Prie vairo
Padangomis bei ratlankiais prekiaujančios bendrovės "Klaipėdos Melga" direktorė Snieguolė Tamašauskienė prisipažįsta, jog labai tvarkingai ir ramiai važiuoti jai ne prie širdies.
Maždaug prieš aštuoniolika metų vairuoti pradėjusi moteris gatvėje kartais pasiduoda provokacijoms ir palenktyniauja, o važiuodama paskui lėtai šliaužiantį vairuotoją, užkimšusį visą eismo juostą, lietuviškai nusikeikia.
Tikriausiai vyrams būna keistoka apie padangas kalbėti su tiek daug apie jas žinančia moterimi?
Pati pradžia tikrai buvo gana sunki - įrodyti vyrui, kad šį tą supranti apie techniką. Požiūris toks - moteris turi būti namų šeimininkė, vaikų auklėtoja, graži ir tvarkinga, tuolab kad čia žemaičiai, tvirti ir kieti vyrai. Iš pradžių, kol gyvenimas susiklostė taip, kad pradėjome su vyru šitą šeimyninį verslą, apie padangas ir neišmaniau, bet automobilis man niekada nebuvo svetimas. Laikas parodė, kad galima dirbti bet kokioje srityje. Dabar turiu profesinį susirgimą - žmogui žiūriu į batus, o mašinai - į ratus.
Apie automobilius irgi nemažai išmanote?
Tiek, kiek apie padangas, tikrai ne - tik kaip vartotoja. Vairuoju jau maždaug 18 metų. Pradėjau, kai buvome išvažiavę uždarbiauti į Ameriką, ir grįžę nusipirkome devintą žiguliuką. Tais laikais geras buvo, smagu buvo važiuoti.
Mano tėvai nelabai mėgo vairuoti - tėtis vairavo, bet tik todėl, kad reikia. O aš visada automobilio labai norėjau. Pasiskolindavome tėvams nežinant. Ko gero, visiems jauniems žmonėms taip yra, kad truputį nori to, ko negali. Prisimenu, kartą dar moksleiviai, vienuoliktokai, važiavome į kaimo šokius. Grįždami nuvažiavom į griovį. Prie vairo ne aš tada buvau. Susižeisti nesusižeidėme, bet kaimiečiai iškvietė policiją. Labai man tada teko prieš tėvus raudonuoti.
Į ką atkreipiate dėmesį rinkdamasi automobilį?
Esu važinėjusi įvairiais. Turėjom "Opel Omega", "Mitsubishi", "Honda", dabar vairuoju "Toyota". Ją įsigijau pagal vyro rekomendacijas, sakė, kad man geras bus, nors šiaip man patinka automobiliai su mechanine pavarų dėže. Greitai pajudėti, stabdyti, perjungti pavaras - yra šioks toks veiksmas, man tai smagu. "Automatinė" mašina man pirma.
Mašina man yra kaip draugas, ne tik susisiekimo priemonė. Techninės charakteristikos renkantis automobilį labai svarbios, bet kaip moteris pažiūriu ir į modelį, spalvą. Būtinai turiu ir įsėsti, nes būna tokių, į kurias įsėdu, ir jaučiu, kad nesusidraugausim. Prieš keletą metų labai graži man buvo "Renault Megane". Nuvažiavome su vyru pirkti, bet įsėdau ir - ar aš jai nepatikau, ar ji man - pajutau, kad mudvi draugės nebūsim. Sunkiai su automobiliu ir skiriuosi. Hondą daviau dukrai, tai dar dabar kartais įsėdu, pasišnekam. Prisiriši kaip prie katytės ar šunelio, kuriuos augini.
Kokia esate vairuotoja?
Labai mėgstu greitį, bet nepiktnaudžiauju. Jeigu būtų galimybė - nereikėtų pažeidinėti taisyklių - tikrai "paspausčiau". Bet greitkelių nemėgstu. Jais važiuodamas įsijungi kruizo kontrolę ir pamiršti, kad važiuoji. Ačiū greitkeliui, kad jis yra, kai reikia greitai į Vilnių ar Kauną nulėkti, bet kai turiu laiko, mieliau iš Kauno važiuoju vingiuotais keliukais pro Usėnus, Šilutę - pasigroži vaizdais, kokį nors arkliuką aplenki.
Važiuoti taip, kaip priklauso, truputį neįdomu. Važiuoji, bet jei yra galimybė truputį paišdykauti... Tiesa, kad moterys prie vairo atsargesnės, nes jos apskritai gyvenime atsargesnės, bet vairuoja tikrai gerai ir nereikia pykti. Pažiūrėjau, kad turbūt pavojingiausi vairuotojai yra tie, kurie sėdi arti vairo, su kepure, akiniais, įsikibę ir nieko nemato. Nesvarbu, važiuoja kaire ar dešine juosta, bet uždaro visą kelią, kamštis iš paskos ir - pirmyn 40 km/h greičiu. Tada jau pradedu pykti, nors pykstu retai - jei žmogus, pavyzdžiui, skuba, vadinasi, jam reikia skubėti. Šiaip prie vairo keikiuosi, bet dažniausiai važiuodama viena. Pati net nepastebėdavau, kad negražiai pasakau, bet kartą važiavome su sūnumi, ir kažkoks tėvukas man "užkišo" automobilį. Sūnus sako: "Nu tas gaidys". Aš taip pažiūrėjau, o jis: "Mama, juk tu taip irgi sakai". Na, riebiai negali, bet kartais - švelniai, lietuviškai.
Mėgstate adrenaliną ir pasiduodate provokacijoms kelyje?
Šiek tiek mėgstu. Aišku, su metais atsiranda patirties ir stabdžiai, bet jei man jaunystėje būtų davę galingą automobilį, būtų iš manęs išaugęs pavojingas vairuotojas.
Vieną sykį esu turėjusi nelabai malonią situaciją. Važiavome su tokiais berniokais vienas kitą pralenkdami, ir viršydami greitį pasiekėme universiteto šviesoforą. Tada sustartavome, kas greičiau, gražiai išmaunam prieš posūkį į Melnragę, o ten - kelių policija. Juos paleido, nes dešine puse važiavo, o aš kaire - policija dažniausiai antrąją juostą ima...
Giedrė NORVILAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą