Po evakuacijos ir repatriacijos priglaudė seneliai
Metais vyresnis H. Pocio brolis Erchardas gyvena senelių Šikšnių sodyboje Kalviškių kaime, Priekulės seniūnijoje. Ten ūkininkauja jo sūnus Alfredas.
Hansas gimė Klaipėdoje, bet sulaukus vienerių metų tėvai su šeima atsikraustė į Dovilus. 1944 m. artėjant karo frontui buvo įsakyta evakuotis.
Devynmečiui berniukui įstrigo ilga kelionė į Vokietiją arklių traukiamu vežimu iki Mingės, tada laivu plaukė link tuometinio Kranco (dab. Kaliningrado sritis), toliau važiavo traukiniu.
„Apsigyvenome Saksonijoje, tėvelis dirbo pas ūkininką – užsidirbo grūdų. Juos sumaldavo ir veždavo į duonos kepyklą.
Joje mums iškepdavo duoną, už kurią nereikėjo mokėti, tik už kepimą. Patvoryje negalėjai rasti jokios šaknelės – iš bado žmonės išraudavo ir suvalgydavo“, – skurdžios pokario vaikystės detales atskleidė ilgaamžis.
Po pusantrų metų Anos ir Martyno Pocių šeima iš Vokietijos sugrįžo į gimtąjį Klaipėdos kraštą. Traukiniu dardėjo mėnesį, kol išlipo Klaipėdoje.
Atvykę į Dovilus, savo namus rado sugriautus. „Apsigyvenome mamos gimtinėje, pas omą ir opą Kalviškiuose – jie nesievakavo, todėl turėjo namus, – dėstė H. Pocys. – Seneliai laikė karvelę, kuri buvo mūsų maitintoja.
Ūkelyje augino ir daugiau gyvulių, paukščių – mes nebadavome. Aplinkui gyveno atsikėlusių rusų šeimos, neturėjusios ką valgyti. Jų vaikai ateidavo pas mus – močiutė pamaitindavo.“ Jis prisiminė po karo ištuštėjusio Klaipėdos krašto apgyvendinimą.
Čia atvyko naujakurių iš visų Lietuvos regionų ir Rusijos. „Atvežė į Priekulę rusus ir paleido – eikit, kur norit.
Daug jų apsigyveno Kalviškiuose – iš devynių šeimų tik mes vieni šišioniškiai buvome. Visi vargingai gyveno.
Rusai čia kūrė tarybinius ūkius, vėliau prasidėjo kolektyvizacija“, – kalbėjo ilgaamžis.
Pokario randai
Šeimai grįžus iš Vokietijos, Hansas lankė Venckų pradinę mokyklą. „Už rusų kalbą gaudavau penketus – išmokau bendraudamas su kolonistų vaikais, o iš lietuvių kalbos turėjau pataisą“, – atskleidė pašnekovas. Jis gerai moka ne tik rusų kalbą, bet puikiai skaito ir rašo vokiškai.
Tam įtakos turėjo mokymasis Dovilų pradžios mokykloje vokiečių laikais ir gyvenimo laikas Saksonijoje.
H. Pocys baigė tik pradinę mokyklą. Brolis Erchardas baigė mokyklą Priekulėje, o Hansas padėjo ūkyje arti, akėti. Klaipėdos krašto metais iki 1932 m. tėvas dirbo Smalininkuose muitininku – gaudė kontrabandininkus.
Į Vokietiją šie nešė degtinę, sviestą, o iš ten – spiritą, mandarinus. Kartą jį peršovė, tai po kurio laiko tėvas susirgo plaučių liga.
„Prieš mirtį jis man pasakė, kad padėčiau mamai užauginti jaunesnes seseris ir brolį. Tėvas mirė 1952 m. – mama liko našlė su 5 vaikais. Vargingai tada gyvenome, bet jokios socialinės pagalbos nebuvo. Neturėjai duonos – niekas nedavė.
Tuomet visi dirbo – nuo mažo iki suaugusiojo: ravėjo, sodino, rovė. Tada nenorėjai dirbti – badas“, – apie išgyventą sunkmetį kalbėjo ilgaamžis.
Hanso mama dirbo melžėja kolūkio karvių fermoje, bet nebuvo kuo jų šerti. Pavasarį karvės neatsistodavo – iš tvarto tempdavo arkliais.
„Kaimo žmonės veždavo šieną į Klaipėdą parduoti: kad išgyventų, žmonės mieste laikė gyvulių ir norėjo nusipirkti šieno, – dėstė H. Pocys. – Keliuose budėdavo milicija, draugovininkai ir stabdydavo į turgų vežančius šieną.
Su broliu vežėme parduoti ir mes, tačiau jie sustabdė ir sugrąžino į Priekulę – liepė ryte nuvežti „kolchozo“ gyvuliams.
Bet mes šieną parsivežėme namo. Įdomių dalykų būta. Teta iš miestiečio nusipirko karvę, bet ji neėdė šieno. Paaiškėjo, kad ją šėrė duona. Matyt, šeimininkai nežinojo, kas yra šienas.“
Laimingi šeimos metai
Paauglystėje Hansas kolūkyje prižiūrėjo arklius – jiems pjovė žolę, vežė pašarą, grėbė grėbiamąja. Aštuoniolikmetį vaikiną kolūkis išsiuntė į Klaipėdą mokytis vairuotoju. Grįžęs į kolūkį, iš pradžių vežiojo viršininkus. „Buvau neplepus“, – šyptelėjo pašnekovas.
Po to vairavo sunkvežimius, kurie skyrėsi nuo šiuolaikinių – nebuvo geros amortizacijos, nešildė kabinos, o tai atsiliepė sveikatai. Pusantrų metų jam teko padirbėti garažo vedėju. Kolūkyje vairuotoju dirbo 60 metų, be jokių avarijų. Automobilio raktus padėjo tik prieš kelerius metus.
Prieš 60 metų H. Pocys vedė 3 metais jaunesnę Elfridą Laukstėnytę, šišioniškių dukrą. Po vestuvių pora įsikūrė Agluonėnuose, žmonos senelių Pėteraičių sodyboje. Martynas ir Katrė Pėteraičiai tarpukariu buvo žinomi apylinkėje žmonės, turėjo 40 ha žemės. Senelis dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje.
Agluonėnai Hansui greitai tapo savi, nes Pozingiuose, Kantvainuose ir kituose aplinkiniuose kaimuose anksčiau gyveno giminių. „Sekmadieniais dviračiu važiuodavau jų aplankyti“, – dalijosi prisiminimais H. Pocys. Vėliau, 1960 m., giminaičiai išvyko į Vokietiją.
Gražiai sutardamas su žmona Elfrida, Hansas nugyveno 58 laimingus šeimyninius metus, bet jau porą metų vyras našlauja. Jie užaugino sūnų Valdemarą ir dukrą Silvą.
Svetimi savo krašte
Užaugęs 5 vaikų šeimoje devyniasdešimtmetis Hansas tarsi lenktyniauja amžiumi su broliu Erchardu. Jauniausias Valteris prieš 16 metų atgulė amžinojo poilsio Elniškės kapinėse.
Tik dviese beliko gimtajame krašte liudyti giminės istoriją – Vokietijoje gyvena seserys – 81 metų Eva ir 83 metų Hildegarda.
„Seserys ilgisi Klaipėdos krašto, aplanko mus. Ir šiemet buvo atvykusios pasveikinti su jubiliejumi“, – kalbėjo H. Pocys.
Sovietmečiu įvairiais būdais bandyta ištrinti Klaipėdos krašto istoriją iš žmonių atminties. Hansas prisimena, kaip mokykloje mokytojas norėjo pakeisti jo vardą.
„Sakydavo, kad tokio nėra, šaukdavo Stasiu ar Jonu – nepripažino vietinių, šišioniškių vardų, bet tėvas liepdavo neiškraipyti vardų“, – atskleidė pašnekovas.
Hansas ir Elfrida liko su savo vardais, nors anuomet, bijodami sovietinės valdžios sankcijų, daugelis vietinių gyventojų juos keitė. Baiminosi dėl savo karjeros, kad dėl vokiško prado vaikai neįstos į aukštąją mokyklą. Štai kodėl Valtrautė tapdavo Vanda, Georgas – Jurgiu, Mikelis – Mykolu.
Nepriklausomybės metais šišioniškiai pradėjo atkurti savo unikalius vardus, tačiau teismui reikėjo pristatyti dokumentus, kad nuo gimimo buvo jais vadinami.
Į Klaipėdos kraštą kėlėsi įvairūs žmonės: vieni bėgo nuo savo anuomet pavojų keliančios istorijos, kiti ieškojo geresnio gyvenimo.
Naujakuriai žemaičiai ar aukštaičiai atvyko kaip į Vokietijos kraštą. Jų vaikai vietinius gyventojus pravardžiuodavo vokietukais, fricais ir kitaip.
Šišioniškiai jautėsi svetimi savo krašte. Jis buvo protestantiškas – atvykėliai nenorėjo pripažinti šio tikėjimo, nes jis – nelietuviškas.
Senbuviams buvo sunku su tuo susitaikyti, todėl daugelis išvyko į Vokietiją – dėl moralinio spaudimo, ekonominio sunkumo. Be to, dėl šeimų susijungimo, nes per evakuaciją dalis pasitraukė, o kiti liko Lietuvoje. Su ta banga išvyko Hanso tetos, dėdės su šeimomis.
Jo mama irgi buvo padavusi dokumentus išvykti į Vokietiją, bet negavo leidimo. Taip ir pasiliko ši šeima.
91-uosius skaičiuojantis H. Pocys patenkintas savo kasdienybe.
Jis gyvena su dukra Silva, mokslininke, tyrinėjančia Mažosios Lietuvos istoriją. Ilgaamžiui padeda tvarkytis ir lankomosios priežiūros darbuotoja, kuri ne tik pietus išverda, bet ir pasišnekučiuoja.
Tiek vargo patyrę senbuviai nedejuoja. „Dabar visko pilni žmonės nesupranta, kas yra vargas, ir skundžiasi“, – stebėjosi ilgaamžis šišioniškis.
Šeimos archyvo nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą