Romas LAZUTKA, Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas:
Daug kas bando sakyti, kad euro įvedimas turi daugiau pliusų nei minusų. Tačiau to vertinti „iš lubų“ negalima. Juo labiau kad tai, kas vieniems yra pliusas, kitiems gali būti minusas. Kad kai kurių prekių ir ypač paslaugų kainos gerokai pakilo - akivaizdus faktas. Koks santechnikas imdavo 100 litų, o dabar jis tikrai neima 3,45 karto mažiau. Jis ima mažiausiai 50 eurų, o gal net ir 100. Tad vartotojams kainų pakilimas yra minusas. O tas jų minusas pardavėjams, paslaugų teikėjams yra pliusas.
Eiliniams žmonėms euro įvedimas neskaitant to, kad pakilo kainos, ekonomiškai neduoda nei pliusų, nei minusų. O vertinant šalies požiūriu, įstojusi į euro zoną ji įsipareigoja „gelbėti“ valstybes, kurios susiduria su sunkumais. Tai minusas. Tačiau jei vertintume tai, kad ir Lietuva galėtų gauti pagalbą, jei jos prireiktų, - tai jau būtų teigiamas dalykas. Tačiau nei vieno dalyko, nei kito neįvyko, todėl ir vertinti vienareikšmiškai negalima. Kol kas vienintelė akivaizdi euro įvedimo pasekmė - pakilusios kainos. Tačiau vėl sunku atskirti, kiek jos pakilo vien dėl euro. Esame dėkingi, kad žaliavos ir energetika atpigo. Tai labai svarbus veiksnys, dėl kurio kai kurių prekių kainos nekilo. Nes jei būtų buvę priešingai, po euro įvedimo jos būtų gerokai daugiau pakilusios.
Šiaip iš principo vertinant, vien dėl euro įvedimo kainos neturėtų didėti. Juk koks skirtumas, kuo vartotojai atsiskaitinėja: eurais, litais, doleriais ar juaniais? Daugiausiai tą lemia psichologiniai dalykai. Labiausiai brangsta retai naudojamos prekės bei paslaugos. Juk galvojama: jei aš, kaip santechnikas, kiek pabranginsiu savo paslaugas, išlošiu, o vartotojas pernelyg ir nenukentės, nes kitų tokių pat paslaugų jam ilgai nereikės. Be to, kadangi tų paslaugų prireikia retai, mažai kas ir beprisimena, kiek jos kainuodavo litais.
Jei žmogus, pavyzdžiui, per mėnesį nusiperka tik kilogramą morkų, jis mažai pajus, kad moka eurą, nors anksčiau mokėdavo tik litą. Pardavėjai tuo ir naudojasi. Tačiau dėl tų pačių morkų dar galima pasiteisinti, kad, pavyzdžiui, buvo blogas derlius, todėl jos pabrango. Bet pasižiūrėkime, kad, pavyzdžiui, šiemet kai kurios Kalėdų eglutės kainuoja 30 eurų, nors pernai tos pačios kainuodavo 50 litų. Juk negalima sakyti, kad eglučių derlius suprastėjo. Reikia atprasti nuo galvojimo, kad prekės kainą labiausiai lemia sąnaudos. Juk eglutę nupjauti miške ir atvežti į pardavimo vietą kainuoja tiek pat kaip pernai, jei ne pigiau. Tačiau eglutės, kaip ir kitų prekių ar paslaugų, kaina pakyla, nes žmonės sutinka mokėti. Jei pardavėjas gali paprašyti daugiau - kodėl gi nepaprašius? O pirkėjas juk tą eglutę perka ne kiekvieną savaitę. Tai ką jam reiškia kelis eurus papildomai sumokėti? Tuo ir naudojamasi.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą