Prie vairo
Buvęs vienas iš garsiausių šalies lenktynininkų bendrovės "Promosportas", užpraeitą savaitgalį Palangoje organizavusios "Horn Grand Prix" 1003 km varžybas, direktorius Darius Jonušis prisipažįsta iki šiol jaučiantis nostalgiją lenktynėms ir dėl to kartais priimantis ne itin apgalvotų sprendimų.
Jis - bene vienintelis Lietuvos lenktynininkas, priartėjęs prie "Formulės" varžybų.
"Visas mano gyvenimas susijęs su automobiliais ir lenktynėmis. Manau, kad kitaip ir nebus. Žinoma, kartais užvaldo nostalgija, emocijos, ir dėl to imiesi darbų, kurie verslui nuostolingi. Emocijos versle blogai", - sako D. Jonušis.
Devintasis dešimtmetis, kai skynėte laurus Lietuvos kartodromuose, buvo ir "Formulės-1" pakilimo laikotarpis. Ar tai ir pastūmėjo sėsti prie karto vairo?
Tuomet buvo sovietmetis, ir "Formulė" mūsų nepasiekdavo. Paskatino noras kuo nors užsiimti, veikti. Be to, lenktyniavo ir brolis. Tais laikais kartingai buvo labai populiarūs.
Didelis nuosmukis buvo prieš kokius penkerius metus. Gerai, kad rekonstravus Plytinės kartodromą Vilniuje prasidėjo atgimimas. Jį lanko jau daug vaikų, kurie, jei ir netaps čempionais, bent jau išmoks saugiai ir gerai vairuoti.
Kai pradėjau užsiiminėti kartų sportu, man buvo devyneri. Žinoma, prie vairo sėdėjęs buvau ir anksčiau - gal kokių ketverių. Tėvai pasakojo, kaip bandžiau "nuvaryti" zaporožietį...
Ar teko dalyvauti ir ralio ar kroso varžybose?
Visas mano gyvenimas - žiedinės lenktynės. Nei "draguose", nei ralyje nesu dalyvavęs, nes tai - ne mano sritis. Buvau ne kartą Lietuvos ir SSRS kartingo varžybų nugalėtoju ar prizininku.
Dalyvavau ir "Formulėje", tik ne F-1, o "Formulė Renault". Tai - trečias laiptelis nuo F-1. Šis sportas brangus, bet tikiuosi, kad dar kas nors iš lietuvių ten kada nors važiuos, nes gerų lenktynininkų turime, tik pas mus per mažai trasų ir per maža konkurencija tarp pačių sportininkų.
Dabar nebelenktyniaujate?
Deja. Patys organizuojame lenktynes, kuriose dalyvaučiau su malonumu - kad ir 1003 kilometrų. Lietuvoje tokia specifika - jeigu organizuoji, pats dalyvauti negali, nors kitose šalyse tai priimtina. O nostalgiją jaučiu, kaip galima nejausti. Nemažai laiko skiriu treniruotėms, nors ir nelenktyniauju. Gal ateis laikas, kai varžysiuosi, pavyzdžiui, su pensininkais.
Ar mokėtumėte žodžiais nusakyti, ką jaučiate lenktyniaudamas ir kuo tai traukia?
Greitis, adrenalinas su kontrole... Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad lenktynininkai - bebaimiai, tačiau baimė - pagrindinis gero lenktynininko bruožas.
Nelegalių "dragų" dalyvius kažkada esate pavadinęs nutrūktgalviais ir nesubrendėliais.
Neatsisakau tos nuomonės ir dabar. Jei laikai save dideliu lenktynininku, važiuok į trasą ir parodyk, ką gali. Jei gatvėje palenktyniauji su vienu ar kitu, o paskui pasakoji, koks esi lenktynininkas... Kas garantuos, kad staiga priešais neatvažiuos kitas automobilis, dviratininkas ar neišlįs pėsčiasis, kuris, pavyzdžiui, gali būti ir mano šeimos narys.
Kokiais automobiliais žavitės ir apie kokį svajojate?
Man esminis kriterijus yra ne automobilio markė, o kaip jis valdomas - ar klauso manęs, ir kiek klauso. Šiuo metu vairuoju BMW. Pradėjau nuo tėvo zaporožiečio, kuris tuo metu buvo geras automobilis, o paskui buvo žiguliai, "Peugeot", "Audi" ir kitų. Nesu prisirišęs prie kurio nors vieno, ir neturiu svajonių automobilio. Dažnai žmonės manęs klausinėja, kokį automobilį pirkti. Žinai, kokį, - sakau, - ogi tą, kuris tau patinka. Tai - emocija. Jeigu visi sako, kad automobilis labai geras, o tau nepatiks, tai kas iš to.
Gal prisimindamas senus techninio paruošimo laikus automobilį ir paremontuojate?
Laikausi filosofijos, kad tai turi daryti žmonės, kurie tuo užsiima. Vis dėlto žinau tikrai daug, o įgūdžiai niekur nedingsta.
Esu paranojiškas - servise pats žiūriu, kaip taiso, arba duodu labai tikslius nurodymus. Nesu pats mėgstamiausias jų klientas. Lenktynėse nėra vidutiniškumo - automobilis turi būti kaip laikrodis. Mažiausia problema, kur kitas nieko gal ir nejaustų, man kelia alergiją. Tai tikrai niekaip nesusiję su saugumu, tiesiog automobilis tada būna neįgalus, ir mane tai nervina.
Giedrė NORVILAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą