Viačeslavas Mulenka: „Manęs kartais klausia: kapitone, už ką jūs gaunate pinigus?“
(2)„Manęs kartais klausia - kapitone, už ką jūs gaunate pinigus? Atsakau: už tai, kad nepakliūtume į bėdą, kad galėčiau panaudoti savo patirtį. Štormų mano kelyje buvo ir bus dar ne vienas. Svarbiausia - žinoti laivo galimybes, ką gali daryti ir ko negali“, - mano V. Mulenka.
Kalbiname 48 metų tolimojo plaukiojimo kapitoną V. Mulenką, daugiau kaip 25 metus dirbantį vienoje kompanijoje ir beveik 30 metų plaukiantį į jūrą.
Kokiame laive dabar dirbate?
AB „DFDS Seaways“ ro-ro krovininiame kelte „Botnia Seaways“, plaukiojančiajame su Lietuvos vėliava. Mes vaikštome tokiu trikampiu tarp Klaipėdos, Kiogės, uosto šalia Kopenhagos, ir Frederisijos (Danija). Per savaitę darome tris ratus. Plukdome įvairią techniką, galime paimti 12 keleivių. Su mumis nuolatos keliauja 8-12 autotreilerių vairuotojų.
Iš kur esate kilęs?
Gimiau Vilniuje 1976 metais. Mano tėvas iš Rusijos, o mama iš Ukrainos. Jie mokėsi Vilniuje, o į Klaipėdą atvyko kokiais 1978-1979 metais. Tėvas dirbo „Lietuvos jūrų laivininkystėje“ ir buvo vienas iš pirmųjų jos darbuotojų.
Kodėl nusprendėte tapti jūrininku? Ar nesinorėjo sukti kitu keliu nei tėvas?
Prisimenu, apie 1990-uosius du trečdaliai mano klasiokų norėjo būti vadybininkais. Tėvas buvo jūrininkas, paskui dirbo krante profsąjungoje. Jis patarė man pirmiausia įgyti profesiją, o paskui galvoti, ką darysiu toliau.
Aš mokyklą baigiau 1993 metais. Buvo sunkus laikmetis. Minčių kur nors išvažiuoti neturėjau, įstojau į tuometinę Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Tada direktoriumi pradėjo dirbti Viktoras Senčila. Po ketverių metų, 1997-aisiais, baigiau Klaipėdos aukštesniąją jūreivystės mokyklą, tada ji jau taip vadinosi. Po to iš karto įstojau į Klaipėdos universiteto jūrinio fakulteto neakivaizdinį skyrių, kad gaučiau aukštąjį išsilavinimą, jį baigiau 2003 metais.
Ko gero, rinktis tokią profesiją paskatino tėvo pavyzdys, o kita priežastis buvo romantika. Aš esu romantiška asmenybė, mane traukė į jūrą. Norėjosi pamatyti naujus kraštus.
Ko gero, rinktis tokią profesiją paskatino tėvo pavyzdys, o kita priežastis buvo romantika.
Šiais laikais tai jau ne taip aktualu. O tada nebuvo taip paprasta sėsti į lėktuvą ir skristi. Žmonės neturėjo tiek pinigų, kad galėtų laisvai keliauti. Vienas iš būdų pamatyti pasaulį buvo išplaukti į jūrą. Baigiau mokslus, pradėjau plaukti į jūrą ir nesigailiu.
Kur atlikote pirmą praktiką?
„Lietuvos jūrų laivininkystėje“. Su ja susijusi didelė mano gyvenimas dalis. 1995 metais, kai man buvo 18 metų, po antro kurso išplaukiau į jūrą su motorlaiviu „Pakruojis“. („Lietuvos jūrų laivininkystė“ turėjo „Mirnyj“ tipo motorlaivį „Pravda“, kuris buvo pastatytas Suomijoje 1967 metais. 1991 m. buvo pakeistas laivo pavadinimas į „Pakruojis“ - aut. past.) Jame buvo pirma mano praktika, atidirbau 6 mėnesius.
Ar buvo sunku iškęsti tuos mėnesius?
Pasitaikė gera įgula. Seniau buvo lengviau dirbti, darbas nebuvo toks intensyvus, laivai ilgiau stovėdavo, pamatydavai įdomius kraštus. Dirbome Europoje, Viduržemio, Šiaurės, Baltijos jūrose, toliau neplaukėme. Kažkaip man tie šeši mėnesiai prabėgo greitai.
Koks buvo pirmas laivas, kai pradėjote dirbti jau gavęs diplomą?
Baigęs Jūreivystės mokyklą 1997 metais jau turėjau surinkęs 12 mėnesių plaukiojimo cenzą ir išplaukiau su laivu „Kapitonas Alfredas Lučka“, kuriame ėjau kapitono trečiojo padėjėjo pareigas.
Prisimenu tą pirmą reisą, nes reikėjo iš naujo mokytis. Vienas dalykas, kai tu mokaisi Jūreivystės mokykloje, ir kitas, kai ateini į laivą ir patenki į realią situaciją - tau trūksta žinių. Teko ir kvailiu pabūti.
Kuriais metais tapote kapitonu?
2014 metais rugsėjį būdamas 38 metų AB „DFDS Seaways“ laive „Patria Seaways“. Jame išdirbau penkerius metus, paskui dirbau „Botnia Seaways“, „Belgia Seaways“. Kaip pradėjau „Lietuvos jūrų laivininkystėje“, po reorganizacijos perėjau į „DFDS Seaways“, taip ir dirbu vienoje kompanijoje. Toje kontoroje triūsiu jau daugiau kaip 25 metus ir už tai gavau premiją.
Kiek metų jau plaukiate į jūrą?
Beveik 30 metų.
Kuris reisas jums labiausiai įsiminė?
Galbūt pirmas. Nebuvo atsakomybės jausmo, buvau praktikantas. O dabar jauti atsakomybę ir jausmas jau visai kitoks.
Kokį atlyginimą gauna kapitonai? Krante sklando įvairūs gandai, esą 25 tūkst. eurų per mėnesį ar net dar daugiau.
Galiu kalbėti tik apie mūsų kompaniją. Visų pirma žiūrima, kokios kainos yra rinkoje. Mokama tiek, kad žmonės nebėgtų iš darbo ir būtų patenkinti.
Joks verslas be reikalo papildomų pinigų nemokės. Kapitono alga kaip ir visur - apie 10 tūkst. per mėnesį. Tie, kurie dirba tanklaiviuose, kur didesnė rizika ir krovinys brangesnis, tie, kurie įsidarbinę ofšorinėse įmonėse, ten nemažai mano grupiokų, uždirba daugiau.
Bet tam reikia iš pradžių investuoti į save, papildomai mokytis, lankyti kursus. Vien kursai gali kainuoti 5-10 tūkst. dolerių. Taip, yra tokios algos - 25 tūkst. eurų per mėnesį.
Kokias didžiausias bangas jums teko atlaikyti?
Kiekvienam laivui savos bangos. Su vienu laivu gali plaukti, kai jų aukštis 6-7 metrai, o su kitu - 3,5-4 metrai. Tai priklauso ne nuo bangų, o nuo laivo, nuo tavo galimybių. Jeigu laivas plaukia, vadinasi, pavojaus nėra, jeigu neplaukia, tada yra pavojus.
Mūsų kompanijos linijiniai laivai nuo vieno uosto iki kito plaukia mažiau negu parą. Prognozės dabar gana geros, gauname ir papildomas mokamas oro prognozes, tad galime įvertinti situaciją gana tiksliai. Jeigu vėjas labai stiprus, sakykime, bangų aukštis - 5-6 metrai, priimame sprendimą stovėti, jeigu vėjas silpnesnis, tada einame. Jeigu kapitonas priėmė sprendimą plaukti, vadinasi, yra saugu, ir baimintis nereikia.
Su vienu laivu gali plaukti, kai bangų aukštis - 6-7 metrai, o su kitu - kai 3,5-4 metrai.
Nuo tų laikų, kai buvo poreikis kapitonui sutuokti žmones laive, labai daug kas pasikeitė. Kažkodėl visuomenėje tebėra nuomonė, kad darbas jūroje labai sunkus, reisai ilgi, žmogus būna izoliuotas laive ir t. t. Ką jūs manote šiuo klausimu?
Šiuo požiūriu jokių problemų nėra. Pas mus laive yra „Starlink“ palydovinio interneto ryšys, prieinamas kiekvienam įgulos nariui, internetas labai greitas. Įgulos nariai gali naudotis išmaniaisiais telefonais, planšetėmis be apribojimų.
Visa informacija yra tau prieinama. Tu gali iš laivo valdyti savo namą, savo banko sąskaitą. Yra televizija, rodo 8 Lietuvos kanalus.
Kodėl jūs neišėjote dirbti į užsienio kompanijas, nepabandėte susirasti darbo tanklaiviuose, kur atlyginimas didesnis?
Nepasakyčiau, kad mano atlyginimas mažas. Jis atitinkantis realybę. Mes dirbame keturias savaites, keturias ilsimės. Visi mokesčiai mokami Lietuvoje, čia mes gauname algą.
Smagiau bendrauti su klaipėdiečiais ir biuras mūsų Klaipėdoje. Geras jausmas, kad dirbi savo šalyje ir tau nereikia kažkur skirsti į laivą. O svarbiausia - nuo namų labai neatitolsti. Todėl esi gana ramus.
Kiek laive „Botnia Seaways“ įgulos narių?
Devyniolika.
Ko jūs kaip kapitonas negalite laive pakęsti?
Turbūt melagystės. Laivo įgula - visi klaipėdiečiai. Tuos žmones matai ir mieste, bendrauji su jais. Pas mus tarp šturmanų yra toks dalykas kaip pasitikėjimas. Pavyzdžiui, šturmanas stovi tiltelyje, budi, o tu eini ilsėtis.
Ateini, klausi, ar tas ir tas padaryta, sako, kad padaryta. Žiūri - nepadaryta. Iškvieti jį, kodėl nepadarė, priežasties nėra. Antrą kartą vėl pasikartoja. Tada tokį žmogų mes siunčiame į krantą.
Tokie atvejai ne dažnai, bet kartais pasitaiko. Jau neprisimenu, kada paskutinį kartą buvo toks atvejis. Žmonės jūroje turi vieni kitais pasitikėti.
Žmonės jūroje turi vieni kitais pasitikėti.
Ar skaičiavote, kiek Kalėdų ir Naujųjų metų sutikote jūroje be šeimos?
Būna tokių atvejų. Bet jūrininkui šventė tada, kai jis grįžta namo, tada jam prasideda Kalėdos. Jeigu tenka jas sutikti laive, puošiame eglutę, gauname dovanų. Kompanija skiria dalį biudžeto kalėdinėms laivų įgulų dovanoms. Švenčiame, bet, žinoma, be alkoholio, ramiai.
Kokia, jūsų manymu, laivyboje dabar yra didžiausia problema?
Manau, kad viskas priklauso nuo laivybos kompanijos, nuo jos finansinės būklės. Jeigu skiriama pinigų laivų techninei priežiūrai, atlyginimai mokami laiku, įgula būna motyvuota dirbti, tai ir didelių problemų nekyla.
Deja, dabar yra tokių vietovių, kur pavojinga plaukti, vyksta kariniai veiksmai. Tačiau kiekvienas jūrininkas pagal tarptautinį susitarimą, pagal MLC konvenciją gali atsisakyti ten plaukti.
Ar jūrininkams, jūriniam sektoriui dėmesys pakankamas Klaipėdoje, o gal jo trūksta?
Manau, kad pakankamas. Labai gerai dirba mūsų Jūrų kapitonų asociacija. Tam nemažai dėmesio skiria ir miesto meras Arvydas Vaitkus. O ką jau kalbėti apie Jūros šventę, kai jūrininkus visi sveikina. Žinoma, būtų geriau, jeigu jūrininkų Klaipėdoje būtų daugiau, kad jie vežtų pinigus į Lietuvą ir duotų daugiau naudos Klaipėdai.
Kas pačiame Klaipėdos mieste jums patinka ir kas - ne?
Klaipėda man labai patinka. Gyvenu Mažvydo alėjoje.
Ar didelė jūsų šeima? Kiek turite vaikų?
Du, 10 metų sūnų ir 9 metų dukrą.
Koks jūsų hobis?
Dabar, žinokite, vaikai. Daug dėmesio jiems skiriu. Jie lanko įvairius papildomus užsiėmimus, sportuoja. Kai grįžtu, paimu juos iš mokyklos ir prasideda mano hobis, kuris baigiasi tik vėlai vakare.
Savaitgaliais smagu kur nors išeiti, papramogauti. Per paskutines atostogas tris kartus buvau renginiuose „Kultūros fabrike“, labai man patiko M. K. Čiurlionio instaliacija. Stengiuosi daugiau dėmesio skirti kultūrai. To trūksta jūroje, to mes laive negauname.
Kokia jūsų kaip kapitono svajonė?
Mano svajonės susijusios su vaikais. Nežinau, kuo bus mano sūnus, galbūt taip pat norės į jūrą. Pasakysiu taip - jūrininko profesija nėra itin sudėtinga, bet gana rimta ir duoda galimybę nuolatos uždirbti ir aprūpinti savo šeimą.
Krante gali būti krizių, bet jūroje plaukti laivai nenustos, nes 80 proc. visų pervežimų mūsų planetoje vyksta jūromis. Jūrininkai bus visada reikalingi.
Viačeslavo Mulenkos asmeninio archyvo nuotraukos
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą