Prie vairo
Daug keliavęs ir dirbęs įvairiose pasaulio šalyse Klaipėdos universiteto Senato pirmininkas Stasys Vaitekūnas sako, jog aukščiausia vairavimo kultūra, kiek teko matyti, yra JAV.
Tačiau daug ko pasimokyti lietuviai galėtų ne tik iš amerikiečių, bet ir iš japonų. Pasak buvusio universiteto rektoriaus, šios šalies visuomeninio transporto vairuotojai - be galo paslaugūs ir punktualūs.
Kas jums užsienio šalyse labiausiai įsiminė kaip vairuotojui?
Važiavau į tarptautinį geografų kongresą Japonijoje. Pastebėjau, kad ten į renginį vežantis vairuotojas geriau sustos kur nors pakeliui, jei liko kelios minutės, kad į kiemą įvažiuotų laiku.
Japonijoje visuomeninio transporto vairuotojo be baltų pirštinių neįsivaizduoju. Vokiečiai laikomi pedantais, bet iki japonų jiems dar toli. Jų paslaugumas ir neįkyrumas fantastiškas. Taksi vairuotojas Japonijoje lyjant lietui išlips ir palydės keleivį iki viešbučio ar buto durų su lietsargiu, kurį visada vežiojasi.
Minėjote, kad aukščiausia vairavimo kultūra jums pasirodė JAV.
Amerikoje dalyvavau konferencijoje. Užsukau pas draugą, kuris buvo nusipirkęs sportinį automobilį. Liepė man sėsti į jį ir važiuoti iš paskos - automobilį reikėjo kažkur palikti. Judėjimas - keturiolika juostų, po septynias į kiekvieną pusę. Aš Čikagoje pirmą kartą, miesto nepažįstu. Susirūpinau dėl tokio draugo prašymo, bet neliko nieko kitą, kaip tik sėsti vairuoti. Pasirodo, gerai pažįstamą Klaipėdą pervažiuoti sudėtingiau nei Čikagą - ten vairuotojai nepaprastai paslaugūs. Jei pateksi į kokią nors nepatogią situaciją, net ir šimtas automobilių sustos, kad greičiau iš jos išsivaduotum.
Kanadoje pėsčias vaikščiodavau į universitetą. Iš pradžių nesuprasdavau, kodėl man tik priėjus sankryžą iškart sustoja gal 10-12 automobilių. Pasirodo, laukia, kol pereisiu gatvę. Jeigu judėjimas didelis, ten užtenka tik pakelti ranką ir parodyti, į kurią pusę eisi, ir visi sustos. Tai buvo Toronte, o Saskačevane vairuotojai visiškai kitokie. Ten kaip Gruzijoje - važinėja visi nežiūrėdami ženklų, net degant raudonam šviesoforo signalui, ir atsidarę langus klykauja kaip indėnai. Beje, avarijų ten nemačiau, žmonės vairuoja atsargiai.
Įdomu, kad krovininiam transportui JAV leidžiama važiuoti greičiau nei lengviesiems automobiliams. JAV yra verslo šalis, keleivis gali palaukti, o prekės - ne, jos turi būti pristatytos greitai.
Sudomino ir tokia naujovė, kurią mačiau tik JAV prie Hiūstono. Ten puiki autostrada su septyniomis juostomis į kiekvieną pusę, o per vidurį dar eina viena ar dvi juostos, kuriomis gali važinėti greitoji medicinos pagalba, policija ir ugniagesiai. Ja taip pat leidžiama važiuoti ir lengviesiems automobiliams, jeigu juose sėdi daugiau nei vienas žmogus. Jei esi ne vienas, vadinasi, turi greičiau nuvažiuoti. Iš tiesų Amerikoje beveik visi važinėja po vieną. Beje, įdomiausia, kad ta vidurinė juosta neturi vienos krypties - dieną visi važiuoja į miestą, vakare - iš miesto.
Sakoma, kad JAV labai griežti įstatymai dėl alkoholio vartojimo.
Studentams gal būtų įdomu, kad JAV į universiteto aikštelę negalima atsivežti jokio alkoholio. Jeigu automobilyje būtų rastas net neatkimštas butelis, studentą be jokių kalbų rektorius gali išbraukti iš sąrašų.
Kai kuriose valstijose taip pat negalima automobilyje vežiotis nugerto alkoholio butelio. Šiaip be reikalo policija vairuotojų nestabdo, bet jeigu jau sustabdo, turi ką nors rasti. Taigi jei surastų atkimštą butelį, būtų prastai, nebent vairuotojas turi gydytojo pažymą, kad yra alkoholikas ir jam reikia kartais išgerti. Prie vairo būti išgėręs, žinoma, jis negali, bet gal kur nors sustojęs norės atsigerti.
Taisyklės ten iš tiesų labai griežtos. Jei Kanadoje išmesi popierėlį per automobilio langą - 100 dolerių bauda be jokių kalbų. Todėl visi vairuotojai vežiojasi dėžutes šiukšlėms.
Ar jūs pats griežtai vengiate alkoholio prie vairo?
Būdamas rektoriumi turėjau vairuotoją, bet, jei būtinai jo nereikėdavo, vairuodavau pats. Vairuodamas jauti malonumą - ir atsipalaiduoji, ir susikaupi darbui, apgalvoji dalykus, kuriuos reikėtų padaryti. Bet būna atvejų, kai vairuotojo reikia, pavyzdžiui, važiuojant į kokį nors priėmimą, kur reikės išgerti taurę vyno. Laikausi taisyklės - jei išgeri, nevairuoji, o jei vairuoji, tai neišgeri. Be to, mėgstu greitį, bet tik važiuodamas vienas. Jei ką nors vežu, važiuoju lėtai. Sakoma, kad viršijus 100 km/h greitį angelas išlipa iš mašinos.
Vokietijoje, kai brolis važiuoja 240 km/h greičiu, iš pradžių atrodo baisoka, bet paskui, kai sulėtina iki kokių 140 km/h, atrodo, kad stovi vietoje. Čia greitis magistralėse neribojamas. O JAV, pavyzdžiui, yra net labiau ribojama nei pas mus. Lengvasis automobilis net greitkeliais gali važiuoti tik 90 km/h, o krovininis - iki 110 km/h. Žinoma, skiriasi ir nuo valstijos.
Ar seniai vairuojate?
Jau daugiau nei 40 metų - nuo 1963-iųjų. Automobilių tais laikais būdavo mažai. Iš Vilniaus į Palangą mėgdavau važiuoti dažniausiai naktį. Kol nuvažiuodavai, sutikdavai gal kokius 7-9 automobilius. Pasiimdavome su žmona kavos, klausydavomės muzikos ir važiuodavome. Dabar naktį net nėra kada ilgųjų šviesų įsijungti, todėl reikėtų apšviestų kelių, kaip yra, pavyzdžiui, Olandijoje. Ten net kaimo keliukų sankryžose yra šviesoforai ir, beje, olandai net toli nesimatant jokių automobilių, kantriai laukia, kol užsidegs žalias signalas. Vakarų Europoje daug kur apšviesti net per laukus vedantys keliai, kad vairuotojai neakintų vienas kito.
Mano pirmasis automobilis buvo po vestuvių uošvių dovanotas "Moskvič 403". Atvertus sėdynes jame buvo galima miegoti. Su žmona juo visą Lietuvą išvažinėjome. Paskui dar du žiguliukus turėjau.
Kokį automobilį pirmiausia įsigijote atsivėrus sienoms?
Dabartinį "Ford Mondeo", kurį nusipirkau prieš kokius penkerius metus. Žmona išrinko, jai jis labai patiko, be to, rekomendavo ir salono direktorius. Prieš tai būdamas rektoriumi turėjau moskvičių su prancūzišku kėbulu. Ar niekas nesistebėjo, kad rektorius tokiu važinėja? Kam čia rūpi.
Giedrė NORVILAITĖ
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą