„Sentimentai“ kviečia pažinti juvelyrikos kultūrą

Susikūrė savąjį stilių

Į parodą autorius, išsiskiriantis savitu struktūrinės juvelyrikos braižu – jo masyviuose papuošaluose sidabras, bronza, melchioras derinamas su gintaru ir mineralais – pristatė 12 komplektų. „Savojo stiliaus – to, ką suradau, kas man brangu ir kuo, manau, esąs unikalus – nekeičiu. 

Tai atspindi ir ši paroda, kurioje akcentuoju papuošalų dermę. Pagal juvelyrikos taisykles, yra trys pagrindiniai papuošalų derinimo sluoksniai: apatinis – tai žiedas, apyrankė, vidurinis – pakabukas arba vėrinys, viršutinis – auskarai. Jeigu žmogus suderina šiuos papuošalus, tuomet jo išorėje vyrauja stilius ir dermė“, – tvirtino G. Kasparavičius.

Dviem dizaino sąjungoms ir Kūrėjų meistrų sąjungai priklausantis, turintis meno kūrėjo statusą, nominuotas Nacionalinei kultūros ir meno premijai, G. Kasparavičius yra surengęs kelias personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, tačiau ligi šiol svariausia jis laiko jubiliejinę, surengtą prieš 2-jus metus Kretingos muziejuje.

Nuo šių metų, prisipažino autorius, jis ketina pradėti visiškai naują kūrybos etapą – kurti vaizduojamojo meno kūrinius asambliažus, arba tai, kas primena trimatę erdvę ir ką galima eksponuoti ant sienų.

Paveikslo centre – papuošalas

„Suvokiau, kad reikia išeiti iš gana siauro savo kūrinių pateikimo rato, praplečiant jų galimybes. Norint eksponuoti papuošalus, gerokai sumažėja meno galerijų galimybės, o va eksponuoti ant sienų – prašau, tam atviros visos galerijos. Išklausęs užsienio menotyrininkų seminarą, sumaniau ir aš savo kūrybą perkelti į paveikslus: juose būtų tapytas siužetas, metalu ir mineralais inkrustuotas bareljefas, ko gyvenime dar niekad nedariau. Kūrinio centre – papuošalas, kurį galima išsiimti pasipuošti, o po to grąžinti į vietą. 

Mintis tokia, kad ir išėmus papuošalą lieka paveikslas, kuriame papuošalo tarsi nė netrūksta. Toks kūrinys tampa interjero detale, o papuošalas nėra pasmerktas gulėti dėžutėje, – jis nuolat gyvena ir džiugina jo šeimininkės ar šeimininko akis“, – taip naująjį sumanymą apibūdino kūrėjas.

Tam, sakė G. Kasparavičius, jis ketinąs pasitelkti ir dizainerio, kuris padėtų sukurti bendrą kūrinio vaizdą, paslaugas. 

Paveikslai neturėtų būti didelių formatų – 40x50 cm, mat, masyvūs papuošalai būsią labiau toteminiai, todėl konstrukcija su metalu būsianti nelengvo svorio. Paveikslus galima bus derinti vieną šalia kito. O smulkesniems juvelyriniams kūriniams galbūt tiksią ir didesnės apimties paveikslai.

Dvasinį polėkį – pats sau

Tokios novatoriškos kūrybos, menininkas mano, neturėtų būti gausu, nes jo kūrinius įsigyja tam tikras ratas žmonių, jaučiančių jo vidines vibracijas. Gražvydas įsitikinęs, kad dabar jo laukia vienas įdomiausių gyvenimo projektų – su tokiais darbais jis įgysiąs gerokai daugiau galimybių keliauti po didžiųjų miestų meno galerijas ir tikisi, kad atsiras konkrečios galerijos, su kuriomis jis galės tęsti kūrybinį bendradarbiavimą.

„Kai galerijos pačios ieško, domisi, tampi laisvas. Dabar gi, kurdamas papuošalus, pats sau esu ir vadybininkas, o tai atima daug laiko. Menininkas būtinai turi judėti, domėtis, o ne vien, nors ir šedevrus, kurti užsidaręs „sklepuke“. Jei pats nerodysi, nereprezentuosi savo kūrybos, niekas tavimi ir nesidomės. Turi nuolat būti ieškojime, stebėti supančius ženklus ir reiškinius, ne vien klausyti, bet ir girdėti. Gali išmokti technikos, tačiau dvasinį polėkį turi susirasti pats“, – duris į kūrybos pasaulį pravėrė G. Kasparavičius.

Įkrauna ryšys su žmonėmis

Jis atviravo, kad menininkus, kurie viską daro patys – kaip šiuo metu ir jis, periodiškai ištinka dvasinės kiaurymės, iš kurių nelengva kapanotis, nes sustabdo pats kūnas. Vėl pakilti jam padeda nematomas ryšys su praeitimi, giminės protėviais, tarp kurių nemažai būta kūrėjų ir švietėjų: „Aš turiu tokį supratimą, kad toji dimensija – kas sukurta praeityje – niekur nedingsta. Mane tai veda ir vėl išveda į šviesą. Atėjome į šį pasaulį ne vien miegoti ir valgyti, o palikti savo įnašą ateities kartoms, savo tautai“, – kalbėjo menininkas.

Jis sakė labai mėgstąs gyvą bendravimą su žmonėmis, todėl neatsisakytų ir toliau dalyvauti miestų šventėse ir mugėse. Nors G. Kasparavičiaus parodų ir kūrybos gerbėjų geografija išplitusi po Baltijos šalis, tačiau jam brangiausia yra Lietuva ir jos žmonės, su kuriais susitinka, bendrauja, iš jų semiasi idėjų, taip pat – ryšys su protėviais per bendrą istoriją, vientisą erdvę ir kūrybos šauksmą.