„Esu tikra krikštamotė, nes mano laivas neišplauks į pasaulio vandenynus“

Anksčiau į pastatyto laivo nuleidimo į vandenį ceremoniją, kurios metu krikštamotė tradiciškai daužo šampano butelį sviesdama jį į laivo bortą, susirinkdavo vos ne pusė Klaipėdos. Šiais laikais joje dalyvauja laivų statyklos darbuotojai ir kai kurie kviestiniai svečiai. Ir čia kalta ne kokia nors pandemija, o ISPS kodeksas, saugumo reikalavimai siekiant išvengti uostuose teroristinių išpuolių. Žinoma, gaila, nes tai būtų dar viena puiki šventė uostamiestyje, pritraukianti tiek miesto gyventojus, tiek jo svečius.

„Buvau girdėjusi apie tradicijas ir žinojau, kad laivui labai blogai, jeigu krikštamotė nesudaužo iš karto šampano butelio. Tai labai blogas ženklas laivui ir negarbė jai. Siaubingai bijojau, kad man taip nenutiktų“, - nuoširdžiai prisipažįsta Irena Greičiūnienė, 2008-aisiais krikštijusi AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos („Klasco“) vilkiką „Klasco 1“.

Pradedame rašinių ciklą „Laivai ir jų krikštamotės“. Pasakosime apie tai, kokios moterys jomis tampa, kokios aplinkybės tai lemia. Smalsu, ar jos lanko savo krikštasūnius, prisimena, ar po krikštynų ceremonijos užmiršta, ir viskas.

„Klasco 1“ - mažas laivelis, bet jis dirba gražius darbus. Jo įguloje - 12 žmonių. Manau, kapitonas Bronislovas Lūža yra geras vadovas, nes įgula tebėra ta pati nuo tų laikų. Per tuos 13 metų joje pasikeitė tik du žmonės, bet abiem pareigos buvo paaukštintos. Vienas jų tapo locmanu. Vadinasi, mikroklimatas yra geras", - pasakojo krikštamotė.

Poniai Irenai 2008-ųjų rugpjūtį kartu su vyru Valentinu Greičiūnu, kuris tuo metu ėjo „Klasco“ generalinio direktoriaus pareigas, teko vykti į Sankt Peterburgą (buvęs Leningradas), kuriame šis laivas buvo pastatytas ir nuleistas į vandenį. Šampano butelį teko daužyti ten, o į Klaipėdą laivas parplaukė daugiau nei po mėnesio per baisią audrą.

SANKT PETERBURGE. „Klasco 1“ nuleidžiamas į vandenį.

SANKT PETERBURGE. „Klasco 1“ nuleidžiamas į vandenį.

Vienas krikštasūnis, ir tas pats - laivas

V. Greičiūno teigimu, jo žmoną į krikštamotes pasiūlęs pats koncerno „Achemos grupė“ prezidentas Bronislovas Lubys. Ponia Irena prisimena, kad jis jai buvęs labai lojalus, nuolat žarstydavęs komplimentus.

„Bijojau tos laivo krikštijimo ceremonijos. Atsitiktinai sutikau Zitą Tallat-Kelpšaitę (žurnalo “Jūra. More. Sea„ redaktorė - aut. past.) ir pasiguodžiau. Ji man sako: “Tu įsivaizduok, kad prieš tave stovi labai blogas žmogus, ir sviesk į jį butelį." Savo aplinkoje tokių žmonių, kurių taip neapkęsčiau, kad galėčiau šitaip elgtis, neturėjau. Prisiminiau Valentino aplinkoje tuos, kurie po juo kasėsi. Tas žmogus dabar jau amžinatilsis. Jį įsivaizduodama taip sviedžiau tą butelį, kad jis labai gražiai sudužo.

Ceremonija nenusakoma. Jaučiausi tarp dangaus ir žemės, nejaučiau savęs. Visas dėmesys buvo sukoncentruotas į laivą, virvę, pririštą šampano butelį ir tą veidą, į kurį turėjau pataikyti. Prisimenu, buvo darbuotojas, apsivilkęs specialia apranga, kuris mane prilaikė.

Kai po pokalbio su jumis prieš kelias dienas vėl aplankiau laivą, kapitonas man parodė to butelio kamštį, įdėtą į labai gražią dėžutę. O jo viršininkas Gediminas Rubys pasakė, kad tas butelis buvo sudaužytas profesionaliai. Taigi tą pareigą atlikti man pasisekė. Mano gyvenime tai buvo išskirtinis įvykis", - pasakojo ponia Irena. Beje, ji turi tik vieną krikštasūnį, ir tas pas - laivas.

„Nežinau, kodėl manęs niekas nekvietė krikštyti vaikų, gal esu bjauri. Ir į partiją stoti manęs niekas niekada nekvietė. Sakiau, jeigu ir kviestų, neičiau, nes tikrus partiečius, kaip aš įsivaizduoju, pažįstu tik du - tai amžinatilsis Alfonsas Žalys ir Valentinas Greičiūnas. Aš nesu tokia padori“, - prisipažino pokalbininkė.

„Išdrįsau pasakyti pastabą“

I. Greičiūnienė puikiai prisimena, kaip Sankt Peterburge visi susirinkusieji stebėjo „Klasco 1“ nuleidimą slipu į vandenį, kaip jį šventino rusų popas. „Mes buvome pakviesti į laivą jo apžiūrėti. Įsivaizduojate, išdrįsau pasakyti pastabą, kad kėdė vairinėje nepatogi. O laivo statytojai pasakė, kad taip ir yra ir kad jie būtinai pataisys ją“, - pasakojo ponia Irena.

Statyklos generalinis direktorius pakvietė krikštamotę pietų, padėkojo už dalyvavimą ceremonijoje, o ypač už sėkmingai sudaužytą šampano butelį. Poniai Irenai buvo įteikta unikali dovana - durklas (kortikas), supakuotas dėžutėje, turintis visus sertifikatus, o prie jo - ir baltos pirštinės. Tai ne suvenyras, padarytas liaudies meistro, tai tikras durklas, kuris prisegamas prie diržo ir yra jūrų karininko aprangos dalis. „Buvau labai pamaloninta ir taip gražiai priimta kaip krikšto mama“, - prisiminė I. Greičiūnienė, iki šiol tebesauganti tokią unikalią dovaną.

Kartą naujamečiame vakare laivo kapitonui B. Lūžai ji papasakojo turinti kortiką. Šis tada priekaištavo, kad nepasipuošė, prisikabindama jį prie diržo.

ŠIANDIENA. Vilkiko „Klasco 1“ krikštamotė Irena Greičiūnienė su laivo kapitonu Bronislovu Lūža 2021-ųjų birželį.

ŠIANDIENA. Vilkiko „Klasco 1“ krikštamotė Irena Greičiūnienė su laivo kapitonu Bronislovu Lūža 2021-ųjų birželį.

„Ką sakiau, neatsimenu“

„Laivas į Klaipėdą plaukė labai ilgai, buvo nepaprastai vėjuotas oras, audringa jūra. Atvyko 2008 metų spalio 21 d. Buvo šalta, lijo. Susirinko “Klasco„ valdžia, pats prezidentas B. Lubys, žurnalistai. Šventino lietuvių kunigas - irgi buvo labai gražus to laivo sutikimas. Ceremonija buvo jaudinanti. Man nebereikėjo nieko daužyti, jau viskas buvo sudaužyta. Bet turėjau pasakyti kalbą. Ką sakiau, neatsimenu, išskyrus vieną sakinį, nes paskui vyrai jį komentavo. Sakiau, kad esu tikra krikštamotė, kadangi mano laivas niekur neišplauks į pasaulio vandenynus. Jis dirbs mūsų uoste ir mes būsime šalia vienas kito - aš ir mano laivas. Kai susitikome dabar, B. Lūža pasakojo, kad aš priėjusi prie mikrofono vis žvalgiausi - kur tas kapitonas“, - pasakojo „Klasco 1“ krikštamotė.

Daugelis iš mūsų yra matę laive garbingoje vietoje kabančią krikštamotės nuotrauką. „Klasco 1“ turi I. Greičiūnienės nuotrauką, kurią padarė fotografas Vytas Karaciejus. Ponia Irena buvo gavusi prašymą iš Švietimo skyriaus atsiųsti savo nuotrauką vienam leidiniui, mat buvo nominuota kaip metų mokytoja, tad užsakė nuotrauką pas šį fotografą ir ji labai tiko ir kitai progai.

Ryšys buvo nutrūkęs

„Kurį laiką ryšius palaikėme: buvau kapitoną pasikvietusi į namus, jis mane - į laivą, per vieną Jūros švente plaukiau su tuo laivu, įgulą pasveikindavau su Naujaisiais metais, o paskui ryšys nutrūko. Mane visą laiką graužė kirminas, kaip aš taip pasielgiau, bet nebuvo impulso. O po pokalbio su jumis apie krikšto mamas paskambinau kapitonui. Jis mane pažino iš balso. Sakau, noriu atkurti istorinį teisingumą, atgaivinti užgesusius santykius. Sutarėme susitikti pirmadienį. Atveža mane Valentinas iki “Klasco„ vartų, kapitonas ir jo vadovas prisistatė labai punktualiai su gražiausia gėlių puokšte“, - pasakojo ponia Irena.

Ją su mašina atsivežė į laivą. Jis stovėjo prišvartuotas žiemos uoste antru korpusu prie vilkiko „Klasco 2“. Jai aprodė laivą. Ponia Irena džiaugėsi, kad jame švaru, tvarkinga, viskas blizga. Įgula buvo pasiruošusi sutikti krikštamotę, vaišino kava ir labai skaniu medumi su sūriu. Ponia Irena klausė vyrų, ar kokiuose nors jūriniuose dokumentuose yra reglamentuoti laivo ir krikštamotės santykiai, ar yra bent kokia užuomina. Jie atsakė, kad nėra, yra aprašyta tik pati krikštynų ceremonija.

Abu su kapitonu sutarė, kad dėl nutrūkusių santykių yra kalti abu, ir pasižadėjo draugauti ateityje.

Į laivą pasiuntė kavos

Ponia Irena, įsijautusi į krikštamotės vaidmenį, domėjosi, ko įgulai reikia būnant tame laive, gal ko nors nenuperka vadovybė, gal reikia, pavyzdžiui, indų. Ji sakė, kad kava buvo vaišinama iš gražių puodelių, bet manė, kad jie atsinešti iš namų. Pasirodo, jie - laivo nuosavybė. Įgulai nupirkti net televizorius, kavos aparatas. Rūpestingai krikštamotei nebuvo kur įsiterpti su dovanomis, bet ji sumanė ateityje įgulą aprūpinti kava. Kai kalbėjomės, ponia Irena džiaugėsi, kad kavą jau išsiuntusi į laivą. Laivo kajutkompanijoje prie krikštamotės nuotraukos trūksta įgulos vinjetės, ja pasirūpinti irgi apsiėmė ponia Irena ir jau įsivaizduoja, kokie turėtų būti rėmeliai.

„Vyrai mane parvežė namo. Po to susitikimo grįžau kaip geležiuką radusi. Ko gero, dar tebesu apimta euforijos. Kapitonas anksčiau buvo kiek susikaustęs, o dabar jis komunikabilus, įdomus pokalbininkas. Man trūksta žodžių, koks buvo malonus susitikimas“, - įspūdžiais dalijosi pašnekovė.

Ponia Irena užsiminė, kad gal reikėtų įkurti kokį nors krikštamočių klubą, bet kažkaip neatsirado, kas imtųsi iniciatyvos.

Su krikštamote pasisekė

„Kasco 1“ kapitonas B. Lūža santūrus, daug nekalbantis. Bendrovėje dirbti praėjo eidamas kapitono padėjėjo pareigas. Ir plaukimas per audrą jam neatrodo kažkas tokio. O krikštamotei jis vaizdžiai papasakojo, kaip per baisų štormą laivas buvo parplukdytas į Klaipėdą.

Klausiamas, ar krikštamotė lanko laivą, neišdavė, kad buvo jį pamiršusi. „Ji - labai šiltas žmogus, lanko mūsų laivą, su ja malonu bendrauti. Kitus pakrikštija, ir viskas. Laivas turi nuotrauką, ir - viso gero. O mūsiškė gana aktyvi, mes nestokojame jos dėmesio, paklausia, ar mums nereikia kokios pagalbos. Mums su krikštamote labai pasisekė“, - sakė B. Lūža.

„Krikštamotė - labai graži ir puiki moteris. Manau, jai labai tinka būti šito laivo krikštamote“, - sakė AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos filialo buksyravimo įmonės „Klasco towage assistance“, kuriai priklauso vilkikai, direktorius G. Rubys.

„Kapitonas labai pareigingas, gerai prižiūri laivą, puikiai vadovauja įgulai, yra patyręs laivavedys. Jis gerai dirbo ir kai laivas buvo statomas, ir kai buvo plukdomas į Klaipėdą iš Sankt Peterburgo, ir dabar, kai uoste atlieka įvairias buksyravimo operacijas. Jis šio laivo kapitonas nuo pat jo gimimo. Prieš tai buvo technologiškai pasenusio laivo, nebeturėjusio reikiamos galios, kapitonas. Vėliau tas laivas buvo parduotas“, - sakė AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos filialo buksyravimo įmonės „Klasco towage assistance“, kuriam priklauso vilkikai, direktorius G. Rubys.

Jis pasakojo, kad Sankt Peterburge nebuvo leidžiama „Klasco 1“ ilgai stovėti, buvo reikalaujama atlaisvinti krantinę, tad laivas, pasiėmęs daugiau kuro, kad balastas būtų geresnis, išplaukė, nors prognozė nebuvo palanki. Bangavimas buvo didelis, vėjo greitis - 18 m/s. „Viskas baigėsi sėkmingai, be kokių nors incidentų, nors tas bangavimas įgulai nebuvo malonus“, - sakė G. Rubys.

„Klasco 1“ yra naujos kartos vilkikas, kaip ir visi šiuo metu Klaipėdos uoste dirbantys vilkikai. Jie turi daugiau galios nei senesnieji, yra žymiai manevringesni. Visi trys laivai - „Klasco 1“, „Klasco 2“ ir „Klasco 3“ - yra tos pačios klasės.

APIE LAIVĄ

„Klasco 1“ ilgis - 28,5 m, plotis - 9,5 m, grimzlė - 4,6 m, maksimalus greitis - 14 mazgų, vilkimo galia - 55 t, bendras variklių galingumas - 3 370 kw.

„Klasco 1“ sumontuotų dviejų JAV kompanijos „Caterpillar“ gamybos variklių bendras galingumas - 4 520 arklio galių. Jo vilkimo galia - 55 tonos. Jis turi tarptautinius standartus atitinkančią gaisrų gesinimo įrangą, azimutinius varytuvus, dvi vilkimo gerves po 80 kilovatų galingumo.

Redakcijos ir Irenos Greičiūnienės archyvų nuotr.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder