Prie vairo
Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro direktorė Romena Savickienė geriausiai jaučiasi vairuodama pati, o ne sėdėdama keleivio vietoje.
"Sveiką adrenaliną" mėgstanti klaipėdietė nevengia vairo kalnų serpantinuose, yra išbandžiusi savo jėgas ir bekelėje valdydama visureigį.
"Man patinka vairuoti. Kai prie vairo sėdi kitas žmogus, aš vis bandau kojomis stabdyti. Prisimenu, kartą Ispanijoje toks kamikadzė vežė mus autobusiuku iš oro uosto. Tą patį atstumą, kurį vėliau nuvažiavome per 40 minučių, tąkart nulėkėme per 15. Televizorius net nespėjo gaudyti bangų ir visą laiką mirgėjo. Aš tada jau ne tik abiem kojomis stabdžiau, bet ir rankinį traukiau. Ne vienintelė tokia buvau - vienas vaikinas taip pat sėdėjo išbalęs ir kojomis kažką mindė", - pasakoja R. Savickienė.
Ar dėl pomėgio bandyti naujoves neteko kelyje pakliūti į avarines situacijas?
Prieš kelerius metus pradėjau mąstyti, kad visi aplinkiniai bent kartą yra su kuo nors susidūrę, o aš - ne. Tai mane ėmė labai graužti - o kodėl man nieko nėra nutikę, ar aš tokia gera vairuotoja, ar kas čia yra? Tokie pamąstymai mane tol persekiojo, kol pagaliau ši geniali mintis buvo subrandinta. Taigi kartą, kai neprasilenkiau su vienu automobiliu, jo vairuotojui, net nespėjusiam pradėti pykti, išlipusi padėkojau, kad tik tiek. Vos įdaužtas žibintas kainavo gal 20 litų, o aš tada pasakiau, jog pagaliau viskas baigta - jau ir aš "turėjau įvykį".
Kokia buvo pirmoji pažintis su automobiliais?
Atėjo toks metas, kai pati labai užsimaniau vairuoti. Tuo metu visi aplinkiniai laikė vairavimo egzaminus. Pagalvojau, kad reikėtų ir man. Beje, pati pradžia man nepatiko, bet dabar gyvenimą be mašinos įsivaizduoju sunkiai, nors ir nėra taip, kad be jos negalėčiau.
Vairuotojo pažymėjimą gavau 1991-aisiais. Tėvai iškart nupirko žiguliuką, šiek tiek pavažinėjau, o tada atėjo pertraukėlė, kai vairavau tik vaikišką vežimėlį. Vėliau nusipirkau kitą mašiną ir pabandžiau prisiminti vairavimą.
Kai kurie žmonės samdosi instruktorius, kad padėtų atgauti įgūdžius.
Samdžiausi ir aš. Norėjau su juo važinėti tol, kol vėl vairuosiu gerai, bet po trijų dienų jis pasiūlė man geriau pataupyti pinigus benzinui.
Pati pradžia, kai po pertraukos nusipirkau golfą, buvo sąlygiškai sunki. Kartą ties Herkaus Manto ir Daukanto gatvių sankryža tas golfas ėmė ir užgeso. Visi iš galo signalizuoja, o aš, supratusi, kad nieko nepadarysiu, ištraukiau raktelius, išlipau iš mašinos ir nuėjusi atidaviau juos vienam už manęs stovėjusiam vairuotojui. Tam, kuris daugiausiai pypino. Tada, draugę palikusi mašinoje, pasitraukiau ant šaligatvio. Gali sėdėti ir verkti, bet kas iš to? Vyrai tada susiorganizavo, patys nugabeno mano mašiną iki aikštelės, vienas net atidarė variklio dangtį, pasikrapštė ir viską sutvarkė.
Gal toks įvykis paskatino labiau pasidomėti automobilio technine puse?
Visko išmokau palaipsniui. Žinau, kur yra stabdžių skystis, žvakės, moku tepalą patikrinti. Su golfu buvau taip susigyvenusi, kad iš garso žinojau, ar jam kokių tepalų, ar skysčio trūksta, ar dar kas nors yra.
Kaip ir dauguma lietuvių, esate vokiškų automobilių gerbėja?
Buvau iš tos kategorijos žmonių, bet dabar esu tojotos gerbėja. "Golfukas" vieną dieną galutinai sustojo Baltijos prospekte, ir teko su draugais važiuoti į turgų naujos mašinos. Galvojau, kad vėl folksvageną pirksiu, bet nusipirkau "Toyota Corolla". Buvau prisiklausiusi, kad tojotos saugios, be to, ji maža, graži ir gera. Mažas dydis yra pranašumas, kai dirbi centre ir trūksta vietos pastatyti automobiliui.
Nemažai keliaujate, ar teko važiuoti į užsienį ir savo automobiliu?
Pernai važiavau į parodą Riūgene, ir jokių problemų nebuvo. Apskritai nelabai matau skirtumą, važinėti Lietuvoje ar kitur. Vairavimo kultūra net ir Vilniuje bei Klaipėdoje skiriasi. Tai priklauso nuo transporto srauto. Vilniečiai jau išmoko būti mandagesni, o čia irgi negaliu skųstis, nors, žinoma, visur pasitaiko savižudžių. Užsienyje yra daug priemonių per prievartą pamokyti tolerancijos. Olandijoje yra fotografuojantys įrenginiai, o, pavyzdžiui, Vokietijoje, jei tik važiuosi degant raudonai, bet kas gali imti telefoną ir pranešti tavo automobilio numerį policijai. O šie net nesiaiškindami skiria baudą.
Ryžtumėtės vairuoti, pavyzdžiui, Anglijoje?
Nenorėčiau, bet niekada negali žinoti. Gal bus kaip Amerikoje. Teko vairuoti Majamyje, nors visai nenorėjau. Vairavau ir nenumiriau, ir nieko nesudaužiau. Tiesa, automobilis buvo "automatas", o aš prie tokių nepratusi, tai pirmuosius porą kilometrų galvojau, kad mano keleiviai išlėks per priekinį stiklą.
O iš tiesų Anglijoje gal ir vairuočiau, nes mėgstu išbandyti viską. Man patinka saugus, sveikas adrenalinas. Vairavau Maljorkoje kalnų serpantinais. Keliukai tokie siauri, kad net sustodavau priešais atvažiuojant autobusui. Dukra prašė, kad nevairuočiau, nes jai ant galinės sėdynės tikriausiai buvo baisu, todėl paskui perdaviau vairą profesionalui.
Visureigių klubas davė kartą pavairuoti po duobes. Kas čia tokio - nebent užklimpsi iki langų. Apskritai man visureigiai nepatinka. Gražios mašinos, bet vyriškos, o tie sportiniai tai išvis - sportiniai.
Kuo labiausiai, kas susiję su automobiliais, domisi į turizmo centrą užsukę užsieniečiai?
Padedame išsinuomoti automobilį, patariame, kur statyti. Dažniausiai būna taip, kad turistai atvažiuoja, vienas lieka mašinoje, o kitas lekia pas mus paklausti, kur susimokėti už stovėjimą.
Prisimenu vieną kurioziškiausią atvejį - vokiečiai automobiliu atvažiavo iš Kaliningrado, o čia jį pavogė per penkiolika minučių. Tada stebėjomės, kaip jie mašiną išsaugojo Kaliningrade, kur, atrodo, viską vagia.
Giedrė NORVILAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą