"Batelius renkuosi 2 valandas, automobilį - 15 minučių"

Prie vairo

Tarptautinio verslo žurnalo "Jūra" savininkė ir vyriausioji redaktorė Zita Tallat-Kelpšaitė labiausiai nekenčia vagių. Vis dėl tik jų dėka žurnalistė praleido, ko gero, įsimintiniausias savo gyvenimo atostogas - su vyru Rusijoje "vadavo" savo pavogtą automobilį, patyrė grasinimų ir prostitučių vilionių.

Šio automobilio vagystės ir atgavimo istoriją aprašėte net keliuose laikraščio numeriuose.

Tai buvo pati pirmoji šeimos mašina - "devintukas". Po vieno projekto vyras gavo premiją - leidimą ją nusipirkti. Taigi ji buvo nauja, "superinė" ir dar šlapio asfalto spalvos. Bet po metų ją pavogė. O dar po metų ją atsiėmėme iš Rusijos miesto Kirovo-Čepecko. Važiavome atsiimti su policija, išsiaiškinau visą vagystės mechanizmą, kaip veikė vagių gauja. Paskui ši epopėja ėjo per 9 laikraščio numerius.

Kokia tai buvo istorija?

Kai mums pranešė, kad Rusijoje atrasta mūsų mašina, kaip tik rengėmės atostogoms Prahoje. Viską metėme ir išvažiavome atsiimti automobilio. O viskas prasidėjo nuo mano žinutės laikraštyje. Kai pavogė mašiną, parašiau tokią pusiau humoristinę sarkastišką informaciją - "ponai vagys, grąžinkite man devintuką". Ir paskambino tokia moteris iš Vilniaus. Sako, jūs kažkada padėjote mano dukrai, o dabar ji galbūt padės jums. Labai seniai buvau dalyvavusi rašytojų sambūryje, dirbau su moksleiviais - analizavau rašinius, juos spausdinome. Vienos mergaitės rašinį pagyriau. O, pasirodo, užaugusi ta mergaitė įsidarbino Interpole. Taigi jos mama mane prisiminė ir paskambino. Automobilio duomenys buvo įtraukti į Interpolo duomenų bazę, taip jį po metų ir atrado, kai iš vagių mašiną nusipirkęs žmogus norėjo ją parduoti. Buvo atrasta ir dar vieno lietuvio mašina, tai mes kartu važiavome su dar vienu policininku. O tas žmogus, iš kurio atėmė mūsų automobilį, žinoma, buvo labai priešiškas - Rusijoje buvome gąsdinami, iš paskos sekiojo "berniukai", o vyrą ir prostitutėmis gundė. Viskas vyko labai lėtai - kokią savaitę vaikščiojome pas vietos policiją, vežėme lietuviškas dešras ir degtinę, kol pagaliau mašiną atgavome.

Neišsigandote?

Tuo, kad atgavome mašiną, dar viskas nesibaigė. Ji buvo apdaužyta, beveik neužsivedė. Nuvežėm pas meistrus, o tie sako, kad reikia spirito. Kiek automobiliui į baką, tiek pat ir meistrams. Pripirkom to spirito, ir užsivedė. Tada prieš važiuojant policija perspėjo, kad iki pat Maskvos lėktume be sustojimo, nes gali dar persekioti, užpulti ir vėl atimti. Sustoti galėjome tik prie policijos nuovadų, ir turėjome prisistatyti, kas esame ir kad gabename atsiimtą automobilį, kad mus pasaugotų. Taip ir lėkėme dvi paras be sustojimo. Vairuotojai keitėsi tik viešose vietose, kur daug žmonių. Atvirai šnekant, man buvo smalsu, net norėjosi, kad užpultų. Nebijojau, nuotykis buvo labai įdomus. Džiūgavau, kad atėmėme automobilį iš vagių, tai man buvo laimėjimas. Manau, kad danai, kažkada įsivedę įstatymą kapoti vagims rankas, buvo teisūs.

Dabar turite 2002-ųjų laidos "Toyota Corolla". Ar nebijote, kad pavogs?

Esame labai nukentėję nuo vagių - pradedant kokiais septyniais dviračiais, baigiant automobiliais ir medeliais prie namo. Dabar tojota, pirkta prieš trejus metus firmos vardu, yra apdrausta, o vagys į tokias nelabai žiūri. Be to, ji dar ne mano, o banko - pirkta lizingu. Yra ir apsauga kelių lygių. Liūdna, kad tokia padėtis - daug pinigų tenka investuoti norint apsiginti nuo kriminalinių veikėjų.

O kaip išsirinkote būtent šį automobilį?

Esu turėjusi ir mazdą, ir nisaną, bet tojota man labiausiai patinka. Ji stabili, tvirta. Kai jau teko keisti atgyvenusį nisaną, aš kažko užvažiavau į automobilių saloną ir pamačiau ką tik ten įvežtą naujutėlę "Toyota Corolla". Noriu, pasakiau sau, ir sudariau sutartį per 15 minučių. Paskui namie visi juokėsi. Sūnūs sakė, kad batelius dvi valandas renkuosi, o mašiną per 15 minučių nusipirkau. Tojota moteriška, bet ne mažytė, ne žaisliukas. Ir spalva svarbu buvo. Raudoną mėgstu, ji ir saugi kelyje, gerai matoma.

O apie kokią dar pasvajojate?

Automobiliais šiek tiek domiuosi, dalyvauju salonų pristatymuose. Labai patiko, kai buvo pristatomi jaguarai. Bandėm, po miestą su jais važinėjom, ir man labai patiko. Bet ateityje svajoju įsigyti hibridinę "Toyota Prius". Man labai patinka jos idėja - kad ji beveik neteršia oro. Skaičiau, lyg ir "Lexus" bei kiti gamintojai rengiasi tokias gaminti. Vidaus degimo variklis, mano nuomone, jau yra visiškai atgyvenęs. Man jis primena malkomis kūrenamus garvežius. Tokiame technologijų amžiuje jau senokai reikėjo įvesti ekologinį variklį. Apie dujas, beje, taip pat nešneku - irgi nesąmonė, pavojinga ir neekologiška. Manau, kad automobilių pramonėje bus sprogimas - kai ekologišką automobilį pagamins vieni, kiti dėl konkurencijos negalės atsilikti. Kol kas tik kaina jų aukštesnė, nėra ko tikėtis, kad žmonės juos pirks iš sąmoningumo. Daugelyje šalių tokių automobilių pirkėjams suteikiama nuolaidų ir lengvatų. Vairuoti man "Toyota Prius" labai smagi.

Išbandėte nemažai automobilių. Ar esate patyrusi vairuotoja?

Vairuoju jau kokia 12-13 metų. Kažkada buvau išsikėlusi sau tris tobulėjimo uždavinius - išmokti anglų kalbą, dirbti kompiuteriu ir vairuoti. Įgyvendinau visus, ir iš visų trijų, ko gero, geriausiai moku vairuoti.

Ar mokėtės lengvai?

Vyras tada vairavo, vyriausiasis sūnus, berods, irgi. Šeima galvojo, kad esu meniškos sielos žmogus, vaikai juokavo, kad aš nežinosiu, kurioje pusėje yra bagažinė, o kurioje - variklis. Bet išlaikiau sėkmingai, iš pirmo karto. Pirmieji bandymai vairuoti, tiesa, sėkmingi nebuvo - padariau avariją. Dabar žinau, kad kalta buvau ne aš - man įvažiavo į galą. Bet tada išsigandau, sutrikau, o išpuolė toks mužikas, pradėjo keiktis, tai ir prisiėmiau kaltę.

Tai nuo vairavimo neatgrasė?

Streso buvo, bet kitą dieną vėl sėdau prie vairo, nes žinojau - jei išsigąsiu, paskui turėsiu kompleksą, kurį bus sunku įveikti. O šiaip vairuoti nebijojau, nes baimės naujovėms neturiu, mėgstu viską išbandyti.

Giedrė NORVILAITĖ