Sinoptikas Paulius Starkus – apie išskirtinę profesiją, arbūzų kolekciją ir „kokie bus orai?“

Paulius pasakoja, kad nors daugeliui sinoptiko darbas siejasi tik su orų prognozėmis, iš tiesų tai sudėtinga ir atsakinga veikla, reikalaujanti nuolat vertinti nenuspėjamus gamtos procesus ir priimti svarbius sprendimus.

Už prognozių slypi ne tik duomenų analizė, bet ir patirtis, leidžianti numatyti tai, ko kiti nepastebi.

Pauliau, ar dar vaikystėje buvote tas smalsus vaikas, kuris stebėdavo debesis ir bandydavo suprasti, koks bus oras?

Nuo vaikystės viskas ir prasidėjo – orai domino jau tada. Aišku, kai buvau mažas, dar informacijos ne kažin kiek buvo, bet kai esi gamtoje augęs, automatiškai visa tai tampa įdomu. 

Dabar labai lengva viską susižiūrėti, matyti, sekti. Tais laikais daug sunkiau buvo, nors jau klausydavausi Lietuvos radijo sinoptikų informacijos bei žinių, kur visada paskutinė bei įdomiausia dalis būdavo orai (šypteli).

„Jei nedirbu, stebėti audras patinka labiausiai, bet jeigu tenka dirbti, norisi, kad jų tą dieną nebūtų, nes jas prognozuoti – tikrai keblu“

Kokius orus tuomet labiausiai mėgdavote?

Gal kažkiek keista, bet labiau patikdavo ekstremalesni orai. Labai geros sąlygos buvo juos stebėti: kaime augant horizontas platus, iškart matydavai, kad artėja debesys. 

Jeigu buvo saulėta, apsiniaukę ar lijo, nelabai būdavo įdomu, o jeigu artėjo audros, ekstremalūs karščiai, šalčiai, potvyniai – tokie orai keldavo smalsumą.

Ekstremalūs orai iki šiol negąsdina?

Pomėgis juos stebėti išliko, labiausiai išskirčiau vasaros metu vykstančias perkūnijas, audras.

Visi žinome, kad žaibai yra pavojingas dalykas, vis dėlto stebėti žaibavimą, artėjančias audrų sistemas, baisius debesis, kurie kartais būna labai gražūs, man yra įdomiausia.

Deja, prognozuoti šiuos reiškinius yra sudėtingiausia ir dėl šios priežasties jauti įtampą, norėtųsi gerai išprognozuoti, nes jie gali pridaryti didelių nuostolių.

Jei nedirbu, stebėti audras patinka labiausiai, bet jeigu tenka dirbti, norisi, kad jų tą dieną nebūtų, nes jas prognozuoti – tikrai keblu.

Be meteorologijos dar turite pomėgį rūpintis daržu ir šiltnamio augalais. Papasakokite, kaip sodininkystė atsirado sinoptiko gyvenime?

Daug kas priklauso nuo aplinkos, kuri formuoja. Žinoma, yra žmonių, kurie užaugo kaime, pabėgo į miestą ir jiems niekas kaime neįdomu. O mane lig šiol domina ne tik ne tik orai, bet ir visa gamta.

Kadangi labiau patinka ekstremalūs orai, tai sodininkystėje labiau domina egzotiniai augalai. Viskas prasidėjo, kai prieš penkiolika metų nusprendžiau auginti arbūzus.

Kažkur internete pamačiau, kad ir Lietuvoje gali arbūzai prinokti, tad atsirado noras ir man pabandyti tokią egzotiką. Viskas prasidėjo nuo jų, o paskui kilo noras dar ir vynuoges pradėti auginti.

Vėliau pasistačiau šiltnamį, nes pamačiau, kad yra geros sąlygos ir desertinėms, didelėms uogoms. Dabar mano hobis yra būtent arbūzų ir vynuogių sodinimas.

Sinoptiko darbas gelbsti sodininkystėje?

Išties tai yra labai susiję dalyka. Aišku, su prognozėmis visko būna, bet, pavyzdžiui, ateina pavasaris ir jau maždaug žinai, kada šyla, kada šalnos.

Iš tikrųjų žinojimas yra privalumas, nes gali būti visada pasiruošęs ir išvengti nuostolių, kuriuos sukelia besikeičiantys orai.

O kada širdį aplankė žinojimas, kad sinoptiko profesija yra būtent tai, kuo norite užsiimti visą gyvenimą?

Galbūt dešimtoje klasėje. Mokykloje labiausiai geografija patiko, ypač gamtinė bei kas susiję su orais. Kai reikėjo rinktis baigiamuosius dalykus, pradėjau galvoti, kad baigęs bandysiu studijuoti būtent hidrometeorologiją. 

Geografijos neatmečiau, nes irgi įdomus dalykas, jie labai glaudžiai susiję. Tada mokyklos pabaigoje reikėjo tuos stojimus pildyti ir į pirmą vietą iškart meteorologiją ir hidrologiją pamenu įsirašiau, o antroje geografiją.

Vis dėlto norėjosi papulti būtent į meteorologiją. Vėliau ketvirtame kurse gavau gerą sinoptiko praktikos vietą, kur ir dabar dirbu, kas ir buvo tas kertinis pasirinkimo taškas.

Ko reikia norint studijuoti sinoptiko ar meteorologijos specialybę?

Pirmiausia reikėtų geografijos, kuri sudaro pačią didžiausią balo dalį, bet ji turi patikti. Nors dauguma ją mėgsta, tai vis dėlto yra specifinis mokslas.

Be geografijos svarbūs ir fizikiniai mokslai. Šiuo atveju fizika ir chemija, nes vis tiek turi suprasti tuos fizikinius reiškinius, ypač, kas susiję su hidrologine dalimi.

Tuomet, žinoma, reikia ir užsienio kalbos, kuri dabar jau visiems nėra didelė problema. Jeigu nori kažką daugiau sužinoti,  užsienio literatūros šiuo klausimu yra labai daug.

Iš tikrųjų ir pačiame darbe pravartu, nes vyksta įvairios komandiruotės, tarptautiniai mokymai, todėl anglų kalba tampa labai svarbia. Galiausiai, dalykai, nuo kurių nepabėgsi – lietuvių kalba ir matematika.

Kaip atrodo tipinė sinoptiko darbo diena – nuo ko ji prasideda ir kuo baigiasi?

Sinoptiko darbas organizuojamas dviem pagrindinėmis pamainomis. Pirmoji – budinčio sinoptiko, kuris visą parą stebi esamus orus ir sudaro artimiausios paros prognozes.

Ryte perimama informacija iš ankstesnės pamainos, tada jau analizuojami duomenys, ruošiamos prognozės, stebima situacija ir, jeigu reikia, skelbiami perspėjimai.

Be to, vyksta bendravimas su gyventojais, institucijomis, žiniasklaida. Antroji pamaina, sakykim, labiau orientuota į kelių dienų prognozes.

Čia daugiau dėmesio skiriama analizei ir ateities orų vertinimui, o ne tiek tiesioginiam esamos situacijos stebėjimui.

Be viso šito mes, sinoptikai, dalyvaujame mokymuose, konferencijose, rengiame straipsnius ir vykstame į komandiruotes.

Pasitaiko, kad draugai, šeima Jus laiko „gyva orų programėle“?

Taip, tikrai (šypsosi). Su kuo susitinki, tuoj klausimai: Koks čia oras? Kada mus čia užlis? Aišku, į tokius klausimus, kaip žinai, taip ir atsakai, nes kiekvieną dieną seki tą informaciją.

Žinoma, pasitaiko klausimų: Kokia gi bus vasara? Kada čia ta žiema baigsis? Ir tiesiog negali į juos atsakyti.

Pažįstami ar draugai planuodamiesi keliones irgi domisi orais ir nori įsitikinti ar programėlės prognozės tikslios. Visiems skirtingi dalykai svarbūs.

Todėl paklaustas apie orus dažnai mėgstu sakyti, kad šiandien aš nedirbu, man laisvadienis arba dabar atostogauju (juokiasi).

Kai atsigręži į savo kelią – nuo smalsaus vaiko, stebinčio debesis, iki sinoptiko šiandien, kas šiame kelyje atrodo prasmingiausia?

Prasmė yra žinojime, kad dirbi ne veltui (susimąsto). Tavo teisingos ir tinkamos prognozės gali visuomenei teikti kažkokius teigiamus aspektus: padėti susiplanuoti keliones, darbus, išvengti nuostolių.

Iš viso šito nueito kelio prasmingiausia yra, kad gali kažką gero padaryti arba net apsaugoti žmones bei jų turtą.