Prie vairo
Spaustuvininkas ir fotomenininkas Saulius Jokužys sako, jog mašina jam - tik vežimas, bet vėliau priduria, kad taip kalbėdami vyrai tiesiog dangstosi figos lapeliu.
"Dauguma vyrų sako, jog automobilis - tik vežėčios, bet iš aplinkinių visada laukia komplimento: ką tu, čia juk puiki mašina", - šypsosi jis.
Kokie automobiliai jums patinka?
Metams bėgant kyla saugumo reikalavimai. Mašina turi būti didesnė, galingesnė, tačiau galingumas nereiškia, kad autostrada lėksi greičiau už "golfuką". Tiesiog kritinėmis situacijomis galinga mašina turi pranašumų, padeda greičiau iš jų ištrūkti. Pavyzdžiui, Klaipėda yra "sužieduotas" miestas, ir, kai reikia greitai įšokti į žiedą, užtenka tik paspausti tą "žvėriuką". Tai padeda pabėgti ir nuo mėtymųsi bei neaiškių manevrų, kuriuos kartais daro mažiau patyrę vairuotojai.
Pirmoji mašina, kurią pirkau naują, buvo "Škoda Octavia". Jaučiu sentimentų - moteriškas vardas, vokiškai čekiškai taupi, europietiškai paklerusi. Kitiems ją vėliau perdaviau su skausmu.
Dabar vairuoju "Infiniti". Kai atsirado žentai, nebeturiu įtakos renkantis automobilį. "Infiniti" pamačiau jau atvarytą į kiemą. Čia ir kompanijos prioritetai - raudona spalva turi šiokio tokio išskirtinumo, be to, tai yra firminė spaustuvės spalva. Ji yra aiškiai apibrėžta, turi daug aistros. Šiaip gerbiu visas spalvas, nes iš jų gyvenu.
"Infiniti" turi erotiškumo - užpakaliukas nuglaistytas, akys amerikoniškai japoniškos. Komfortišką automobilį pabandyta sukryžminti su visureigiu. Pabandžiau važiuoti sniegu - turi ir jėgos, ir stabilumo, paklusnus pusnyse.
Kai kurių žmonių įsitikinimu, automobilis yra konvejerio gaminys, negalintis pretenduoti į meno kūrinio statusą.
Tai yra meno kūrinys. Jį kuria gabiausi pasaulio dizaineriai, praeinantys didžiulę ne tik žiuri, bet ir gyvenimo atranką. Nuo elektronikos iki metalo - visa tai sukuria žmogus, į tai įdedama truputį širdies. Ir štampuoti reikia gražiai. Yra pavyzdžių, kai tai nepasiseka. Kuo daugiau pasaulyje važinėja tų štampuočių, tuo labiau galima didžiuotis, o jei niekas automobilio neperka, tada tai - tik metalo laužas.
Puiku, kai automobiliai traukia akį. Turime dar ir "Chrysler PT Cruiser". Jame sumišusios šiuolaikinės technologijos ir dizainas su retrostiliumi. Mieste jų jau ne tiek ir mažai, nors mes įsigijome turbūt vieni iš pirmųjų. Šie kraisleriai traukia akį savo antikvarine ir kartu šiuolaikine išvaizda. Sąmoningai ar diktuojamas pasąmonės renkiesi automobilį pagal savo požiūrį, stilių, ieškai savitumo.
Dabar net neišlipdamas iš automobilio gali būti visateisis gyvenimo dalyvis - jie tiesiog prigrūsti elektronikos. Galinio vaizdo kameros, oro kondicionieriai, klimato kontrolė, nekalbant apie saugumą, labiau už vairuotoją protaujančias pakabas ir pan. Tai - ne tik fanaberija, tai ir komfortas, kol nesugenda. Mane tai net šiek tiek gąsdina - spėji "nuvažiuoti" mašiną, kol atrandi visas jos galimybes. Nuolat pamatai tai šį, tai tą - taip pat, kaip ir su moterimi.
Domitės automobilių dizaino tendencijomis?
Tikras vyras automobiliais privalo domėtis. Anksčiau tikrai nemažai išmaniau apie žigulius, buvo atsiradę šaltkalvystės įgūdžiai. Dar dirbdamas laikraščio redakcijoje fotoreporteriu turėjau mėlyną žiguliuką. Ten tai buvo išradimų... Pavyzdžiui, nutrūko spyruoklė po akceleratoriaus pedalu, jo nebeatmeta. Pakišau po juo klizmą - paspaudus ji susitraukia, o paskui vėl išsipučia ir atmeta pedalą. Jei nebūtų buvę žigulių, daugelis lietuvių gal net nebūtų išvažiavę į užsienį. Sodintų žmonės bulves ir vargtų, o dabar lietuviai universalūs. Kokiam nors airiui turbūt atrodo neįmanoma, kad vienas žmogus yra ir mechanikas, ir stalius, ir šaltkalvis - kas tik nori. Už tai turime būti dėkingi sovietinei automobilių pramonei. Tada jei nepažinojai durininko restorane, neturėjai draugo mėsos kombinate ir servise, buvai niekas. Gyvenimas privertė, kad Lietuvoje tiek specialistų buvo - vienas servisas ir labanakt, eini su tėvu į garažą automobilio remontuoti pats.
Prisimenu, kartą atsitiko taip. Važiavome su dailininkais į Rygą, o ten ėmė ir subyrėjo benzino siurbliukas. Tai mes įstatėme padangą su žarnele, kad pūstų orą ir varytų benziną iš bako į variklį. Taip ir parvažiavome į Klaipėdą retkarčiais sustodami pripūsti padangos.
Patinka netradicinės transporto priemonės?
Mielai įsigyčiau sniego motociklą, jie jau nebėra tokie nesuvokiamai brangūs kaip anksčiau. Laplandijoje teko važinėtis juo vos ne po Šiaurės ašigalį. Nukeliavome apie tūkstantį kilometrų per tris dienas. Visa, ką instruktoriai sako apie fizinį pasirengimą, yra tiesa - reikia išlaikyti ir fizinę, ir dvasinę formą. Jei sniego daug, lėkti per pusnis 100 km/h yra puiki iškrova.
Labai seniai teko važinėti ir "Jawa", bet ji man didelio įspūdžio nepadarė. Tai per daug problemiška, dar nepriprantame, kad motociklų ateityje daugės. Jų greitis ir manevringumas vairuotojams kelia stresą, o ir jie patys dar nėra prisitaikę prie keturračių vairuotojų sąmonės. Turėtų būti kažkaip susitarta, važinėjama pagal suvokiamas taisykles.
Ar niekada neteko fotografuoti automobilių?
Yra daug fotografų, kurie fotografuoja automobilius, jau vien į reklamą pažvelgus - kiek automobilių nematytu rakursu. Aš fotografuodavau moteris, aktus, bet ne mašinas. Kai buvau fotografas, nelabai buvo ką fotografuoti - nei formų, nei įvairovės, tik moskvičius ir žiguliai. Tą temą ir be manęs puikiai eksploatavo kiti, todėl man net nekildavo noras. Mačiau, kad už geriausius geriau nepadarysiu, todėl tik grožėjausi kitų darbais.
Automobilis yra hermafroditiškas aistros objektas. Čia ta prasme, kad į jį aistringai gali žvelgti tiek vyrai, tiek moterys, jis neturi lyties. Tiek vieni, tiek kiti su juo draugaudami puikiai jaučiasi.
Giedrė NORVILAITĖ
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą