Vilija Malakauskienė: „Kartais sakau sau - stop savanorystei!“

Ji - ir šiuo metu naujai kadencijai kandidatuojanti Klaipėdos vandens seniūnaitijos seniūnaitė, projektus tiek senjorams, tiek jaunimui talkinanti rašyti konsultantė. V. Malakauskienę puikiai pažįsta ir Klaipėdos miško kvartalo bendruomenė. Jos ieško ir miesto sporto atstovai, tačiau visai ne dėl moters gabumų kuriai nors sporto šakai.

Intensyviausią savo gyvenimo periodą praleidote Šiauliuose. O kodėl atvykote gyventi į Klaipėdą?

Po skyrybų turėjau finansinių įsipareigojimų, todėl išvykau į Angliją. Visgi, kai tik galėjau, grįžau, nes visada norėjau gyventi Lietuvoje, todėl grįžusi ieškojau kur įsidarbinti. Būdama Anglijoje nusprendžiau, kad laikas palikti jaunimo veiklas, kuriomis anksčiau užsiėmiau, ir susirasti stabilų darbą, kad, kaip vieniša mama, užtikrinčiau būtinus vaiko poreikius.

Kadangi labai aktyviai dalyvavau vystant regioninę jaunimo politiką, supratau, kad noriu dirbti regioninės politikos srityje. Tuomet vyko konkursai Vidaus reikalų ministerijoje į regioninės politikos departamentą. Klaipėdoje gyveno draugė, miestas pajūryje, todėl dalyvavau konkurse ne tik į Šiaulius, bet ir į Klaipėdą. Tapau Sanglaudos skatinimo veiksmų programos vyriausiąja specialiste Klaipėdos apskrityje.

Pagrindinis darbas su 7 savivaldybių strateginiais, projektų įgyvendinimo skyriais. Įdomiausia būdavo padėti rasti sprendimus susidariusiose sudėtingose situacijose, tarpininkaujant, derantis, organizuojant tarpinstitucines grupes, vykstant apžiūrėti realią situaciją.

Išeinant iš darbo strategas iš Kretingos sakė, kad mane rekomenduotų, nes sugebu atrasti netradicinius sprendimus ir išeitis sudėtingose situacijose. Man patinka klausimus nagrinėti giliai. Tokiu būdu labai gerai susipažinau su Klaipėdos regionu. Mane žavėjo tuometinė regiono plėtros Taryba, jos vykdoma tikrai pažangi ir bendra regioninė politika, žiūrėjimas strategiškai ir kompleksiškai į problemų sprendimą.

Tuo metu apskrities vadovu buvo Arūnas Burkšas. Jis aktyviai telkė politikus vieningai atstovauti Klaipėdos regionui, palaikyti vieniems kitus Vilniuje, kurti ir įgyvendinti bendrus projektus, kad nebūtų, jog viena savivaldybė nutiesia dviračių taką, kuris baigiasi kažkur laukuose, nes ten prasideda kitos savivaldybės ribos. Vykdavo karštos diskusijos, bet buvo stebinantis bandymas vieniems kitus suprasti, atliepti poreikius, jei reikia, padėti.

Be to, savanoriavau. Padedama doc. A. Armaitienės, sutikau padėti suburti pirmąją regiono turizmo tarybą. Jas sekė e. demokratijos, e. sveikatos darbo grupės, o kai pasiekėme, jog būtų pakeistas aprašas, kuris leistų įgyvendinti bendrą regioninį projektą, buvo suburta grupė dėl projekto „Vakarų krantas“, kurio tikslas - parengti tikslingą ir ekonomiškai pagrįstą Klaipėdos regiono bevariklio, lengvojo, viešojo ir vandens transporto sistemos optimizavimo ir plėtros koncepciją. Buvau iniciatorė ir programos autorė.

Išbandėte save ir dirbdama su Klaipėdos jaunimu?

Nuolat tenka padirbėti su jaunimu. Mane žavi jaunatviškas maksimalizmas, naujos idėjos, veržlumas, nors dažnai trūksta elementarių vadybos žinių ir patirties, dėl ko nedaugėja jaunimo organizacijų, daug tik dirbančių su jaunimu.

Džiugu, kad buvusi „jaunimietė“ Agnė gerai supranta jaunimo ar su jaunimu dirbančių organizacijų veiklos specifiką, tapo atsakinga Savivaldybėje už darbą su jaunimo organizacijomis ir teikia kvalifikuotą pagalbą.

Pastaruosius dvejus metus dirbau organizacijoje, teikiančioje soc. paslaugas vaikams ir jaunimui, esantiems jautrioje situacijoje.

Buvote Klaipėdos vandens seniūnaitijos seniūnaitė?

Klaipėdos vandens seniūnaite buvau vieną kadenciją. Tai didelis iššūkis, nes beveik neturi jokių resursų ir nesi sprendimus priimantis asmuo Savivaldybėje, o kai kurie žmonės nepajėgūs suprasti, net nenori pasiskaityti, ką gali seniūnaitis daryti, kokios jo atsakomybės ribos.

Kartais įsivaizduojama, kad seniūnaitis tai yra tas žmogus, kuris ateina į Savivaldybę ir ten laukia jo ištiestomis rankomis, o jo raštus iš karto skaito, nagrinėja. Ir visi puola spręsti. Taip nėra.

Buvau nusprendusi, kaip ir daug kitų seniūnaičių, nebedalyvauti seniūnaičių rinkimuose. Bet kažkas turi atstovauti teritorijos gyventojams, kelti esamas problemas, nes kitaip mūsų problemų niekas negirdės, todėl paskelbus pakartotinius rinkimus kaimynų paraginta užsiregistravau.

Tapdamas seniūnaičiu tampi viešu asmeniu, turinčiu tikslą garbingai atstovauti tam tikros teritorijos gyventojų interesus, girdėti žmonių poreikius, tai nėra pagrindinis darbas, o tik visuomeninis darbas po darbo. Tačiau atsiranda žmonių, kuriems tampi objektu, į kurį gali nukreipti energiją, jei nori išlieti užspaustą pyktį.

Tai apsunkina veikimą ir stipriai sumažina motyvaciją savo laisvalaikį kasdien skirti piktybiškai besielgiančių asmenų problemų sprendimui. Tuomet nereikia stebėtis, kad seniūnaitis, dirbdamas trijuose mikrorajonuose, prioritetą skirs tiems, su kuriais yra pagarbūs santykiai.

Papasakokite apie savo veiklą Klaipėdos miško kvartalo bendruomenėje.

Veikla miško kvartalo bendruomenėje prasidėjo nuo pagalbos kolegai tapus seniūnaičiu. 2012 m. reikėjo pildyti pirmąsias projektų paraiškas, reikėjo pagalbos rengiant įvairius dokumentus. Buvo beprotiškas poreikis tvarkyti aplinką, kurioje labai trūko paprastų suoliukų, vaikams skirtos įrangos, smėlio dėžių ir kt.

Vėliau sugalvojome ir, pasitarę su Šv. Kazimiero bažnyčios klebonu, pakvietėme senjorus į sekmadieninius susitikimus po Mišių parapijos salėje. Pradėjome organizuoti įvairias veiklas. Vėliau, išrinkus naujas seniūnaites Sigitą ir Danutę Kretingos gatvėje, pakvietėme jas prisijungti. Veiklas sėkmingai vykdėme kelerius metus, susitikimuose skaitė paskaitas gydytojai, teisininkai ir kt.

Pirmi mieste sugalvojome vertinti teritorijos namų gėlynus ir paskatinti apdovanojimais geriausiai besitvarkančius, atkreipdami ir nesitvarkančiųjų dėmesį, kad tik nuo mūsų priklauso, kaip atrodo mūsų gyvenamojo namo aplinka.

Didelė pagarba namų pirmininkams, kurie tai supranta, ir darbščioms tvarkytojoms bitelėms, besirūpinančiomis aplinkos puoselėjimu. Kadangi seniūnaičiai taip ir neišreikalavo vaikų aikštelių priežiūros iš Savivaldybės, net smėlio pakeitimo smėlio dėžėse, tuo rūpinosi seniūnaitis Antanas, o man teko sukti galvą, kaip rašyti projektus, kad galima būtų patenkinti bent dalinius gyventojų poreikius.

Kartais ir sau sunku paaiškinti, kodėl aukoju savo laiką svetimoms problemoms spręsti. Bet ir šiandien gali sau parodyti, kad stengtasi ne veltui, nes treniruokliai, vaikams skirtos aikštelės ar įranga, dauguma suolelių yra nuoseklaus bendruomenės darbo rezultatas.

O kai sulauki padėkos su nuotraukomis, kuriose - pražydę dovanoti augalai, širdį užlieja džiaugsmas, nes matai prasmę ir sukurtą rezultatą.

Savanoriauti nėra lengva. Kas jus motyvuoja?

Savanoriauti pradėjau nuo 1998 m. jaunimo organizacijose. Pernai savanoriaudama pravedžiau su kolegėmis tris mokymų ciklus tėvams „Pozityvus auklėjimas kiekvienai dienai“.Patogiausia savanoriauti senjorų organizacijose, nes jose žmonės, turintys patirtį, daug laiko sutaupai.

Senjorams nereikia aiškinti, kur ir kokį dokumentą rašyti, kaip jis atrodo, kaip jis turi būti rašomas, kur nueiti, kaip atstovauti. Aiškinti elementarius dalykus visada būtina dirbant su jaunimu. O juos užaugini ir jie kaip paukščiai kelia sparnus skrydžiui. Į jų vietas ateina kiti. Kaip kažkada mano mama, buvusi mokytoja, sakė, sunkiausia yra paleisti vaikus laikui atėjus, nes pamilsti, įpranti prie jų charakterių, pomėgių ir pan.

Kartais sakau sau, kad stop savanorystei. Savanoriausiu tik tada, kai finansiškai stovėsiu labai gerai, kai tai bus pramoga. Bet tai turbūt skirta kitiems, nes jei neatsidaro durys, tai atsidaro langas, per kurį pasiekia tie, kuriems reikia pagalbos dėl skirtingų priežasčių: kažkas nuskriaustas, kažkas neturi būtinų žinių problemai spręsti, kažkas vysto įdomią idėją... Nors esu nesportiška, bet kartais mane gaudo sportininkai, nes retas sportininkas popierinius darbus mėgsta (juokiasi).

Paskutinė organizacija, kurioje savanoriavau, vykdo Senjorų dienos priežiūrą Klaipėdos rajone. Sužavėjo bendruomeniškas elgesys. Vadovas supažindino su 20 metų vienatvėje namuose praleidusiu vyriškiu, kuris lipdamas į autobusiuką labai džiaugėsi, kad dar ne savaitgalis ir jis praleis dieną kartu su kitais.

O kiek tokių žmonių aplink mus? Gal reikia labai nedaug, kad žmogus pasiryžtų pabandyti įveikti vienatvę ir socialinę atskirtį. Bet tam turi būti žmonės, kurie imasi atsakomybės įvardinti, kam rūpestis reikalingas, nes dažnai, ypač senjorai, gėdijasi atsidūrę nepavydėtinoje situacijoje.

Kartais matau ir piktnaudžiavimą savanoryste. Kai savanoriai įsivaizduojami kaip nemokama darbo jėga, neskiriamas dėmesys jų apmokymui, paliekami vieni su svetimomis problemomis, kai tampa patogu nesamdyti specialistų, nes kažkaip tuo metu užims savanoriai.

Savanorystėje labai svarbus sąžiningumo aspektas ir motyvacija. Žmonės savanoriauja dėl pačių įvairiausių priežasčių. Bet norisi tikėti, kad dauguma - vedini geros širdies.

Ko labai trūksta?

Aš vis dar manau, kad Klaipėdoje skiriama per mažai dėmesio ir palaikymo Nevyriausybinių organizacijų veiklai, bendruomenėms. Klaipėdoje šiuo metu susikūrę labai daug bendruomenių, bet ar išaugo joms nors kokiu būdu parama? Ne. Koks finansavimas mieste skirtas demokratijos, visą gyvenimą mokymosi, lyčių lygybės, ekologijos ar kitiems klausimams mieste spręsti su NVO pagalba? Gal kaip nors skatinamos moterų ar vyrų organizacijos, daugiavaikių šeimų ar kitos organizacijos?

Kokias veiklas planuojate šiuo metu?

Gyvenime tenka nuolat dirbti pagal atskirus projektus, o tai nesibaigiantis procesas, kuris taip pat lydi ir į naujas veiklas. Dabar svarstau pasiūlymą dirbti kultūros srityje dirbančioje organizacijoje. Turiu retą progą šiek tiek laiko skirti naujų projektų idėjų vystymui.

Jūsų didžiausia svajonė?

Svajonė? Gal svajosiu tyliai, kad svajonės nepabėgtų...

Papasakokite apie savo šeimą, laisvalaikį.

Turiu sūnų Rimvydą, jau gyvenantį savarankiškai. Gyvenu su mama Gražina. Tėtis miręs, mamai vienai jau sudėtinga gyventi, todėl mudvi gyvename kartu. Jie mano didžiausi palaikytojai. Brolis Dainius su šeima gyvena Kaune, kaip ir daugelis tetų bei kiti artimieji.

Vis dar turime sodą Vilkaviškyje, kuriame mėgstame pasidarbuoti. Šiuo metu visos palangės pilnos pomidorų, agurkų, gėlių daigų. Mėgstu gėles, man jų žiedai teikia didžiulį džiaugsmą.

Kartais labai pasiilgstu folklorinių dainų, todėl gera, kai su vaikystės drauge Indra uždainuojame. Ką dar mėgstu? Vairuoti, plaukti, keliauti, skaityti specializuotą literatūrą, gaminti maistą.