Ukrainietės Irinos Girman Šlimienės pilna visur: „Džiaugiuosi, kad gyvename prie jūros, nesvarbu – žiema ar ne – Palanga žydi“

Jau mokykloje žinojo, ko sieks

Su ukrainiete Irina, dėl Rusijos invazijos į jos šalį netekusios ir artimųjų (fronte žuvo pusseserės vyras), susipažinome gimnazijoje, kur ji mielai būtų besidarbavusi ir šiandien, bet dėl kitaip susiklosčiusių aplinkybių šiandien pagrindinė Palangoje gyvenančios aerobinės gimnastikos trenerės darbovietė – Kretingos sporto mokykla. Tačiau puikiai lietuviškai kalbanti ukrainietė neapleido ir mūsų miesto. Palangos sporto centre, Palangos baseine bei savo pačios įkurtame klube „EnerGym“ treniruoja vaikus ir suaugusiuosius, yra ne tik aerobikos, bet ir vandens treniruočių, zumbos, grupinių treniruočių, kūno dizaino ir kalanetikos trenerė, o vos prieš kelias dienas įgijo ir Aerobinės gimnastikos nacionalinės teisėjos kategoriją.

Tačiau apskritai kelias į išsilavinimą Irinai nebuvo itin paprastas, nors savo gyvenimo tikslus ir buvo susiplanavusi dar mokykloje.

Vienintelė klasėje žinojo, ko nori siekti

„Vienintelė iš savo klasės labai aiškiai žinojau, ką veiksiu“, – šypsosi prisimindama Irina. O tas svajonių kelias buvo siejamas su sportu. Dar mokykloje sportavo, šoko, organizavo renginius. O tie sunkumai, siekiant svajonės, iškilo ne dėl ko kito, bet dėl kalbos. Mat ukrainiečio ir rusės dukra, nuo pat gimimo gyvenusi Ukrainoje, į Lietuvą atvykdavusi tik aplankyti senelių, savo aplinkoje girdėjusi tik rusų kalbą.

Jos tėvai buvo susipažinę Lietuvoje, čia mama netgi atvažiavo Irinos gimdyti (mat tuo metu Ukrainoje buvęs didelis kūdikių mirštamumas), bet po gimdymo iš karto grįžo į Ukrainą ir dukrą su vyresniu sūnumi augino Chersone. Į Lietuvą šeima atvyko, kai Irinai buvo kokie penkeri. Čia prieš mokyklą dar spėjusi palankyti darželį.

Pradžioje gyveno Panevėžyje

„Tais laikais lankiau rusų mokyklą, šalia kurios veikė meno mokykla, taip pat turinti rusiškas grupes. Tad lietuvių kalbą girdėdavau tik autobuse ir parduotuvėje, ir netgi čia pardavėjos man visada atsakydavo rusiškai“, – prisimena pašnekovė. Ir įstojusi į aerobinės gimnastikos specialybę tuometėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje (LKKA) Kaune Irina pirmą pusmetį mokėsi rusakalbių grupėje.

Jau buvo prasidėję pertvarkos laikai. Ir sėkmingai išlaikiusi pirmąją sesiją, bet po Naujų Metų sugrįžusi į studijas mergina sužinojo, kad rusakalbių grupė išformuota.

Du pasirinkimai

„Turėjome du pasirinkimus – mesti mokslus arba mokytis lietuviškai. Patyriau šoką, nes lietuviškai supratau tik buitinę kalbą, su studijoms reikalingu lietuvišku žodynu visai nebuvau susipažinusi, lietuviškai kalbėti visai nemokėjau. 

Grįžau namo, o tėtis paklausė, ko aš noriu, gal galiu mokytis kažkur kitur. Tačiau aš neturėjau kitos alternatyvos: arba šita akademija, arba nieko. Man ten beprotiškai patiko“, – prisimena Irina.

Tada tėtis ištarė žodžius, kurie Iriną lydėjo visą gyvenimą ir tebelydi iki šiol: „Nieko nėra neįmanomo“.

Taigi, studentė grįžo į Kauną tęsti savo svajonių mokslų. Tą laikotarpį šiandien prisimena ir su šypsena, ir su ašaromis: „Paskaitas konspektavau, lietuvišką tekstą rašydama rusiškomis raidėmis, nes lietuviškai rašyti tiesiog nemokėjau. 

Kartą grupiokė paprašė mano užrašų, nes aš rašydavausi daug, gal net daugiausiai iš visų, bet pasakiau, kad net neverta jai imti mano konspektų – nieko nesuprasianti“.

Paprašė savais žodžiais paaiškinti apie kaulų struktūrą

Atėjus sesijai visus egzaminus Irina išlaikė, bet į paskutinįjį – žmogaus anatomijos – ėjo su didžiausia įtampa. Mat visą teoriją iškalė lietuviškai mintinai kaip eilėraštį, pusės turinio net nesuprasdama. 

„Ištraukiau bilietą apie kaulų struktūrą, viską susakiau, o dėstytoja sako: ‚Dabar – savais žodžiais‘. O aš negaliu, juk pusės žodžių net nesuprantu. Ir egzamino nepasirašė.“

Tada visus tris vasaros mėnesius Irina lankė lietuvių kalbos kursus, mokėsi ir privačiai. Pradėjo nuo gramatikos, bet pamatė, kad gramatikos jai net nelabai reikia, kad svarbiausia – kalbėti. 

Tad visą vasarą ir kalbėjo tik lietuviškai – su pažįstamais ir nepažįstamais, įsidarbino padavėja Palangoje. Dar KKA buvo susipažinusi su lietuvaičiu palangiškiu Ričardu, kurio irgi paprašė su ja kalbėti tik lietuviškai. Mokydamasi mūsų kalbos Irina skaitė lietuviškas knygas, žiūrėjo lietuviškus filmus.

„Ir visų prašiau, kad išgirdę mane kalbant neteisingai, iš karto pataisytų. Ne visi mane pataisydavo, daugelis ir juokdavosi iš mano kalbėjimo“, – prisimena Irina. 

Tas aplinkinių juokas ją labai trikdydavo, bet čia vėl ją padrąsino tėtis: „Nebijok būti juokinga“. Tėčio patarimus, kurie kadaise jai taip padėjo, šiandien Irina kartoja ir savo vaikams.

Pasibaigus vasarai Irina tęsė savo pirmąjį kursą. Jai tereikėjo pakartoti anatomijos kursą, bet sąžiningai antrąsyk lankė visas paskaitas.

Apie anatomiją ir lotyniškai papasakoti išmoko

„Dėstytojai juokėsi, klausė, ką aš čia veikiu, juk jau turiu pažymius. Tačiau aš lankiau paskaitas dėl lietuvių kalbos, o dėstytojams sakiau: ‚Juk vis tiek gyvenu bendrabutyje, tad negi sėdėsiu kambaryje‘. 

Tad išlaikiau anatomiją – išmokau ją papasakoti ne tik lietuviškai, bet ir lotyniškai“.

Antraisiais pirmojo kurso studijų metais Irina pradėjo lankyti ir „Žalgirio“ palaikymo šokėjų grupę bei apskritai aktyviai sportavo. Juk tam turėjo ir daugiau laiko.

Mokslus metė dėl meilės

Tačiau po pagaliau baigto viso pirmojo kurso tolesnėms studijoms koją pakišo meilė.

„Ričardas jau buvo baigęs studijas ir gavo darbą Airijoje. Tada Lietuva dar nepriklausė Europos Sąjungai, išvykti buvo daug sunkiau. Vaikinas buvo gavęs darbinę vizą, manęs palikti nenorėjo, o vykti kartu galėjau tik kaip žmona. 

Aš jo paklausiau, ką man daryti – laukti ar ne. Tad jis ir pasipiršo“, – šypsosi moteris. Taigi, Irina nemetė mokslų dėl kalbos barjero, bet metė dėl mylimo žmogaus.

Airijoje jauna pora pragyveno ketverius metus, kurie iš pradžių veikliai moteriai buvo itin sunkūs, nes ne savo noru buvo priversta tapti namų šeimininke.

„Galų gale man atsibodo sėdėti namuose, pradėjau ieškoti kokios nors bendruomenės, kurioje galėčiau save išreikšti. Nuėjau į emigrantų organizaciją, kuri mokė mus anglų kalbos. 

Čia buvo daug moterų, kurios kaip ir aš neturėjo, ką veikti. Pasisiūliau vesti mankštas, už kurias man susimestų po tuos kelis dolerius“, – pasakoja moteris.

Trenerė išsinuomojo vieno viešbučio kambarį, susipirko reikalingą įrangą, muzikos aparatūrą. O mankštos tapo tokios populiarios, kad jas pradėjo lankyti ir viešbučio klientai, ir netgi vietiniai airiai. „Taip išpopuliarinau ir patį viešbutį“, – juokiasi pašnekovė.

Į Lietuvą grįžo dėl motinystės

Vis dėlto atėjo laikas, kaip sako pati Irina, kad užsinorėjo vaikų.

„Tačiau buvau griežta, kad Airijoje negimdysiu. Vyrui iškėliau ultimatumą. Jis labai nenorėjo grįžti, nes ten labai gerai uždirbo. O aš jam pasakiau: ‚Aš dėl tavęs išvažiavau, dabar tu dėl manęs turi grįžti‘. Susirinkau daiktus ir grįžau į Lietuvą be jo. Jis greitai atvyko iš paskos“.

Taigi, jauna šeima Lietuvoje susilaukė dviejų sūnų, 14 metų gyveno Panevėžyje, reguliariai lankydami vyro tėvus Palangoje. Beje, laisvai lietuvių kalbą Irina išmokusi būtent tada, kai vyresnysis sūnus pradėjęs lankyti pirmą klasę. 

Tada su juo kartu ir mokėsi nuo pat pagrindų. Gyvendama ir dirbdama jaunystės mieste Irina neakivaizdžiai baigė kūno kultūros studijas tuomečiame Vilniaus Pedagoginiame Universitete.

Į Palangą atviliojo jūra

Apie 2017 metus Šlimai nusprendė keltis į pajūrį, dėl ko niekada nesigailėjo. „Norėjome gyventi prie jūros. Aš ir Ukrainoje gyvenau prie jūros. Ir iki šiol labai dažnai einu į paplūdimį. Ir be galo džiaugiuosi, kad gyvename kurorte, juk nesvarbu – žiema ar ne – Palanga žydi“, – šypsosi.

Todėl ir Irinos kurorto renginiuose pilna visur: „Zuma Night Party“ ir „Zuma AQUA“ papildo ir festivalį „Myliu Palangą“, praturtina ir didžiąsias lenktynes, o šį pavasarį su Palangos sporto centru pirmą kartą mūsų mieste organizuoja Aerobinės gimnastikos čempionatą.

O ar jaučianti kokius kultūrinius mūsų tautų skirtumus?

Atsakydama Irina prabyla apie virtuvę. Kai lietuviški prekybos centrai dar nebuvo taip gausiai užpildyti egzotiškais vaisiais ir daržovėmis, Irina savo vyrą ir draugus lietuvaičius žavėjo įvairiausiais patiekalais su baklažanais. Pasirodo, žavingoji trenerė apskritai mėgsta gaminti.

„Man, kaip ukrainietei, ant stalo maisto turi būti labai daug, – juokiasi moteris. – Tačiau vyras mane sulaiko nuo to. Jis man labai argumentuotai paaiškino, kad mes visi sportuojame, tad grįžę namo vakare norime suvalgyti kažko lengvo, pavyzdžiui, salotų su tunu. Tad kokia prasmė gaminti kalnus maisto? Taigi, iš širdies gaminu tik savaitgaliais ir šventėms“.

Kada sakyti „kopinėti“, o kada – „kopti“

Kalbos barjero ukrainietė seniai nebejaučianti, nors kuriozinių situacijų kartais dar pasitaiko. Juokdamasi prisimena, kaip būdama vienoje kelionėje kalbėjusi su vyru telefonu, o jam paklausus, ką veikianti, atsakiusi: „Su draugėmis tuoj kopinėsime į kalnus“. Sutuoktinis kvatodamas mylimąją pataisė, kad reikia sakyti „kopsime“.