Prie vairo
Pati pripažindama, jog tai gana paradoksalu, Klaipėdos darbo rinkos mokymo centro direktorė Birutė Dirmotienė prisimena automobilių konstrukciją bei vairavimo metodiką būsimiesiems vairuotojams pradėjusi dėstyti dar neturėdama teisių.
"Baigiau politechnikumą, automobilių remontą ir techninį aptarnavimą, bet teisės vairuoti mums ten nesuteikė. Vėliau gyvenimas mane privertė išmokti, nes dirbau vairuotojų mokytoja, o vairuoti nemokėjau. Paradoksas kažkoks", - sako B. Dirmotienė.
Technika traukė nuo mažens, kad stojote mokytis tokio dalyko?
Gal ir buvau į tai linkusi, nes tikslieji mokslai man sekėsi gerai, bet į politechnikumą stojau todėl, kad nenorėjau išvažiuoti iš Klaipėdos ir palikti tėvų, o čia nieko tokio moteriško nebuvo. Prisimenu, stojau dirbdama duonos kombinate, neturėjau jokio supratimo apie automobilio konstrukciją, neskyriau vieno modelio nuo kito. Mandatinėje komisijoje aš dar pašmaikštavau, kad bandelių prisivalgiau, o dabar noriu tapti vairuotoja, pasikratyti truputį.
Kaip pradėjote vairuoti?
Nuėjau 1972-aisiais į automokyklą dirbti dėstytoja. Jau turėjau pakankamai patirties, išmaniau automobilių konstrukciją, taigi ir dėsčiau šį dalyką. Esu buvusi ir stažuotėje Vengrijoje, "ikarusų" gamykloje. Didžiausias mano pomėgis buvo variklių sandara, techninis aptarnavimas ir diagnostika. Paskui mane išsiuntė į kvalifikacijos tobulinimo kursus Kijeve, kur išmokau vairavimo dėstymo metodikos. Grįžusi pradėjau ją dėstyti pati dar nevairuodama, nors teoriškai labai gerai įsivaizdavau, kaip reikia sėdėti prie vairo, kokios netaisyklingo vairavimo pasekmės ir panašiai. Labai stebėdavosi, nors Lietuvoje gal ir nebuvau vienintelė automobilių konstrukcijos dėstytoja.
Tada ir baigiau profesionalaus vairavimo kursus - lengvojo ir krovininio automobilio. Iškart praktiškai pritaikiau teorijos žinias, vairuoti buvo lengva, nes automobilį gerai žinojau, supratau ir jo nebijojau. Dabar labai gerai prie vairo jaučiuosi, kai būna sunku, esu suirzusi ir blogos nuotaikos, sėdu į mašiną, apsuku ratą ir nusiraminu.
Gal ir kokių kurioziškų situacijų buvo?
Buvo. Kai prisimenu, gėda iki šiol. Kažkada autobusų parkui labai trūko vairuotojų, tai buvo priimtas nutarimas kviestis jaunuolius iš gatvės, ir jie iškart po kursų galėdavo tapti autobusų vairuotojais. O aš buvau jų mokytoja. Pati jau buvau išmokusi vairuoti. Kaip tik naują žiguliuką su vyru buvome gavę pagal paskyrą. Važiuoju Kauno gatvėje, o ten buvo kišenė autobusui. Priekyje - autobusas, ir aš buvau garantuota, kad jis suks į tą kišenę, o ne sustos važiuojamojoje dalyje. Pasivijau - bampt tam autobusui į galą. Išlipa vairuotojas, išsigandęs, o čia jo mokytoja. Aš ant jo rėkt, ko nesuko. Prieina paskui autoinspektorius, sako, ar, ponia mokytoja, žinote, kad pati esate kalta. Žinau, sakau, bet kodėl jis nesuko...
Parašėte net ir dvi mokymo medžiagas iš variklių teorijos. Ar nemanote, kad būsimieji vairuotojai dabar per mažai mokomi automobilio sandaros?
Gal ir ne per mažai, nes dabar neremontuojame patys. Reikia dirbti tą darbą, kurį geriausiai išmanai. Reikia tik nebijoti automobilio ir turėti elementarių žinių, kuriomis gali pasinaudoti - atkreipti dėmesį į padangų protektorių, kaip patikrinti elektrolitų lygį akumuliatoriuje ir panašiai. Ir dar padangą mokėti pakeisti. Sovietmečiu vairuotojas buvo kartu ir autošaltkalvis, bet dabar ir tolimųjų reisų vairuotojai nestudijuoja konstrukcijos. Tegul ir būna tik vairuotojai, tobulėja savo srityje.
Aš pati jau irgi nemokėčiau pataisyti automobilio, nes konstrukcijos keitėsi, tobulėjo, lieka tik bendras supratimas. O ir tvarkyti netvarkydavau, nes moteris labiau prie šeimos, o tokius dalykus geriau tegul vyras daro, nors vyrui patarti galėdavau.
Kokių, kaip specialistė, pastebite šiuolaikinių vairuotojų klaidų ir galėtumėte duoti patarimų?
Yra kategorija žmonių, kurie mėgsta vairuoti atsigulę, atsipalaidavę, o tai netaisyklinga padėtis, nes apkraunama apatinė stuburo dalis. Reikia atsisėsti patogiai, kad stuburas būtų maždaug tiesus, o visa pėda, ne pirštų galiukais, pasiektum pedalus. Svarbu už vairo laikytis taisyklingai. Man labai patiko, kaip Ukrainoje sakė - kad vairą reikia laikyti kaip paukštį: suspaudus, bet ne per stipriai, kad neuždustų, bet ir ne per laisvai, kad neišsprūstų.
Giedrė NORVILAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą