Svorį metantis Vytaras Radzevičius susidūrė su netikėtumu: „Akys iššoko ant kaktos“

Pastaruoju metu Vytaras vis daugiau laiko skiria apmąstymams, o ypač – savo sodyboje, kur aplink tvyro ramybė, o kompaniją dažniausiai palaiko tik šuo Sidas.

Tačiau net ir keturkojis bičiulis ne visada yra nusiteikęs bendrauti, todėl Vytaras ras netikėtą pašnekovą – dirbtinį intelektą.

„Per visą civilizacijos istoriją, žmonija turi daug klausimų, į kuriuos neranda atsakymų. Tokių klausimų turiu ir aš“, – pasakojo jis.

Vienas iš tų klausimų bus pažįstamas kiekvienam: kur skalbimo mašinoje pradingsta viena kojinė iš poros? Tai – paslaptis, kuri neduoda ramybės jau ne vienai kartai! Ar technologijos pagaliau padės rasti atsakymą? O gal dirbtinis intelektas Vytarą paliko tik su dar daugiau klausimų, nei jis turėjo prieš tai?

Be to, Vytaras imėsi ir asmeninių pokyčių – daugiau juda, pradėjo sąmoningiau rūpintis sveikata. Vis dėlto, tokie sprendimai ne visada bus lengvai įgyvendinami.

„Aš stengiuosi kiekvieną rytą vaikščioti... Bet, žinokite, tą daryti taip dažnai tingisi...“ – prisipažino žinomas vyras.

Poreikis daugiau judėti atsirado ne be priežasties – Vytaras savo gyvenimo būdą nusprendė papildyti naujais įpročiais. Jis vengs tokių žodžių kaip „dieta“ ar „susilaikymas“, nes, kaip sakė pats, tai sukeltų tik papildomą psichologinį spaudimą. Pokyčiai turi vykti natūraliai ir be kančios, o svarbiausia – dėl geresnės savijautos.

Šis iššūkis – ne tik asmeninis Vytaro tikslas, bet ir draugiškų lažybų su Laisve dalis. Juokais su ja varžydamasis ir stebėdamas svarstyklių rodmenis, Vytaras neslėpė emocijų: „Laisve, Paryžius nuo tavęs tolsta kosminiu greičiu!“

Tiesa, netrukus paaiškėjo, kad Vytaras – ne vienintelis fermos gyventojas, kuriam reikia pokyčių.

Sidas, ištikimas jo draugas ir kasdienių pasivaikščiojimų palydovas, taip pat turės pasistengti.

„Sidas irgi ne šiaip sau tampo tuos rąstus kartu su manimi vaikščiodamas... Kai neseniai jį pasvėriau, man ant kaktos iššoko akys. Sako, šunys panašūs į šeimininkus – tai vienas prie vieno!“ – juokavo Vytaras.

Galiausiai Vytaras išsiruošė ir į Merkinę, kur jo laukė susitikimas su bičiuliu Arūnu. Jis apsilankė sendaikčių parduotuvėje, kuri priminė tikrą laiko kapsulę – čia kiekvienas daiktas turėjo savo istoriją, o kai kurie iš jų atkeliavę iš visai netikėtų vietų.