Mokslus baigė, bet darbinio laivavedžio diplomo nepasiėmė

Ar kada nors grįšite į jūrą?

Turiu mažą svajonę su jachta ir draugais plaukti mėnesį ar ilgiau kokiu nors vandenynu, pagal žvaigždes apskaičiuoti jachtos poziciją, nesinaudoti navigaciniais prietaisais. Į jūrą norėčiau grįžti su romantine misija. Dar būtų įdomu su ekspediciniu laivu nuplaukti iki Antarktidos, kur nors arčiau pingvinų.

Kodėl stojote mokytis į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą? Prisiskaitėte romanų apie jūrą?

Turėjau dvi priežastis. Viena ta, kad man atrodė, jog darbas jūroje romantiškas. Labai norėjosi keliauti, pamatyti pasaulį, kitokį gyvenimą. Būdamas kitų mokslų studentas neturi galimybių daug keliauti. Kita priežastis, žinoma, susijusi su uždarbiu po ketverių mokslo metų. Norėjosi stabilaus darbo, kad galėčiau uždirbti. Kiti keliai gyvenime man nebuvo gerai žinomi. O šitas pasirodė aiškesnis.

Esate klaipėdietis?

Taip. Ir mano tėvai klaipėdiečiai. Mamos šaknys Rusijoje, o tėčio - Ukrainoje. Mamos mama atvyko čia dar tada, kai Klaipėda buvo atstatoma po karo.

Giminėje ar šeimoje buvo jūrininkų?

Senelis. Bet kiek prisimenu, jis jau dirbo krante Klaipėdoje. Ir jokių istorijų apie jūrą negirdėjau, tik apie beždžiones kažką yra pasakojęs.

JŪROJE. Ant kapitono tiltelio.

Ar sunku buvo mokytis?

Gavau diplomą, kad baigiau Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą, bet darbinio diplomo, už kurį reikėjo sumokėti kelis šimtus eurų, taip ir nepasiėmiau, palikau jį ten gulėti. Turėjau kur kitur panaudoti tuos eurus. Baigiau gerais pažymiais. Maniau, tai bus kažkam svarbu.

Žinoma, kai reikėdavo prisiversti ką nors daryti, buvo sunku. Ne visi dalykai, kurių mokėmės, patiko, bet buvo ir tikrai įdomių, pavyzdžiui, paskaitos apie žvaigždes, sužinojimas, kad planeta nėra apskritimas, o geoidas, kad trikampis yra ne visai trikampis, o šiek tiek kitokios formos, patiko įvairūs skaičiavimai.

Ar diplomo nepasiėmėte todėl, kad neturėjote pinigų, ar todėl, jog nusprendėte, kad šitas kelias ne jums?

Taip išėjo, kad iškart po Jūreivystės mokyklos baigimo pradėjau dalyvauti „Qtime Anticafe“ projekte: buvo vienas investuotojas, o aš atlikau kūrybinį darbą, ėjau kūrybos direktoriaus pareigas. Mes kūrėme laisvalaikio praleidimo erdves, turėjome tarptautinių planų. Tai mane įtraukė, todėl atidėjau savo jūrinius planus keliems mėnesiams, t. y. neilgam. Pamaniau, jūra niekur nepabėgs. Dokumentai, kuriuos reikia turėti, norint išplaukti į jūrą, kainuoja labai brangiai. Bet jie galioja 5 metus. Turėjau laiko, jeigu norėsiu grįžti prie tos profesijos.

Bet tas neilgai gerokai užsitęsė. Toje erdvėje, kurią mes atidarėme, dirbau trejus metus. Tada supratau, kad galiu rinktis, kur noriu būti, o ne vykti ten, kur mane siunčia kokia nors kompanija. Pamačiau, kad aplinkui yra labai daug įdomių žmonių, o jūroje jų skaičius ribotas. Man nesinorėjo apriboti savo galimybių, nors atlyginimas krante buvo 10 kartų mažesnis nei jūroje.

ROMANTIKA. Pavelas Ochrimenka studijavo Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje, nes manė, kad jūroje daug romantikos.

Kokios jūsų pareigos dabar? Kokia veikla užsiimate?

Oficialiai dalyvauju kuriant žinių laidą „Nastojaščeje vremia“ („Dabartinis laikas“) rusakalbiams, kurias transliuoja Lietuvos televizija, esu jų operatorius. Tai mano papildoma veikla, kurią pradėjau pernai po vasario 24 d. Norėjau būti arčiau visų įvykių.

Kita mano veikla - reklamos režisierius, filmuotojas. O pagrindinė veikla, kuri turėtų išlikti ir ateityje - užsiėmimai su vaikais. Mes su mano drauge turime vasaros vaikų kino stovyklą. Šiemet jau bus penkti metai. Kasmet stovykloje turime apie 5 pamainas, šiemet planuojame didinti vaikų skaičių. Įsteigiau mažąją bendriją „Kino fabrikas“. Dabar visą savo dėmesį koncentruoju į darbą su vaikais, į jų neformalųjį ugdymą, į kino meną. Mes su jais kuriame kiną, klipus.

Bet jūra ir tai, kuo jūs užsiimate dabar, tokie skirtingi dalykai.

Taip, skirtingi. Nors ir jūroje nepaleisdavau kameros iš rankų, stengdavausi atvežti į įvairius konkursus nuotraukų. Būdamas operatoriumi tu išmoksti pamatyti tai, ko nemato žmogus, to nesimokęs. Kai tu įsigilini į kokią nors sritį, tavo gyvenimas tampa jautresnis. Noriu daugiau pamatyti įdomesnių dalykų pasaulyje, džiaugtis įvairiais peizažais.

BAIGĖ. Jūreivystės mokyklą baigė gerais pažymiais.

Iš kur atsirado tas jūsų polinkis į filmavimą? Kada jūs tai pradėjote daryti?

Mokykloje mes buvome trys draugai. Sukūrėme savo pirmą trumpametražį filmą. Tai dariau ne todėl, kad man labai patiko, tiesiog tai buvo smagi veikla. Mano draugai, kurie mane įtraukė į tą procesą, vienas iš jų tapo mechaniku. Jis baigė kartu su manimi Jūreivystės mokyklą, įgijo mechaniko specialybę, bet dirba Vilniuje, krante. O trečias draugas dirba reklamos srityje, irgi paliko filmavimo industriją. Taigi jie mane įtraukė ir paliko vieną.

Kodėl nemetėte mokslų Jūreivystės mokykloje, kodėl juos baigėte?

Jutau aplinkinių žmonių spaudimą. Būdavo, kai kas nors meta mokslus, aplinkiniai smerkia. Todėl nusprendžiau nedaryti tos klaidos, pakentėti ir baigti, nes visko gali būti, kad jų prireiks.

Ar mokydamasis Jūreivystės mokykloje atlikote praktiką?

Taip, pusę metų buvau kompanijos „DFDS Seaways“ laive. Antrą praktiką atlikau Latvijos „kruingo“ kompanijoje, o laivas buvo registruotas Kipre.

Tada mes 4 kartus kirtome Panamos kanalą.

Neturėjote jūroje sveikatos problemų?

Per pirmą praktiką, prisimenu, vienu momentu buvo kiek blogiau, mat Baltijos jūra tampa itin nemaloni žiemą - pasiūbuoja. Būna tokios mažos bangytės, kurios kartais blogiau nei didelės.

Ir vandenyne turėjau ekstremalią situaciją. Mes per Atlanto vandenyną plaukėme iš Amerikos atgal į Europą. Kelionė trunka apie 10-12 dienų. Buvo paskutinis, šeštas, mano praktikos mėnuo. Dar ketinau mėnesiuką ilgiau pabūti, nes laivas planavo vykti į San Franciską, norėjau pamatyti šį uostą.

Bet Kanadoje susižeidžiau koją. Vidury vandenyno ji pradėjo didėti. Laivą labai siūbavo, nes Atlanto vandenynas žiemą irgi labai neramus. Buvo dešimt labai sunkių dienų, kai dėl siūbavimo visa įgula nemiegojo.

Turėjau didelę sveikatos problemą, kuri prasidėjo netikėtai nuo mažos žaizdos, vandenynas siūbavo ir dar reikėjo persukinėti laikrodžius, kai kirsdavome laiko juostą.

Buvo viena naktis, kai supratau, kad man niekas nepadės, ir jau visas gyvenimas prabėgo pro akis - maniau, mirsiu. Buvo momentas, kai pagalvojau, kad jūroje vis dėlto yra per daug rizikos. Parašiau pažįstamiems, kurie tuo metu studijavo mediciną, apie savo problemą, jie parašė skirtingus gydymosi metodus, tai aš naudojausi abiem.

Laive buvo vaistų. Kapitono trečiasis padėjėjas, kuris dažniausiai būna atsakingas už visus vaistus, ne itin galėjo man padėti. Gėriau antibiotikus, ryškiai rožines tabletes. Darėsi baisu dėl skrandžio, nes nebuvo jokių probiotikų, o visas maistas laive būna šaldytas. Daržovių jau seniai nebeturėjome. Buvo baisu gerti antibiotikus, o negerti irgi baisu.

KŪRYBA. Pavelas Ochrimenka dirbo kūrybinį darbą.

Ar buvote atleistas nuo darbo? Kas jums padėjo?

Tikriausiai buvo kraujo užkrėtimas, nes pateko purvo į žaizdą. Turbūt padėjo antibiotikai, dar suradau tokio tepalo laive. Nuo darbo niekas manęs neatleido. Pradėjau vėluoti į savo budėjimus, karininkai barėsi, dirbti privalėjau. Nepavyko paaiškinti žmonėms, kas man negerai. Gal todėl, kad įgulai buvo sunkus momentas, visi neišsimiegoję.

Kai laivą siūbuoja ilgą laiką, visi tampa tarsi kitais žmonėmis.

Kai mes jau atplaukėme į Amsterdamą, koja pradėjo mažėti.

DRAUGAI. Pavelas ir Ksenija.

Šitas įvykis buvo paskutinis lašas priimant sprendimą atsisakyti karjeros jūroje?

Ne. Kartais reikia kažko atsisakyti, kad galėtum eiti toliau. Taip, tas atsisakymas būna labai sunkus, išeikvoji jam daug vidinių jėgų. Kartais reikia požiūrio iš šalies.

Galutinį sprendimą priimti buvo gana sunku. Atsukdamas įvykius atgal manau, kad tada man trūko psichologo pagalbos. Bandžiau pasikalbėti su draugais, kurie mokėsi Jūreivystės mokykloje, rasti atsakymus. Žinoma, trūko gyvenimiškos patirties.

Kai ėjau kūrybos direktoriaus pareigas, kai žadėjome plėsti savo veiklą, sunku apsispręsti nebuvo. Sunkiausias momentas buvo, kai po trejų metų turėjau mesti tą darbą.

PIRMA kino stovykla.

Ką jums sakė tėvai, kai nusprendėte po mokyklos baigimo neplaukti į jūrą?

Galbūt artimesni santykiai su tėvais galėtų padėti išsigryninti mintis, suprasti vieniems kitus. Mano tėvai neblogi. Mama nesuprato, kodėl neinu uždirbti tų 4 tūkstančių eurų. Žinoma, ji norėjo man gero. Jaučiau ne tiek tėčio, kiek jos spaudimą, kad reikia laikytis klasikinio gyvenimo formato. Jai atrodė, kad mano darbas mūsų atidarytoje jaunimo erdvėje - nesąmonė, kad aš nieko neuždirbsiu.

Iš dalies ji buvo teisi. Mano ir pagrindinio investuotojo keliai išsiskyrė, nes jis mane laikė samdomu darbuotoju, o ne partneriu.

Tada mečiau tą darbą jaunimo erdvėje ir išėjau į niekur, buvau vadinamasis freelanceris. Tai buvo sunkiausias momentas.

Nebeturėjau pinigų, o norint pradėti kokį nors verslą būtinos pradinės investicijos.

Kas jus palaikė, patarė rinktis tą kelią, kurio norite?

Draugai. Jie man sakė, kad gražiai fotografuoju, kad man tinka dirbti su vaikais. Nevisiškai jais tikėjau, nes jie galbūt galėjo man pataikauti. Bet jiems pasirodė, kad tas darbas daro mane laimingą.

Kaip jums vėl pavyko atsistoti ant kojų? Ar jūs dabar pragyvenate iš dabartinio savo darbo?

Pradėjau galvoti, kas man patiko, kai dirbau kūrybos direktoriumi tuos trejus metus jaunimo erdvėse. Pasirodo, nuolat dirbau su vaikais, jų ateidavo pas mus daug ir jie nežinojo, ką jiems veikti, o aš bandžiau juos kuo nors sudominti. Ir galų gale supratau, kad mano misija ir yra dirbti su vaikais.

Visus tuos metus filmavau, kūriau vizualinį turinį. Nusprendžiau vaikams organizuoti fotografavimo kursus, pradėjau ieškoti erdvės, kurioje galėčiau įsikurti. Tada mano kelyje atsirado VšĮ „Lyderė“, vaikų dienos centras Klaipėdoje. Mane ten priėmė, daug ką paaiškino. Ir su tuo centru mes iki šiol bendraujame.

Dabar ne tik filmuoju, bet ir režisuoju reklamas. Vasaros stovykloje vaikų skaičius ir tėvų dėmesys auga. Dar ir žinių tarnyboje dirbu. Dabar mes su drauge Nidoje šešias dienas filmuosime trumpametražį filmą lietuvių kalba. Suburta didelė komanda, beveik 20 žmonių. Manau, rudenį jis pasirodys ekranuose. Jį kuriame iš savo lėšų.

Ar šiuo savo gyvenimo etapu esate patenkintas?

Taip. Aš visiškai atsisakiau jūros, nes supratau, kad noriu dirbti su vaikais. Dabar darau tai, kas man patinka.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo