Klaipėda- Jalta: 2300 kilometrų į praeitį

Atostogos pro priekinį stiklą

Vienas milicininkas tiesiog pribloškė savo naivumu - matyt, tikėdamasis iškart gauti kyšį, paprašė pateikti leidimą važinėti su tamsintais galiniais stiklais, nors net pagal vietos įstatymus tokių leidimų nereikia.

Pareigūnas dar bandė kišti ranką į saloną ir tikrinti, ar plėvelė ant stiklo užklijuota gamykloje, tačiau, greičiausiai, salone pamatęs vaikus, susigėdo.
 

Kilo įtarimai dėl jo regėjimo - gal jis nemato, kad vietiniai "džigitai" nestabdomi važinėja žiguliais, kurių net priekinis stiklas ar žibintai užtemdyti juoda plėvele? Bet, atrodo, su akimis problemų nėra - juk pastebėjo lietuviškus numerius. Milicininkų regėjimas čia turi būti nepriekaištingas - kaip kitaip pastebėsi svečios šalies vairuotoją. Vietiniai dolerių juk neduos...

Uniformos - pagal skonį

Nepaisant to, kad pareigūnai karaliauja Ukrainoje, teisėtvarkos sistemoje - visiškas chaosas. Jo požymiai - net septynios skirtingos transporto priemones galinčių stabdyti įvairių milicijos ir policijos institucijų pareigūnų uniformos.

Nenustebkite, jei jus stabdys baltai vilkintys pareigūnai. Tiesa, juos teko pastebėti tik Sevastopolyje, kai vyko Krymo karo pabaigai pažymėti skirti renginiai. Gal tai buvo paradinė uniforma?

Ukrainos keliuose krivūlėmis mosuoja ir dviejų atspalvių žalias, dviejų atspalvių mėlynas, gelsvas ir kamufliažines uniformas dėvintys patruliai. Panašu, kad automobilių čia nestabdo ir mokesčio iš vairuotojų nerenka tik lakūnai ir Juodosios jūros laivyno karininkai.

Panaši įvairovė - ir pareigūnų automobilių parke. Milicijos mašinos (be retų išimčių, tai tarybiniai "šeštukai", "aštuntukai" ir "Volgos") paženklintos mėlynomis juostomis ir kažkokiais herbais, tačiau pačių automobilių spalva nevienoda - ir tamsiai mėlyna, ir raudona, ir balta.

Istorija ant ratų

Jei jau tokia anarchija pareigūnų stovykloje, ką bekalbėti apie paprastų ukrainiečių automobilius. Nors kalbinti pareigūnai dievagojosi, kad šalyje techninė apžiūra privaloma kas dvejus metus, tačiau tuo smarkiai suabejoji pamatęs tenykštes transporto priemones.

Trečdalis iš jų automobiliais vadinami tik todėl, kad turi variklį ir ratus. Visa kita būtų galima vadinti ir metalo laužu - pradedant pokariniais moskvičiais bei šiemet 45 metų jubiliejų švenčiančiais ZAZ "kupriukais" ir baigiant visiškai surūdijusiais žiguliais.

Tiesa, vietiniai gyventojai, matyt, ir suduoti į veidą galėtų už tokius žodžius - nesvarbu, kad toks "kibiras" vos juda į kalną, už savęs laikydamas eilę greitesnių automobilių, tačiau juk jis judaŪ.

Maža to - jis juda net apkrautas maišais kriaušių, svogūnų ar paprikų. O tikras prabangos ženklas - tai priekaba, į kurią taip pat kraunami vaisiai, daržovės ir dar velnias žino kas. Priekabas, ypač šiltesniu klimatu pasižyminčioje pietinėje Ukrainos dalyje, tempia kone kas antras lengvasis automobilis. Labai populiarūs motociklai su lopšiais.

Ir tik viena moteris vairuotoja per 2700 kmŪ

Madingiausi - užtamsinti žibintai

Važiuojant pirmuosius kilometrus šios šalies keliais kilo mintis panelyje peiliu pažymėti kiekvieną aplenktą tarybinės markės mašiną, tačiau, laimei, to atsisakyta - panelį būtų tekę keisti nauju jau ties Vinica, Ukrainos viduryje.

Beje, kas yra geras automobilis Ukrainoje? Tikrai būsite pirmas tarp vaikinų, jei turėsite baltą arba raudoną VAZ-2106, visus jo langus (žinoma, ir priekinį), užklijuosite juoda plėvele.

Atskira kalba apie priekinius žibintus - jie arba taip pat užtamsinami juodai (Ū), arba įstamomos raudonos ar mėlynos lemputės - kaip spec. tarnybų transporte (matyt, todėl vietinės greitosios medicinos pagalbos automobiliai turi žalios spalvos švyturėlius - kad eismo dalyviai atskirtų).

Eismo saugumas? Kas tai?

Kai naktį vos neatsitrenki į be žibintų važiuojantį ZIL'ą, o į kalną lipančios legendinės gruziniškos "Kolchidos" su pilna priekaba arbūzų negali aplenkti dėl neįžiūrimo dūmų debesies iš išmetimo sistemos, suabejoji ir minėto leitenanto Sašos žodžiais, jog milicija labai rūpinasi eismo saugumu.

Pastarasis terminas vietos vairuotojams, matyt, nėra žinomas. Mandagumas kelyje taip pat Ukrainos kelių dar nepasiekė. Ir vargu ar pasieks artimiausius 50 metų. Vienintelis gero elgesio prie vairo ženklas - pamirksėti tolimųjų šviesų žibintais perspėjant apie milicijos postą.

Tiesa, kartą vieno "Zaporožiečio" vairuotojas pasitraukė į šoną jį lenkiant, tačiau greičiausiai tai buvo nesusipratimas - matyt, senukas vairą pasuko apimtas traukulių. O jam parodytas dėkingumo gestas - mirktelėjimas avariniais signalais - turbūt liko nesuprastas.

Ukrainiečių vairuotojai važiuoja taip, lyg kelyje būtų vieni. Geriausiu atveju posūkio signalas parodomas tik pradedant lenkti, tačiau grįžtant į savo juostą jis nejungiamas. Jei važiuoji paskui sunkvežimį ir nematai, kokia padėtis priekyje, jo vairuotojas niekada neparodys ženklo, kad gali lenkti. Atvirkščiai - apsižergs skiriamąją liniją ir laisvu plentu važiuos toliau. Žinoma, dvigubai lėčiau nei tu.

Keliuose - krūvos lavonų

Ką galima kalbėti apie eismo saugumą, kai, be retų išimčių, strateginiai keliai Ukrainoje buvo nutiesti prieš 20-30 metų. Neribojami transporto srautai juose paliko aibes duobių.

Tiesa, prieš dešimtmetį nutiestas naujas plentas Sevastopilis-Jalta jau suteikia Ukrainai civilizacijos požymių - jis ir pakankamai platus, ir, kadangi driekiasi kalnuota pietine Krymo pakrante, nuo skardžių atitvertas sienelėmis.

Ypatingai pavojinga Ukrainoje važiuoti naktį. Mat čia galima ne tik įsirėžti į be žibintų važiuojančius sunkvežimius, bet ir paprasčiausiai nulėkti nuo kelio - nei kelkraštis, nei kartais kelio vidurys nėra paženklinti dažais, o apie stulpelius su atšvaitais nėra ko ir svajoti (spindinčios rodyklėlės yra tik pavojingiausiuose posūkiuose).

Galbūt todėl šios milžiniškos šalies pakelės nusėtos kryžiais čia žuvusiesiems, vainikais ir gėlėmis.

Ant kelio daug kur mėtosi lavonai. Laimei, ne žmonių, o šunų. Transporto priemonių nutrenktų keturkojų Ukrainos keliuose suskaičiavome netoli šimto, beveik tiek pat, kiek ir policijos postų. Ir tik vieno suvažinėto katino palaikus...

Ženklai melagiai

Jei važiuojate naktį nežinoma trasa, nesunku ir pasiklysti. Ženklai čia neatspindi automobilio šviesų, o be to, jie yra pakabinti gal 5 metrų aukštyje - pastebėti jų turinį beveik neįmanoma.

Beje, apie orientavimąsi vietovėje. Jei į kokią nors vietą važiuojate pirmą kartą, susigaudyti, kiek liko kilometrų iki jos, padės tik žemėlapis. Ženklais atstumai nurodomi retai ir klaidingai.

Štai važiuojant nuo Chmelnickio, pakelėje parašyta, kad iki Ternopolio liko 87 km. Maždaug už 5 km kitas ženklas pradžiugina, jog liko tik 42 km, o trečiasis, dar už kelių kilometrų, patikslina, kad iki Ternopolio - 57 km. Suprask kaip nori.

Degalinėse - siurprizai

Bene vienintelį malonų įspūdį Ukrainoje palieka degalinės. Visų pirma, suprantama, palankiai vairuotojo piniginę nuteikia kuro kainos. Pavyzdžiui, litras 95 benzino kainuoja 2,90 grivinos (apie 1,50 Lt), litras dyzelino - 2,50 grivinos (maždaug 1,35 Lt).

Tiesa, tiems, kurių keturračiai draugai "geria" 98 benziną, patartina kaskart prisipildyti pilną baką - šios markės kuro yra ne visose degalinėse (kartą buvo atvirkčiai - Tiumenės naftos kompanijai priklausančioje degalinė turėjo tik 98, o ne 95 markės benzino).

Kitas malonus dalykas - beveik visose Ukrainos degalinėse pačiam nereikia teptis rankų ir piltis kuro. Visa tai už jus atlieka operatoriaus padėjėjas - ir atsuka bako dangtelį, ir kuro pripila, o kartasi net ir pinigus paima. Tereikia prieš tai pasakyti, kiek pilti. Arbatpinigiai jiems už tai nepriklauso. Tai - ne milicija.

Tomas GUKAUSKAS