Klaipėda- Jalta: 2300 kilometrų į praeitį

Atostogos pro priekinį stiklą

Prasti Ukrainos keliai, gaujos plėšikų policininkų, šunų lavonai, kryžiai pakelėse ir surūdiję rusiški automobiliai - tai pagrindiniai įspūdžiai iš kelionės nuosava mašina į Krymą.

Norint leistis į beveik pustrečio tūkstančio kilometrų kelionę per pusę Lenkijos ir visą Ukrainą pasimėgauti Juodosios jūros klimatu bei vandeniu, reikia būti šiek tiek avantiūristu ir šiek tiek ilgėtis sovietinės praeities - jau privažiavę Ukrainos sieną suprasite, kad tai - žygis į kokius 1986-uosius metus.

Nepamaišytų ir kruopelė įžūlumo, nes, laikantis eismo taisyklių, kelionė gali užtrukti net visą savaitę. Kertant ištisinę liniją, lenkiant draudžiamose vietose ar staigiuose posūkiuose, nuolat viršijant leistiną greitį, Ukrainą pasiseks pravažiuoti per pustrečios paros. Tiesa, su nakvynėmis ir suprantamiems tikslams skirtais stabtelėjimais.

Ir bene svarbiausias momentas - važiuojant Ukrainos keliais, reikia turėti pasiruošus smulkių JAV dolerių banknotų - 5 ar 10 nominalų Jungtinių Valstijų banko bilietai gali padėti numaldyti beveik atvirai vairuotojus reketuojančių milicininkų (ar policininkų - jie patys nežino, kaip save vadinti) alkį.

Nuvažiavus 1 300 kilometrų (tiek yra nuo Lvovo iki Krymo autonominės respublikos sostinės Simferopolio), supranti, kad beveik 50 milijonų gyventojų turinčios Ukrainos siekiai tapti Europos Sąjungos ir NATO nare skamba mažų mažiausiai juokingai.

Tokios netvarkos ir chaoso, koks tvyro šios, Sovietų Sąjungos sudėtyje daugiau nei pusę amžiaus išbuvusios, valstybės keliuose, reikėtų paieškoti Azijoje - su Europa nei ukrainiečių automobilių būklė, nei vairuotojų mandagumas, o tuo labiau policijos elgesys ar kelių infrastruktūros lygis turi ne daug ką bendro.

Pasienyje pakvimpa TSRS

Kad Ukraina - totalitarinės praeities neatsikračiusi policinė valstybė, keliautojantieji nuosavais automobiliais supranta jau pasienyje.

Jei ties Lietuvos ir Lenkijos siena vairuotojai sustabdomi tik kelioms minutėms - kol patikrinami pasai, tai įvažiuodami į Ukrainos teritoriją jie sugaišta iki dviejų ar daugiau valandų.

Eismo saugumas vietos gyventojams - terminas nežinomas. Per kelią gyvuliai genami be jokių išankstinių įspėjamųjų ženklų

Pusantros valandos tenka stovėti vien todėl, kad keičiasi vietos muitininkų pamaina, dar pusvalandis prabėga pildant vadinamąsias imigracines korteles su KGB laikus menančiais absurdiškais klausimais "Koks kelionės tikslas?", "Kur apsistosite?" ir pan.

Beje, jei į šalį įvažiuojate pirmą kartą, niekas iš pareigūnų nesivargins pranešti, kad tokias korteles reikia užpildyti. Todėl, keliolika minučių atstovėję eilėje prie pasieniečių "kioskelio", būsite grąžinti prie specialiaus stendo ir tik tada, raštu atsakę į kvailus klausimus, vėl galėsite stoti eilėn.

Nesuskaičiuojami postai

Jau pirmieji kilometrai Ukrainos keliais patvirtina, kad šią šalį valdo uniformos. Milicijos (ją vadinti policija būtų per didelė pagarba) postai - mobilūs bei stacionarūs - čia toks pat būtinas atributas, kaip ir pakelės užeigos automagistralėje Vilnius-Klaipėda.

Tiesa, automobilius stabdančių pareigūnų ten gerokai daugiau nei mūsuose kavinių. Pervažiavus Ukrainą nuo Lvovo iki Jaltos ir atgal (apie 2 700 km), teko suskaičiuoti maždaug 70 postų (vidurkis - beveik kas 40 kilometrų), ir visuose milicininkai aktyviai stabdė automobilius.

Postų tankis priklauso ir nuo Ukrainos regionų. Jei vakarinėje šalies dalyje, nuo Lenkijos sienos iki Ternopolio jų pasitaikė vos keli, tai 60 kilometrų atkarpoje Kryme, nuo Sevastopolio iki Alupkos, jų stovėjo net aštuoni. Kiekviename - po 2-3 ekipažus. Dar trys milicijos automobiliai pastebėti bevažiuojantys plius vienišas patrulis (bet su lazdeleŪ).

Miliciją valdo doleriai

Kam tiek daug reikia pareigūnų? Į šį klausimą atsakyti galima sužinojus, kad patrulio alga vargu ar siekia 100 JAV dolerių (t.y., apie 530 grivinų arba 280 litų) - keliuose budintys pareigūnai tiesiog "prisideda" sau prie atlyginimo. Ir, beje, gerokai daugiau nei vienas ar du darbo užmokesčiai.

Daro jie tai neraudonuodami kaip pensionato direktorius ... "Dvylikoje kėdžių". Daro jie tai beveik atvirai ir profesionaliai. Tą patvirtina ir istorija, nutikusi šių eilučių autoriui pačiame Ukrainos centre, netoli Umanės miesto.

Milicininkų veidai tiesiog nušvito pamačius lietuviškus numerius, todėl, užuosdami būsimą pelną, pareigūnai sustabdė ir iš paskos važiavusį KAMAZ'ą. Kam? Elementaru: užsirašyti šio sunkvežimio vairuotojo duomenis ir jais pagąsdinti lietuvį - esą šis sukėlė avarinę situaciją, į kurią vos nepakliuvo KAMAZ'as.

Buvo aišku, kad penkių dolerių banknoto, Ukrainos milicininkams tradiciškai pateikiamo kartu su vairuotojo pažymėjimu bei mašinos dokumentais, neužteks. Kadangi vairuotojas ne iš karto sutiko su pažeidimu, "įkainiai" pakilo. Nepadėjo net iš piniginės išlindęs 10 dolerių banknoto kampas.

"Nienado tut pasaka razskazyvat. Skazok nienado, gerai?", - lietuvių kalbos žinias pademonstravo leitenantas Saša ir papasakojo jaudinančią istoriją apie tai, kad kartą Lietuvoje mūsų pareigūnai iš jo paėmė 80 dolerių kyšį. Suprask - pigiau neišsisuksi ir tu. Laimei, po ilgų derybų neegzistavęs avarinės situacijos sukėlimas užmirštas ant milicijos "aštuntuko" sėdynės palikus 20 JAV dolerių.

Kvaili patarimai

Šeimos biudžetą papildęs Saša tuoj atlyžo ir puolė patarinėti, kokiu keliu geriausiai nuvažiuoti į Krymą (jo nurodytas maršrutas jau anksčiau buvo pasirinktas kelionei) ir padalino aibę visiškai kvailų patarimų - vengti bendrauti su nepažįstamais, nepalikti vienų vaikų ir t.t. Kitaip sakant, bandė atidirbti už gautus dolerius.

Taip pat elgėsi ir kiti valiuta pamaloninti milicininkai. Ternopolyje už greičio viršijimą 28 km per valandą sumokėjus 10 dolerių (žinoma, neoficialiai), pareigūnas mielai pasakojo, kad už 38 su puse kilometro stovi kitas ekipažas. Beje, ši informacija pasitvirtino.

Šių eilučių autorius buvo stabdomas dar kelis kartus, tačiau daugiau milicija jo nebereketavo. Tiesa, kartą maskuojančią uniformą vilkėjęs asmuo paprašė pateikti mokesčio už Ukrainos oro teršimą kvitą, kurį mums turėjo duoti dar pasienyje. Kadangi ten jokio kvito niekas neprašė, ekologinį mokestį - 25 grivinas (apie 13 Lt) teko sumokėti tiesiog pakelėje įrengtame kioskelyje.

Tomas GUKAUSKAS