„Švyturio Klaipėdos ateities stipendija“ aktorę skatins tobulėti ir kurti naujus projektus

Bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ inicijuotame konkurse galėjo dalyvauti savo išskirtiniais darbais ir talentais Klaipėdos vardą garsinantys 20-35 metų amžiaus Klaipėdos miesto ir rajono gyventojai – visuomenininkai, menininkai, mokslininkai, sportininkai, įvairių kitų sričių kūrėjai, turintys idėjų ir energijos jas įgyvendinti bei esantys neabejingi savo krašto raidai. Šiemet pirmajame etape buvo net 12 kandidatų.

„Kasmet darosi vis sunkiau išrinkti laimėtojus“, – skelbiant nugalėtoją sakė komisijai pirmininkavęs bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ vadovas Rolandas Viršilas.

Jau antrus metus iš eilės stipendiją pelno menininkė. Praėjusiais metais premija buvo įteikta violončelininkei Kornelijai Kupšytei.

Šiemet ant scenos išskirtinėje „Švyturys Bhouse“ erdvėje apdovanojimo atsiimti lipusi aktorė S. Pinaitytė drebėjo. 

Drebėjo ir jos balsas, o iškart po renginio ji iškusbėjo į repeticiją. Interviu sutarėme jau kitą dieną, tačiau susijaudinimas Samatos balse vis dar buvo jaučiamas.

Emocijos šiek tiek nuslūgo, kaip vertinat, kaip jaučiatės taip įvertinta, gavusi bendrovės „Švyturys-Utenos alus“ skiriamą „Švyturio Klaipėdos ateities“ stipendiją?

Nelabai buvo laiko pasidžiaugti po apdovanojimų ceremonijos, iškart išbėgau į repeticiją, vakare buvo spektaklis. Jau po spektaklio sulaukiau gausybės sveikinimų, didžiulio palaikymo iš artimųjų, kolegų, iš draugų, pažįstamų.

Pirmąjį rytą atsikėliau su tokiu džiugesiu, su suvokimu to, kas įvyko. Tai iš tikrųjų labai didžiulis džiaugsmas, nes buvo labai netikėta.

Tikrai nuoširdžiai galiu pasakyti, kad nesitikėjau tapti nugalėtoja. Dėl to turbūt ir ta reakcija mano buvo šiek tiek keista, jaučiausi šiek tiek šokiruota, jeigu galima taip pasakyti. Labai smagu, kad esu taip įvertinta, kad esu pastebėta.

Šiemet buvote įvertinta ir „Auksiniu senos kryžiumi“. Ar galima palyginti apdovanojimus?

Palyginti būtų sunku, nes tai visiškai skirtingos kategorijos apdovanojimai. „Auksiniuose scenos kryžiuose“ buvau įvertinta dėl sukurto vaidmens. 

Čia buvo pastebėti visi mano darbai. Būtent Klaipėdos mieste, Klaipėdos krašte. Todėl posakis, kad savam krašte pranašu nebūsi, šiuo atveju nelabai tiko (šypsosi). 

Tačiau jaučiuosi labai dėl to smagiai, kai tas savas kraštas pastebi. Tai labai motyvuoja ir toliau čia būti.

Jau ne kartą esu sakiusi, kad Klaipėdoje yra tobula terpė menininkams. Mes turime didžiulę erdvę kurti įvairiausią meną, dėl to tikrai džiaugiuosi, kad turiu tą galimybę, dirbu ne viename teatre, ne viename projekte. Galiu augti ir tobulėti Klaipėdoje. Ir tuo labiau kad esu pastebėta.

Šiemet Klaipėdoje turime kaip niekad daug pripažinimų ir įvertinimų teatro srityje. Dabar šis įvertinimas. Ar mes Klaipėdoje turime teatro bumą?

Noriu sutikti, kad auga mūsų kūrybos kokybė, auga meninė kokybė ir bendrai gerėja visa situacija mieste. Meninis lygis auga. 

Kalbant apie Klaipėdos dramos teatrą, - nemanau, ar būčiau pasiekus tokių apdovanojimų be tos patirties, kurią gavau šiame teatre. 

Iš tikrųjų labai džiaugiuosi, kad tenka dirbti su tiek įvairių režisierių, ir ne tik Lietuvos, bet ir iš užsienio, dirbti su tikrai didžiais menininkais.

Ir man atrodo, kad tai ir augino, praplėtė akiratį, suvokimą apie pačią specialybę, apie teatrą, apie kultūrą.

Jau išbandėte savo jėgas ir kaip režisierė. Kaip sekėsi, kokią matote savo perspektyvą šioje veikloje?

Nežinau, negalvojau apie perspektyvą. Viskas įvyko labiau iš idėjos. Mes su vyru, taip pat aktoriumi Karoliu Maiskiu galvojom, kad reikia spektaklių vaikams, kad mūsų teatre jų trūksta. 

Turėjome temą, idėją, kuri mus vedė į priekį, radome bendraminčių teatre, ir va - gimė vaikiškas spektaklis.

Iš to išsirutuliojo ir kiti projektai. Ruošiame projektą vaikams Kalėdoms, tikimės, kad ir pavasarį paruošime dar vieną premjerą. 

Apie labai tolimą perspektyvą negalvoju. Buvo tikrai įdomu pasimatuoti režisierės kostiumą, pabūti režisierės vaidmenyje. Tačiau jaučiu, kad visgi aktorės profesija man daug artimesnė, daug suprantamesnė.

Dar norėčiau grįžti į „Švyturio Klaipėdos ateities“ stipendijos balsavimo procesą. Gal galėtumėte prisiminti kokių nors detalių, kaip palaikė aplinka, kokios buvo emocijos?

Puikiai prisimenu pačią pirmą dieną, kai paskelbė pirmuosius nominantus. Tuo metu man vyko repeticija, repetavome spektaklį „Bildukas“. 

Sužinojau iš pranešimo bendroje teatro darbuotojų grupėje, kad esu nominuota. Tai buvo labai netikėta. Iš tikrųjų pirmiausia pagalvojau, kad čia galbūt kažkokia klaida, nes buvau praėjusiais metais nominuota. 

Galvojau, galbūt čia kažkaip iš praeitų metų atėjo informacija. Žodžiu, ilgą laiką net netikėjau, tik po to, kai pasipylė sveikinimai, supratau, kad jau dabar ir aš galiu pasidžiaugti, kad visa tai iš tikrųjų vyksta.

O štai paskutinėmis dienomis vėlgi turėjau kitą procesą. Irgi laukiau kitos premjeros, kuriai ruošiuosi Taško teatre.

Repetavau, vakare grįžau su vyru, įsijungėm balsavimą, stebėjom kaip krepšinio varžybas. Iš tikrųjų buvo tikrai įdomu stebėti, kaip visi kovojo, ir suprantu, kiek iš tikrųjų palaikančiųjų buvo. Tai emocijų buvo labai daug, buvo labai įdomu, kaip čia viskas vyks.

Bet vėlgi aš net neplanavau iš tikrųjų dalyvauti premijos paskelbimo ceremonijoje, nes turėjau suplanuotą repeticiją. 

Net buvau nusprendusi, kad nedalyvausiu, nes reikėjo įtemptai ruošti spektaklį. Bet kažkaip pavyko susiderinti, suspėti...

Apie perspektyvą... Ar jau galvojote, kaip ši pelnyta premija prisidės prie jūsų karjeros, kūrybos?

Yra keletas projektų, kuriems dar bandysiu papildomai gauti finansavimą ir iš kitų šaltinių. Taip pat esu nusimačiusi ir keletą dirbtuvių, kuriose labai norėčiau dalyvauti. 

Taigi, dar nespėjau iš tikrųjų apie tai pagalvoti. Kai bus laisvo laiko, laisva diena, galėsiu susidėlioti savo mintis, savo prioritetus. Bet tikrai žinau, kad skirsiu tai savo tobulėjimui, savo profesijai, dėl kurios man ir atiteko ši premija.

Ar balsavimo metu stebėjote, domėjotės savo konkurentais?

Iš tikrųjų, daug nominantų pažinojau, sekiau jų darbus, tai iš tikrųjų garbė buvo būti tarp tokių žmonių su tokiais pasiekimais.

Labai buvo įdomu sužinoti, kad Taurūnas Baužas nori kurti kabukio teatrą, nes ir pati labai simpatizuoju japonų teatrui ir konkrečiai kabukio teatrui. Tai man buvo nauja informacija ir tikrai lauksiu jo premjeros. Tikiuosi, kad jis nesustos, sieks savo užsibrėžto tikslo.