Vicemeras mielai važinėtų zaporožiečiu

Prie vairo

Uostamiesčio mero pavaduotojas Vidmantas Plečkaitis automobilį laiko beveik šeimos nariu, su kuriuo išsiskirti, jei ir tenka, sunku.

"Gal todėl automobilis ir tarnauja gerai. Jei tu jį myli, ir jis tave myli. Nemėgstu tik limuzinų, nes jie per daug ilgi ir neįsivaizduoju, kaip tokį vairuoti. O šiaip man patinka visi automobiliai - pradedant zaporožiečiu ir baigiant bet kuo", - sako vicemeras.

Ar teko vairuoti zaporožietį?

Studijų laikais automobilio neturėjau, įsigijau gal tik po ketverių metų pradėjęs dirbti. Uošvis gavo paskyrą moskvičiui, bet jam labai patiko žiguliai, todėl jis moskvičiaus atsisakė ir tikėjosi kitąmet gausiąs žigulį. O kitais metais paskyros jau ėjo į pabaigą, nes artėjo ir sovietmečio pabaiga. Uošvis gavo paskyrą zaporožiečiui, ir jautėm, kad kitos gali nebebūti. Jis tada turėjo 21-ą volgą, tai tą zaporožietį nusipirkau aš.

Vairuoti tuomet jau mokėjote?

Nusipirkus teko laikyti teises. Gavau labai griežtą instruktorių. Jis iškart mane įsodino į moskvičių ir liepė važiuoti. Žalio supratimo neturėjau nei kaip pavaras perjungti, nei kaip vairuoti, nes mano tėvai niekada neturėjo automobilio. Važiavau tada 20 km/h, o man atrodė, kad lekiu kosminiu greičiu. Būdavo, kad variklis užgesdavo arba dar kas nors, o instruktorius tuoj šaukdavo. Vienąkart liepė sustoti, paspjaudyti pirštą ir pridėti prie stabdžio pedalo. "Ar čirškia? ", - paklausė. Sakau, kad ne. "O tai ko spaudi lyg karštą bulvę užmynęs? Švelniai reikia", - sako.

Bet kartą jis pats į keblią padėtį pateko. Tada buvo blokada, benzino kiekis ribotas. Važiavome ties naujuoju turgumi ir užgeso mašina, nebepasileidžia. Tas vėl šaukia rėkia, o, pasirodo, baigėsi benzinas. Taip man buvo gera, kad šįkart jis pats kaltas.

Taigi to instruktoriaus dėka gana sėkmingai išlaikiau egzaminus ir pradėjau važinėti. Zaporožietį esu gerai aptrankęs - važiuodamas atbulomis sienas daužydavau. Duonos kepykloje, kurioje dirbau, turėjau tarnybinį moskvičių su būda. Jis irgi kentėjo, nes atbulas važiuodamas nieko nematydavau, tik per šoninius langus.

Kodėl teko atsisveikinti su zaporožiečiu?

Perėjau dirbti į privačią įmonę pas Rimantą Ulevičių. Tarnybinio automobilio neturėjau. Buvau komercijos direktorius, o pas klientus zaporožiečiu juk nevažinėsi. Atsisveikindamas su juo jaučiausi lyg šeimos narį pardavęs. Mielai važinėčiau dar ir dabar. Tada nusipirkau dviejų durų opelį. Normaliai važiavo, bet dukart nukentėjo nuo vagių. Vieną naktį nuplėšė variklio dangtį, o kitąkart - priekines "faras". Tais laikais ir valytuvus vogdavo. Išlipus tekdavo neštis namo. Mokėdavome juos taip mikliai nuimti ir uždėti kaip koks "Formulės-1" techninis personalas.

Ar esate patekęs į eismo įvykį?

Su tuo opeliu patyriau vieną rimtą avariją. Sukau iš Herkaus Manto gatvės į Pušyno, į kairę. Mirksėjo geltonas šviesoforo signalas, jau turėjo ir žalias užsižiebti. Man į bagažinę šonu trenkėsi zilas, mašinos - suktuku. Pajutau lyg su kumščiu gavęs į paširdžius. Įjungiau avarinį signalą ir dar paskui gavau pylos nuo ugniagesių, liepė išjungti, nes buvo prakirstas benzino bakas, ir galėjo kilti gaisras. Nustatė, kad aš kaltas, bet radau liudininkų ir bylą teisme laimėjau. Bet iš to vaikinuko, zilo vairuotojo, nepaėmiau nė cento. Buvo matyti, kad jaunas, tik pradėjęs dirbti ir stotis ant kojų.

Po to įvykio R. Ulevičius patarė nebepirkti jokių "kibirų". Jis pripažino tik "Volvo". Aš jo paklausiau ir nusipirkau "Volvo 244", švedišką variantą. Žiemą jos salonas gal per pusę minutės prišildavo kaip Afrikoj, buvo saugi, stabili, tik kuro daug vartojo. Būdavo, įvažiuoja man kas nors į galą, man - visiškai nieko, o tas, kuris įsirėžė, turėdavo problemų. Tiktai kartą važiuojant Šilutės plentu Sendvario žiedo link dingo stabdžiai. Sutrikau, nežinojau, ką daryti, tik žiedu važiuodamas išsirinkau pigiausią mašiną, kad susidūrus nuostoliai būtų mažesni, nors galėjau ir rankinį patraukti ar dar ką nors padaryti. Sėkmingai išvažiavau ir paskui sustojau. Buvo nutrūkusi žarnelė ir ištekėjęs stabdžių skystis. Gal ir po šiai dienai dar būčiau su "Volvo" važiavęs, bet tapau vicemeru ir teko pakeisti.

Statusas įpareigojo?

Buvo senas modelis, parūdijusi, o ne visur, ypač savaitgaliais, tenka važiuoti su tarnybiniu automobiliu. Nusipirkau "Audi 100". "Volvo" ir dabar dar garaže stovi. Kai išeisiu į pensiją ir turėsiu daugiau laiko, gal padarysiu iš jos ką nors įdomaus. Sovietmečiu žiūrėdavau tokią laidą, kaip paprasti žmonės darydavo savo konstrukcijos automobilius. Įdomių techninių sprendimų būdavo. Į "Volvo" mechaninę dalį gal ir nelįsčiau, bet kokį stogą nurėžčiau.

Ar pasinaudojate savo vardu sustabdžius policijai?

Prieš dvejus ar trejus metus važiavau ne ta juosta ir dar greitį viršijau kokiais 5-7 km/h. Sustabdė, nusivedė į mašiną, paaiškino, ką pažeidžiau ir pradėjo rašyti protokolą. Klausia, kur dirbu. Sakau, kad Savivaldybės administracijoje.

O prieš tai buvo nutikusi tokia istorija. Kartą važiuodamas su vaiku ties Statybininkų prospekto ir Minijos gatvės sankryža, kur tokie brūzgynai, pamačiau dūmus. Degė padangos. Buvo ten tokia dauba su vandeniu, radau kubiliuką ir bandžiau užgesinti. Ėjo pro šalį dar kažkokia moteris su šuneliu, piktinosi, sakė, kad reikia kviesti ugniagesius. Aš pagalvojau, kad tokį dūmijimą ir pats gali užgesinti, be reikalo jų kviesti nereikia. Sustojo ir policininkai. Padėkojo, sako, kad patys baigs gesinti. Nustebau, nes jiems tai nepriklauso. Matyt, pagalvojo logiškai, kad nėra ko varginti ugniagesių. Gal tuo metu kur nors rimtesnis gaisras, be to, ir kuras... Taigi aš atėjęs į darbą papasakojau apie tai merui ir paprašiau, kad komisaras padėkotų tiems pareigūnams.

Pasirodo, vienas iš mane sustabdžiusių policininkų buvo to gaisro dalyvis. Tada jie manęs ir nenubaudė.

Ne padėtimi reikia naudotis, o gerais darbais, ir visiems tada bus lengviau gyventi. 

Giedrė NORVILAITĖ