Vaizdo klipe apie nepotizmą nusifilmavusios garsenybės: „Darbus nudirba ne santykiai“

Neseniai žiniasklaidoje pasirodė vaizdo klipas, kuriame žinomi žmonės siunčia žinią apie tai, kad naujoji karta vertina tikrus pasiekimus, o ne ryšius. Vienas iš kampanijos iniciatorių, Specialiųjų tyrimų tarnybos Antikorupcinio švietimo skyriaus vadovas Benas Aldakauskas, teigia, kad svarbiausias kampanijos siekis – jauniems žmonėms parodyti, jog nepotizmas nėra geras kelias siekti rezultatų.

Nepotizmas – tai reiškinys, kai savo vardu, galia ar pareigomis besinaudojantys žmonės globoja ar proteguoja šeimos narius, partnerius, giminaičius. Nepotizmas iškreipia teisingumo ir lygybės principus, demotyvuoja ir neleidžia atsiskleisti ryškioms asmenybėms, kurios visuomenei ir piliečiams galėtų padėti laisvai kurdamos.

Naujausi sociologinio tyrimo „Lietuvos korupcijos žemėlapis“ duomenys rodo, kad Lietuvos gyventojai nepotizmą vertina kaip labiausiai paplitusią korupcijos formą. Gera naujiena – jauni žmonės (18–29 metų) pasinaudoti ryšiais ir pažintimis nusiteikę mažiau.

Gabrielė Martirosian: „Kantrybė ir tikėjimas svarbiau už pažintis“ 

Kampanijos vaizdo klipe nusifilmavusi televizijos ir radijo laidų, renginių vedėja Gabrielė Martirosian prisipažįsta, kad kalbėdama žmonėms ji visiškai save realizuoja, o scena nuo vaikystės buvo jos svajonė: „Dar mokykloje stebėdavau renginius vedančius vyresniuosius mokinius, mėgindavau įsivaizduoti, kaip būčiau jų vietoje. Kai man patikėjo vesti pirmąjį renginį, prisimenu, suklydau. Pakviečiau į sceną ne šokėją, o dainininką. Ilgus metus jaučiau tą klaidą, užtruko, kol sau atleidau.“

Šiandien jauniems žmonėms Gabrielė norėtų pasakyti, kad svajonės nėra lengvai pasiekiamos, klysti reikės daug kartų. Ir ne tik mokyklos šventėse, labai gali būti, kad liežuvis susipins ir tada, kai teks pristatyti aukščiausius šalies pareigūnus. Tačiau klaidos nekliudo siekti savo tikslo.

„Užtrukau dešimtmetį, kad būčiau ten, kur esu. Ir jei ne mano kantrybė, tikėjimas svajone, mokėjimas pasakyti „ne“ pasiūlymams, kurie gali tapti klystkeliais, gal seniai būčiau viską palikusi“, – sako Gabrielė ir patikina, kad kelyje į karjerą niekada neturėjusi pagalbos iš šalies. 

Jei kas prieš penkerius metus jai būtų pasakoję apie nepotizmą, televizijos laidų vedėja būtų tik pagūžčiojusi pečiais, tačiau šiandien šį ji aiškiai supranta: 

„Esu visiškai priešingas pavyzdys nepotizmui ir geriausias įrodymas, kad naudodamas savo talentą, kantrybę, užsispyrimą, atkaklumą visko gali pasiekti pats. Neturėdamas ryšių, patogių pažinčių gali eiti toli, jei tik širdyje žinai, kuo nori būti, ką nori veikti ir ieškai savo kelio.“

Lukas Svirplys: „Ryšiai nepadės, jei būsi beveidis“ 

Mažame Gataučių kaime, Joniškio rajone, užaugęs mados kūrėjas L. Svirplys visada norėjo palikti savo kaimą, persikelti į didelį miestą, atrasti bendruomenę ir siekti savo svajonių. Pradėjęs studijuoti žurnalistiką Vilniuje Lukas atrado jį inspiruojančias vietas ir žmones. Tačiau kelyje iki to buvo daug visko: dar mokykloje vaikinas lankė daugybę būrelių, savanoriavo jaunimo ir kultūros centruose, norėjo kuo daugiau pažinti, atrasti, gauti patirties.

„Rodos, visada žinojau: jei nori kažko pasiekti, turi save sukurti. O kad sukurtum, reikia domėtis pasauliu, išmėginti save įvairiose situacijose. Neatradimas savęs irgi yra atradimas, kelio ieškojimas. Aš anksti supratau, kad mano kelias yra kūryba ir menas. 

Vaikystėje, kai su pusbroliais ir su pusseserėmis kaime žaisdavome ligonines, mokyklas, kai kasdavome bunkerius, statydavome spektaklius, saldumą širdyje jutau kurdamas mūsų žaidimams scenografiją, galvodamas apie šviesas ir kostiumus. Vėliau pradėjau pastebėti, kad žiūrėdamas televizorių, vartydamas žurnalus visada atkreipiu dėmesį į grimą, kostiumus. Apsisprendžiau tapti modeliu, nuo to ir prasidėjo mano kelias, kuriame buvo daug visko – ir mados, ir teatro, ir fotografijos.“

Mažais žingsneliais pasiekęs Lietuvos mados pasaulį, šiandien daugybę sekėjų socialiniuose tinkluose turintis vaikinas kalba ir apie tai, kad kiekvieno žmogaus kelias yra skirtingas. „Gali būti, kažkam labiau pasiseka, nereikia taip ilgai ir sunkiai siekti savo tikslo, kaip tai dariau aš. Nuo vaikystės šeimoje esu girdėjęs žodžius „įstūmė“, „įkišo“. 

Nugirsdavau ir pavydo, pykčio gaidelę, kad kitiems labiau pasisekė, tačiau visada galvoju, ko žmogus vertas iš tiesų, jei jis neturi apie ką papasakoti? Jei jam neužtenka profesionalumo ir talento? Štai kodėl visada atsargiai rekomenduoju savo pažįstamus žmones kitiems, jei jam nepasisektų, tikrai jausčiau kaltę. Kai kas klaidingai įsivaizduoja, kad gavęs progą susipažinti su autoritetu atras daugiau galimybių. Ryšiai tarp žmonių labai svarbūs, tačiau jie visai nereiškia nieko, jei esi beveidis.“

Lukas įsitikinęs, kad tarp jaunų žmonių požiūris į nepotizmą keičiasi. „Tampame vis atsakingesni vieni už kitus ir už visuomenę“, – jis sako ir priduria, kad nereikia labai liūdėti tiems, kurie savęs dar neatrado, – kiekvieno iš mūsų kelias į savąjį tikslą yra labai skirtingas. Svarbiausia būti smalsiam, drąsiam, suvokti, ką kalba širdis ir kur juda kūnas, ir kurti unikalią, įdomią savo asmenybę. 

Deimantė Bulbenkaitė: „Įvertinti ne pavardę, o darbus“

Mados žurnalistė ir kultūros komunikacijos specialistė D. Bulbenkaitė pasakoja mados pasauliu susidomėjusi vaikystėje, kai vieną dieną įsijungusi televizorių pateko į „Fashon TV“ kanalą, kuriame buvo transliuojamas „Dolce & Gabbana“ mados namų pristatymas.

„Iki to laiko niekada nebuvau mačiusi madų pristatymo, mano akys nukrypo į ekraną, negalėjau suprasti, kodėl moterų šukuosenos vienodos, o drabužius jos dėvi skirtingus, kodėl jos eina ne pagal muzikos ritmą? Pagalvojau, jei kažkur egzistuoja toks pasaulis, tai jo, veikiausiai, yra ir daugiau, o toks grožis turi reikšmę“, – prisimena Deimantė. 

Nuo tos dienos ji pradėjo domėtis mada, perskaitė apie ją viską, ką tik galėjo rasti, o po metų, keturiolikos, įkūrė pirmąjį Lietuvoje mados tinklaraštį „Spintos guru“. Jame rašė ne apie save, apie mados pasaulį, apie tai, ką pati atrasdavo, sužinodavo. 

„Keletą metų rašiau anonimiškai, – pasakoja, – nes maniau, kad paauglės iš Klaipėdos rašinėjimų niekas neskaitys. Prisipažinsi – ir mano karjera baigsis. Tačiau išėjo priešingai, 16-os išėjau iš spintos, sulaukiau daug dėmesio, darbo pasiūlymų, pradėjau apie madą rašyti Lietuvos žurnalams ir interneto portalams. Taip prasidėjo mano, mados žurnalistės, karjera.“

Deimantė įsitikinusi, kad anuomet jaunas jos amžius leido jai daryti drąsius sprendimus. Be to, 2007-aisiais interneto erdvė buvo kur kas tuštesnė, kupina potencialo. „Man tikrai pasisekė, atradau savo kelią ir visą gyvenimą tikėjau, kad man padėjo smalsumas, ryžtas, poreikis domėtis ir tai, kad neskaičiavau savo darbo valandų. Jei jauti, kad traukia, kad įdomu, turi tai veiklai atsidėti, skirti jai daugiau laiko. Tik tada darbas taps toks pat įdomus, kaip ir užsidegimas. Ir nereikės galvoti apie ryšius“, – sako mados žurnalistė.

Jos patirtis rodo, kad mados pasaulyje nepotizmo apraiškų taip pat esama. Kartais pažintys arba garsi pavardė lemia reklaminio veido pasirinkimą. Arba stumiamas jaunas dizaineris, kurio sugebėjimai ne tokie stiprūs kaip pavardė. 

Išsirenkamas nuomonės formuotojas, kurį sieja ryšiai su žinoma šeima. Parenkamas pašnekovas, kurio nuopelnai ar istorija yra gerokai menkesni nei jo įtaka socialiniuose tinkluose. „Mes turėtume mažiau galvoti, kaip viskas atrodo, labiau žiūrėti, kaip viskas veikia, kas ką dirba. Apie tave turi kalbėti tavo darbai. Ir kuo daugiau kalbėsime apie darbus, o ne apie žmones, tuo nepotizmo bus mažiau“, – įsitikinusi D. Bulbenkaitė.

Viltė Kinderavičiūtė: „Aš labai norėjau, o kai nori, juk pavyksta“ 

Socialiniuose tinkluose labiau Vunderkindės pseudonimu žinoma nuomonės formuotoja, stilistė Viltė Kinderavičiūtė, tikrai nemano esanti vunderkindė. „Šį pseudonimą man sugalvojo draugė“, – juokiasi „Instagram“ beveik 25 tūkstančius sekėjų turinti mergina.

Dėvėtų drabužių parduotuvėse prasidėjęs Viltės kelias į mados ir pramogų pasaulį nebuvo paprastas. Baigusi mokyklą ji visiškai nežinojo, kokią profesiją rinktis. Išvyko į Londoną, o ten sako supratusi, kad darbų, kuriuos dirbo, dirbti visą gyvenimą tikrai nenori. 

„Vieną dieną atsisėdau ir pagalvojau: turiu susikurti karjerą, gyventi iš kūrybos, gyventi įdomiai. Grįžusi į Lietuvą pradėjau kolegijoje studijuoti mados dizainą, užgriuvo darbai ir pasiūlymai“, – pasakoja ir išduoda, kad didįjį karjeros postūmį padarė atlikėjo Free Fingos skambutis.

Tuo metu kaip tik keitęs savo įvaizdį dainininkas įdomius Viltės darbus aptiko internete. Free Finga pasiūlė jai tapti naujojo vaizdo klipo stiliste. Bendradarbiavimas pavyko, o nuo, rodos, atsitiktinio skambučio prasidėjusi Viltės karjera šiandien pakilusi aukštai – ji rengia žinomiausias šalies muzikos žvaigždes, dirba žymių asmenybių stiliste. 

„Aš labai norėjau, o kai nori, juk pavyksta, – ji įsitikinusi. – Kai tikrai sieki svajonės, aplinka tai mato, pastebi, tada atsiranda ir galimybės, ir pažintys, ir ryšiai. Turi susidėlioti prioritetus, neskaičiuoti savo darbo valandų, dėl tikslo aukoti tai, kas malonu.

Pramogų industrijoje, Viltės akimis, nepotizmo apraiškų galima pamatyti. „Čia daug yra – draugų, draugų draugai. Esu keletą kartų pagalvojusi: jei būtų kitas tavo vietoje, būtų pavykę geriau. Galėtų taip nebūti. Pastebėjau, kad tie, kurie savo pozicijas užėmė ne savo talentu, o pažintimis, – patys nemaloniausi žmonės“, – sako V. Kinderavičiūtė.

Šarūnas Lukas Joneikis: „Visada turi nugalėti talentas“ 

Vienas iš grupės „Garbanotas“ įkūrėjas, kaip pats prisistato, žmogus, vilnietis, artistas Š. Joneikis pasakoja, kad muzika nuo vaikystės buvo jo būdas reikšti mintis ir pasakoti apie pasaulį. „Mano tėvai klausė daug ir įvairios muzikos, matydavau koncertų įrašus, matyt, visa tai palietė, – pasakoja. – Vėliau mano rankose atsirado sena tėčio gitara, čia prisidėjo ir brolis pranciškonas Algis. 

Matydavau, kaip jis groja, atrodė, jei šitas dėdė vienuolis gali groti pinkfloydus, gal ir aš galiu. Atrodo, tai buvo stiprus postūmis, kibirkštis paaugliukui paprašyti senos tėvo gitaros ir ją susitaisyti. Su tėčiu taisėme ją ilgai, matyt, jam tikrai įrodžiau savo norą groti, nes vėliau jis man nupirko naują gitarą. Įsivaizdavau, kad varysiu kaip Zappa ar Freddie.“

Šarūnas įsitikinęs, kad kūrybą reikia nuolat kurstyti, kitaip apnikusios abejonės, kad kažką darai ne taip, bus stipresnės. „Turi žinoti, jei pasirinkai sferą, kuri tau suteikia džiaugsmo, normalu, o ir įdomu išgyventi bangas. „Jei nepavyksta taip, kaip įsivaizdavai, kūryba tampa labai įdomia užduotimi“, – sako muzikantas.

Ne kartą gavęs pasiūlymų dalyvauti dideliuose televizijos projektuose Šarūnas visada buvo linkęs rinktis savo autentišką kelią, tokį, kokį įsivaizduoja pats, o ne prodiuseriai. „Pinigai nėra svarbiausias dalykas gyvenime, jie nepakeis nei laimės, nei pilnatvės jausmo“, – įsitikinęs muzikantas.

Jam atrodo, kad ten, kur svarbiausias siekis yra pinigai, žmogus lengvai panyra į suktybes, būtent tada gali suklestėti ir nepotizmas. „Ryšiai – labai svarbu, svarbu dalytis su žmonėmis, bendruomene. Smagu, jei profesionalas, kurį kvieti dirbti kartu, yra ir tavo draugas, dviguba sėkmė, tačiau talentas visada turi nugalėti, akivaizdu, kad darbus nudirba ne santykiai“, – neabejoja Šarūnas.

Skandalai dėl artimų ryšių politikoje jam kelia svetimos gėdos jausmą: „Vertybių pamatas, kurį įgijau, apsaugo nuo neteisingų, nemalonių sprendimų. Tėvai mane kitaip augino, niekas manęs į akademiją nekišo, negavau darbų, nes jie užtarė. Ir kai, būdavo, vietoj manęs įdarbina kitą žmogų, galvodavau, aha, vadinasi, per mažai dirbau. 

Man atrodo, svarbu išsiaiškinti, ko, atlikdamas darbus, sieki. Ką nori gauti ir ką nori duoti. Juk dirbdamas atiduodi savo gyvenimo laiką, kitaip tariant, miršti vardan kažko, ir kartais tai darai tam, kad įpūstum gyvybę negyviems reiškiniams – muzikai, garsui, tekstui, vaizdui, o gal magnetolai, kurią galbūt, sukonstruosi“. Socialinę kampaniją „Karta, kuri siekia tikslo pati“ rengia Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, vaizdo klipo idėją sugalvojo reklamos kūrybininkė, „Menų komunikacijos“ agentūros vadovė S. Jokštytė, įgyvendino Rudolfas Levulis su komanda iš gamybos namų „Pvz.lt“.