Prie vairo
Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas ir vienos kelionių tarnybos Klaipėdos filialo direktorius Saulius Ružinskas vairuoti automobilį išmoko dvylikos, turi B ir C vairavimo kategorijas, bet automobiliams yra abejingas.
"Man automobilis yra tik transporto priemonė, o ne koks meilės objektas. Kai reikia, pavyzdžiui, į Vilnių nuvažiuoti, man maloniau sėsti į autobusą ar traukinį, nes vairuoti yra darbas, o čia gali pasiimti nešiojamąjį kompiuterį ar tiesiog miegoti. Be to, taip ir pigiau, ir ekologiškiau. Aišku, nuvažiavus į Vilnių būtų labai gerai turėti ten dviratį", - sako S. Ružinskas.
Kada ir kaip tapote tokiu prisiekusiu dviratininku?
Dviračiu pradėjau važinėti nuo vaikystės. Pradėjau nuo triračio, aišku. Prisimenu tą dieną, kai man nuėmė vieną ratą nuo triračio, kaimynė pastūmė ir išmokė važiuoti su dviračiu. Paskui buvo brolio "Ereliukas", o vėliau jau turistiniai.
Kai pradėjau studijuoti Klaipėdos universitete, susidomėjau ir dviračių turizmu.
Kokį ilgiausią atstumą teko įveikti dviračiu?
Pirma ilgesnė kelionė buvo aplink Kuršių marias - su draugu atlikome gamybinę praktiką. Važiavome į Kaliningrado sritį ir darėme apklausą apie ekonominę, ekologinę padėtį. Tai buvo trijų savaičių kelionė po visokius miestelius ir kaimelius. Su dviračiu ir pigu, ir pats viską pamatai, ir pabendrauji. Taip ir nakvynę susirasdavome. Važiavome, pavyzdžiui, vakare per vieną miestelį, o kažkoks rusas šaukia: "Ei, kur važiuojate, gal nakvynės reikia?" Pasikviečia nakvoti, pašildo paskutinius barščius, o paskui sako: "Gal pinigėlių turite, gal degtinei susimetam?"
Šiaip toli nesu važiavęs, tik nuo Nidos iki Vilniaus.
Dviratis jums - transporto priemonė, pramoga ar gal net gyvenimo būdas?
Ir transporto priemonė - į darbą važinėju dažnai, ir pramoga savaitgaliais su šeima.
O jei kalbėtume apie automobilius - turiu naują tarnybinę "Škoda Fabia". Automobilius gerai pažįstu nuo vaikystės, nes tėvas buvo vairuotojas, ardydavo mašinas, ir aš viską žinau, bet man tai nėra įdomu. Esu turėjęs ir savo automobilį, bet dabar to visai nepasigendu. Nesu koks fanatikas, ir nesakau, kad visur galima su dviračiu nuvažiuoti. Viskam yra savo vieta. Šiaip automobilis buvo sukurtas tam, kad iš vieno miesto į kitą nuvažiuotum, o mieste labiau tinka dviratis. Jis galėtų būti naudojamas ne tik pačiam važiuoti, bet ir kroviniams vežti - yra juk visokių.
Dviračius propaguojate ekologiniais ar kokiais kitais sumetimais?
Priežastys yra kelios. Aišku, yra ekonominiai sumetimai, ekologiniai - sveikata sau ir kitiems. Kai dirbi sėdimą darbą, tai labai pajunti. Ką žmonės daro? Eina į sporto klubus, bandydami sudeginti kalorijas, kurias užaugina sėdėdami. O dviračiu važiuojant nieko nereikia daryti - ir sutaupai, ir tas kalorijas sudegini. Sveikata yra vienas iš pagrindinių faktorių, dėl kurių ir užsieniečiai važinėja dviračiais. Ekonominis faktorius svarbus Azijos šalims - ten dviratis populiariausia transporto priemonė, nes pigiausia, o vakariečiai pinigų turi, ir jiems tai nelabai svarbu. Bet, pavyzdžiui, vokiečiai skaičiuoja kiekvieną kapeiką, todėl jiems galimybė sutaupyti svarbi. Netgi įmonės Vokietijoje primoka prie atlyginimo tiems, kurie važinėja dviračiais, nes įmonei tada nereikia investuoti į automobilių stovėjimo aikšteles.
Ar daug esate turėjęs dviračių?
Oi, dviračių... Praradau penkis tai tikrai. Turi keletą dviračių tau pavogti, kol įsisąmonini, kaip juos saugoti. Pagrindinis dalykas mieste - nereikia važinėti labai geru. Aišku, lietuviams tai sunku įsisąmoninti - kaip gražiausiomis mašinomis norima važinėti, taip ir gražiausiais dviračiais. Reikia imti pavyzdį iš olandų. Jie turi po keletą dviračių. Vienas, prastas, skirtas po miestą važinėti, kad nebūtų gaila, jei pavogtų, o kitas, geras, su kuriuo važiuoja į užmiesčio žygius. Kitas dalykas - reikia turėti gerą spyną. Geriausios - U formos grūdinto plieno spynos, kurios, aišku, ir kainuoja. Jos tikrai gerai saugo, jeigu yra prie ko prirakinti, o čia - jau kita problema, nes prie medžio dviračio su ja neprirakinsi.
O kokie dviračiai jums patinka?
Mėgstu važinėti turistiniais. Jie yra viskuo aprūpinti - ir purvasargiai, ir bagažinės, ir dinamos. Ir mieste, ir užmiesčio kelionėms tinka. Anksčiau važinėjau kalnų dviračiu, bet man nelabai patiko. Nebent su jais sportuotum, per bortelius šokinėtum, kaip jaunimas mėgsta. Kalnų dviračiai turi platesnes padangas, mažesnius ratus, ir tenka daugiau minti. Jų padangos paprastai turi ir gilesnį protektorių, trintis tada didesnė ir turi nuolat minti. Mini mini, nustoji, ir jauti, kaip jis iškart lėtėja. O turistinį kiek pamini, ir jis laisvai rieda.
Giedrė NORVILAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą