Architektas, grupės „Antis“ lyderis ir dainininkas Algirdas Kaušpėdas, lietuvių liaudies folkloro dainininkė Veronika Povilionienė ir profesorius Alfredas Bumblauskas dalijasi prisiminimais apie Z. Kelmickaitę ir tą laikmetį.
A.Kaušpėdas: liaudies daina buvo euforija
„Su Zita susipažinome labai seniai – dar prieš Sąjūdį, kai rengdavome koncertus „Svečiuose pas „Antį“. Juose dalyvaudavo ir jos vadovaujamas „Ratilio“ – kartu darėme eksperimentus, jungėme roką su etnomuzika. Buvo labai įdomūs laikai. Zita visada buvo nepaprastai energinga. Apie viską išmanydavo, visiems viską padėdavo, su visais viską organizuodavo – ji buvo labai aktyvi“, – pažintį su Z. Kelmickaite prisimena A. Kaušpėdas.
Pasak A. Kaušpėdo, 9-ajame dešimtmetyje muzika padėjo lietuviams laisvėti. „Tada pradėjo kilti į paviršių viskas, kas tikra. Viskas, kas buvo nuoširdu, nesuvaidinta, nesucenzūruota ir neharmonizuota.
Kad ir „Anties“ sėkmė – grojome visiškai alternatyvią muziką, post pankroką, kuris įdomus ir aktualus teoriškai galėjo būti tik nedaugeliui klausytojų. Bet tuo metu buvo labai didelis neformalių grupių badas – tokių, kurios turėtų savo tapatybes, repertuarą, būtų tikri. Tai buvo „Anties“ stiprybė ir 1988 metais net tapome populiariausia Lietuvos grupe. Dabar sunku įsivaizduoti tokį iškilimą net tarp pop grupių.“
„Tas pats vyko su etnosąjūdžiu – jis iškilo tarp tų visų taip vadinamų liaudies dainų, kurios būdavo pusiau apie partiją, pusiau apie „laimingo“ lietuvio gyvenimą. Ir staiga iškyla ta tikra, gan liūdna ir labai melodinga lietuviška daina.
Tai buvo didžiulė euforija – mums buvo įdomu to klausytis. O Zita buvo savotiška dainos archeologė, kuri iš pirmų lūpų atrasdavo tas dainas, kūrė savo ansamblio repertuarą ir pati nepaprastai puikiai dainavo. Atėjo etno dainos atgimimo laikas – tos tikros dainos, kuri išliko per amžius. Tai buvo labai įdomu ir įkvėpė mus, roko artistus“, – prisimena A. Kaušpėdas.
V. Povilionienė: Zitą iš tolo atpažindavai
„Su Zita susipažinome per ansamblį „Ratilio“ – pati jame nedainavau, bet darydavome bendrus koncertus, važinėdavome į ekspedicijas ne tik po visą Lietuvą, bet ir į Karaliaučių, ir į lietuviškus kaimus Baltarusijoje – ten yra likę labai gražios tautosakos. Mūsų buvo visur“, – prisimena V. Povilionienė.
Paklausta, kokia buvo Z. Kelmickaitė, V. Povilionienė šypsosi. „Zita buvo Zita. Jei matai gatvėje bėgančią, skubančią nedicką moteriškę, tai – Zita. Iš tolo ją atpažinsi. Ji buvo labai aktyvus ir kūrybingas žmogus, o jau plepė… Skambindavomės tikrai dažnai, šnekėdavo nesustodama. Nežinau, ar kas nors šnekėjime ją galėtų aplenkti – šnekėjimo karalienė ji.“
Paklausta apie etnosąjūdžio įtaką Sąjūdžiui, V. Povilionienė atkreipia dėmesį, kad folklorinis judėjimas Lietuvoje prasidėjo gerokai anksčiau. „Manau, etnosąjūdis prasidėjo iškart po karo, kartu su partizaniniu judėjimu.
Buvo nepaprastai gražių partizaninių dainų, o kai kurios jų vėliau net virto liaudies dainomis. Dainuojamasis judėjimas buvo gyvas – žmonės dainuodavo, net jei būdavo draudžiama.“
A.Bumblauskas: ji buvo mylima žmonių
Su Zita Kelmickaite keliose Nacionalinėse ekspedicijose plaukęs profesorius Alfredas Bumblauskas ją prisimena kaip perfekcionistę.
„Zita buvo atominė elektrinė – tokios sprogstamosios energijos niekas nežino. Mūsų operatoriai susilinkę lakstydavo – galvodavau, Zita juos visai prismaugs, nes kameros tai sunkios, vos ne 20 kg.
O Zitai vis kas nors ne taip – kadangi ji buvo televizijos profesionalė, niekam neleido jokio abuojumo, aplaidumo. Visur barasi, visur nori pasakyti, kaip turi būti. Ir mane mokino. Sakiau jai: „Pati veina i veesi laida“. Mes su ja žemaitiškai bendraudavome.“
Tačiau, pasak profesoriaus, ji buvo ir labai atidžiai įsiklausanti. „Pamenu, vienoje ekspedicijoje pasukau, kad visa kelionė būtų tarsi po Žemaitiją – jau nuo Kauno buvome žemaičių temoje. Tai dariau su ironija ar net sarkazmu, kad visus panervinčiau. Galvojau, Zita tai tikrai bus mano sąjungininkė, nes ji iš Žemaitijos.“
„Vieną rytą valstietiškame dvare Šakiuose sakau: „Vaikšta puova po dvara, graži puova plunksnelė žemaičių žemie.“ O Zita man rimtai sako: „Mes gausem lopti.“
Nes Šakiuose taip pasakyti yra didelė provokacija, – šypsosi A. Bumblauskas. – Praeina pusdienis, Zita grįžta prie temos, sako: „Bet, žinok, aš sugalvojau, gal biškį ne tep, o va tep: vaikšta puova po dvara, graži puova plunksnelė žema čiužiniė.“ Puiki ji folkloristė. Ji puikiai žinojo, kaip žemaitis, aukštaitis, dzūkas ar suvalkietis reaguotų. Ir, beje, ji buvo ne tik gera folkloristė – Zita puikiai išmanė ir klasikinę muziką.“
„Ji buvo mylima žmonių. Kai nuvykstam kažkur į užsienį, visi esam panašūs, bet jau Lietuvoj… Kažkur atvykus Jakilaitis ar Bumblauskas būdavo visai ne prie ko – visi žmonės renkasi dėl Zitos.
Pamenu, Rusnėje moteriškė ravi darželį ir aš žinau, kad norėsiu ją būtinai pašnekinti, iš kur čia ta sinagoga, koks jos likimas.
Bet ir žinau, kad jau ateina Zita, o man reikia užtikrinti, kad ta moteriškė iš daržo nelėktų persirengti tai sužinojusi. Sakau: „Ponia, ar galėsim jus nufilmuoti su Zita?“ Ji sako: „Ar su ta pačia?“ Man patvirtinus, ji pasakė „amen“ ir persižegnojo. Zita paprastam provincijos žmogui buvo kaip angelas sargas“, – prisimena prof. A. Bumblauskas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą