Steponas Januška: Neturiu laiko sirgti

- Jūsų, kaip dainininko, karjera tęsiasi per keturiasdešimt metų… Ar būta momentų, kai nebesinorėjo dainuoti?

- Dainuoti nusprendžiau dar būdamas paauglys ir tai buvo rimtas pasirinkimas. Įsivaizdavau, kad šioje srityje būsiu tiek, kiek man leis gyvenimas. Praėjus tiek metų, matau, kad mano pasirinkimas buvo teisingas – niekada nesusimąsčiau šio pasirinkimo išsižadėti.

- Ir balsas niekada nebuvo pavedęs?

- Oi, daugybę kartų. Esu jautrus dainininkas: greitai reaguoju į peršalimus, pervargimus. Iš jaunatviško entuziazmo ypač persistengdavau – prabusdavau ryte visai be balso. 

Dabar visiems aiškinu, kad balsas gali dingti ne dienai ar savaitei, o mėnesiams, metams ar visam laikui. Kai suvoki, koks trapus tavo instrumentas, visi patarimai staiga tampa aukso vertės.

- Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstote būsimiems vokalistams. Ar pedagoginis darbas jums patinka tiek pat, kiek būti scenoje?

- Kai trimitininkas Vytautas Grubliauskas, tuomet vadovavęs Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo katedrai, pakvietė mane mokyti studentus vokalo, prisiminiau, kaip pačiam buvo sunku rasti žinių, kaip stigo informacijos. 

Supratau, kad sukaupiau pakankamai praktinės patirties ir turiu ką perduoti jauniems dainininkams. Man tai pasirodė itin prasmingas darbas.

- O jūs galite atsipalaiduoti kito atlikėjo koncerte ar virstate pedagogu ir analizuojate kūrinio atlikimą?

- Tikrai esu netipinis, „sugadintas“ klausytojas. (Šypsosi.) Tuo metu, kai visi puola šokti, aš koncertą noriu žiūrėti rimtai. Klausausi susikaupęs. Svarbiausia, ar atlikimas paliečia mane jausmiškai. 

Jeigu jausmo ir scenos idilės netrikdo techniniai dalykai, lieku klausytoju, besimėgaujančiu emocija, iki manęs ateinančia muzikos pagalba. 

Bet jei kas nors pradeda trikdyti, tada jau pradedu kreipti dėmesį į detales ir galvoju, kodėl ta muzika, kuri skamba, mano ausiai nėra ideali – tampu analitiku.

Turėjau tokią įdomią patirtį. Dalyvavau Londono gospelo choro koncerte. Pagal savo stilistiką ši muzika atliekama taip, kad visa publika priverčiama šokti ir ploti. 

Kitaip tariant, prasideda šokių vakaras. O man tai visai nepriimtina. Norisi atsisėsti kur nors šone ir mėgautis tuo tobulu atlikimu.

- Bet, Steponai, dėl savo judesių scenoje esate žinomas kiekvienam lietuviui…

- Tai – kas kita. Muzikos atlikimas ir judesys tampriai susiję su atliekamos muzikos stiliumi, programa, vieta. Jeigu dalyvauju pop muzikos koncerte, šokis yra privaloma atributika. 

Atlikėjas, atsistojęs kaip stabas, tikrai sugadintų koncertą. Tik pasigirsta muzika, kūnas pats reaguoja į jos garsus.

- O kokie studentai šiandien ateina mokytis dainuoti?

- Neteko sutikti studentų, kurie ateitų iš karto sakydami „noriu būti garsus“. Jauni žmonės ateina tiesiog norėdami muzikuoti.

Bet tada prasideda rimtesni pokalbiai – kokia jų vizija, kaip įsivaizduoja dainininko profesiją, karjerą. Jaunam žmogui būna atradimas, kad reikia mąstyti toliau nei tik apie ketverius studijų metus.

Tenka aiškinti apie šiuolaikinę muzikinę industriją, technologijas, santykį su visuomene ir valstybe. Paprastam klausytojui dažnai atrodo, kad dainininkas – tai ne profesija, kad čia nereikia mokslo. 

Tačiau iš tiesų visa muzikos sritis yra rimtas verslas su daugybe taisyklių, kurių reikia laikytis, norint tapti sėkmingam.

- Studentai neišsigąsta?

- Reakcijos individualios. Pirmaisiais metais studentai dažnai nedrįsta atvirauti ir išduoti savo svajonių ar baimių. Vyksta apsipratimo procesai. 

Reikia suprasti, kad studentas, ką tik atėjęs iš mokyklos, dar bręsta kaip asmenybė, mokosi suvokti naujus santykius.

- Per televiziją matome daug vokalistų. Kaip vertinate šiuolaikinius muzikinius šou?

- Anksčiau žiūrėjau skeptiškai, per daug akademiškai. Bet dabar suprantu – tai mūsų kasdienio gyvenimo dalis, kaip magnetas traukianti jaunus žmones. 

Kaip loterijos bilietas – vis tikiesi išlošti, nors niekada neišloši, bet perki iš naujo.

Svarbiausia, kad būtų geri mokytojai, kurie ne tik stumia į priekį, bet ir paaiškina visas gerąsias bei blogąsias dalyvavimo šou puses. Jei jaunas žmogus sugeba psichologiškai pasiruošti, tai gali būti naudinga gyvenimo patirtis.

- Jūsų nuomone, lietuviai moka dainuoti?

- Vertinimas, kas yra geras dainavimas, priklauso ne tik nuo dainininko pasiruošimo, bet ir nuo klausytojo išprusimo. Klausytojas turėtų turėti tam tikrą vertybių skalę, pagal kurią galėtų lyginti. 

Deja, per paskutinius dešimtmečius muzikos lavinimas mokyklose, muzikos pateikimas viešoje erdvėje ir visiškas nebuvimas profesionalios muzikos kritikos, ypač populiariosios muzikos srityje, visiškai nutrynė net ir kuklų suvokimą, kas yra geras muzikos atlikimas, geras balsas ir geras dainavimas. 

O jeigu šioje srityje nėra žinių, visiškai neaišku, kas gerai groja ir kas gerai dainuoja. Tokiu atveju gerai dainuoja tas, apie kurį kas nors kitas taip pasakė ar žiniasklaida parašė.

Vertinant iš mano perspektyvos, gerai dainuojančių tikrai yra nemažai, bet ar jie visi profesionaliai dainuoja – faktas, kad ne. Muzika nėra tai, ką atlieku tiesiog taip, kaip Dievas davė. 

Tai tėra žalia medžiaga, kurią reikia įvilkti į profesionalumo rūbą. Įjungus tikrąją pasaulinę vertybių skalę, daugelis lietuvių pasirodymų gali pasirodyti gilios provincijos lygio.

- Pabaigai paprašysiu jūsų praktinių patarimų, kaip išsaugoti balso sveikatą, ypač žiemą.

- Paklausykite, kaip kalba žmonės gatvėje – dažnai nelaisvai, įtemptai. Net vaikų balsai kartais skamba nuvargę, užkimę, kaip penkiasdešimtmečių. Rėkimas, įtampa kenkia. Pasiklausykite, kaip kalba diktoriai arba patyrę aktoriai – tai puikus taisyklingo kalbėjimo modelis.

Šaltasis metų periodas, kuris dažnai yra ir drėgnas, visam mūsų organizmui atneša papildomų dirgiklių, tad galima greitai peršalti. Svarbu save saugoti.

Be abejo, nereikia persistengti – apsivynioti penkiolika šalikų ir apsivilkti dešimt megztinių irgi nėra gerai. Kokybiškas miegas, patogus, neįtemptas kalbėjimas, nepersivalgymas, lengva kūno fizinė forma ir kiekvienam individualiai priimtina užsigrūdinimo forma tikrai padės išvengti per dažno peršalimo ir per greito užkimimo.

Aš sau vis kartoju: neturiu laiko sirgti. Ir tas pasakymas mane priverčia galvoti apie tai, kaip aš elgiuosi su savo kūnu.