Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys prof. Povilas GYLYS, Seimo narys Gintaras TAMOŠIŪNAS, buvusi bankininkė Gitana MARKOVIČIENĖ, Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos narys Saulius ŽILINSKAS, prof. socialinių mokslų daktarė Jolanta SOLNYŠKINIENĖ. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
J.SOLNYŠKINIENĖ: Pirmiausia iš esmės pasikeitė bankų vaidmuo. Pasižiūrėkime, ką bankai veikdavo, tarkim, prieš 100 metų. Tradiciškai bankas buvo suprantamas kaip įstaiga, teikianti finansines paslaugas. Jie rinkdavo indėlius, pagal valstybės išduotą licenciją išduodavo paskolas. Ir paprastai uždirbdavo iš maržų ir tam tikrų paslaugų už banko paslaugas.
Šiuo metu matome, kad bankai ir apskritai finansų institucijos kišasi į didžiosios politikos konstravimo procesus. Ir makro-, ir mikroekonominius procesus. Jie netgi bando formuoti tam tikrus vartojimo įpročius, tam tikrą vartojimo filosofiją.
Pasižiūrėkime pastaruosius įvykius: finansų krizę, įvykius Graikijoje, mūsų mokesčių situaciją. Tai rodo tam tikrus dalykus. Kad finansų institucijos turi nepaprastai didelę derybinę galią. Po visų privatizavimo procesų daugelyje šalių nėra valstybinio lygmens bankų poveikio svertų.
Po finansų krizės dalis bankų, patyrusių nuostolius, bankrutavo. Bet didžioji dalis labai greitai atsistojo ant kojų ir dar daugiau atrado planų. Jie perėmė didelę dalį aktyvų, sukūrė antrines kompanijas, kurios užsiima turto pardavimu, ir galiausiai bankai tapo laimėtojais.
Turiu skaičius, pažiūrėjau, koks yra bankų pelningumas. Ir pasaulio, ir Lietuvos bankai, kurie išgyveno krizę, dabar yra labai geroje situacijoje. O mes iki šiol vis dar veržiamės diržus. Viešojo sektoriaus darbuotojai gauna mažesnius atlyginimus ir pan.
Iš principo bankininkai yra tokie patys verslininkai, kaip ir visi kiti. Bankai įpratino žmones gyventi skolon. Jie vykdo tam tikrą smegenų plovimo politiką.
Bankai įpratino naudotis virtualiais pinigais, internetine bankininkyste. Lietuvos bankų asociacijos vadovas Stasys Kropas sako, kad bankai skatins atsiskaitymus ne grynaisiais pinigais, keis gyventojų elgesį.
Dar daugiau, aš įtariu tam tikrus lobistinius veiksmus. Jeigu pažvelgsime į lietuvišką tikrovę, tai Vyriausybė staiga pareiškė, kad reikia apriboti grynųjų pinigų cirkuliaciją. Ir yra numatytos tam tikros „lubos“.
Atlikau skaičiavimus, kodėl bankai tai daro. Ką jie iš to gaus, kompensuodami savo nuostolius?
Valstybės iš kažkur turi gauti lėšų, kad finansuotų savo funkcijas. Graikijos pavyzdys akivaizdžiai rodo, kad jos yra prasiskolinusios. Tampa labai lengva jomis manipuliuoti, o derybinių svertų vyriausybės neturi. Todėl yra nenaudinga taupymo, reformų politika. Netgi žalinga įvairiais atvejais.
G.JAKAVONIS: Anksčiau buvo atsiskaitymas „prekė - pinigai“. Dabar bankai skolina pinigus, kurių iš esmės neturi. Kaip tai atsiliepia Lietuvos smulkiajam ir vidutiniam verslui, kuris lyg ir turėtų pakelti vidurinę klasę, naikinti socialinę nelygybę?
S.ŽILINSKAS: Kol kas stebuklų neįvyko. Kaip po krizės traukėsi verslo kreditavimas, taip traukiasi ir dabar. Apskritai Lietuva yra unikali vienu keistu aspektu: bendras gyventojų paskolų likutis jau dabar yra didesnis nei verslo paskolų likutis. Kitų tokių šalių nėra.
Iš tikrųjų nėra tikslo pulti bankus. Bankai - lygiai toks pat verslas. Bet jie daro tokį verslą, koks jiems yra leidžiamas. Čia ir yra esminė detalė, ką gi veikia mūsų valdžia ir ką veikia mūsų priežiūros institucijos.
Šiuo atveju yra tik viena gera naujiena. Lietuvos bankas, tapęs Europos centrinio banko filialu, privalo vykdyti jo išleistus norminius aktus.
Kreditavimo, vartotojų, smulkiojo verslo padėtis Europoje yra daug kartų geresnė nei Lietuvoje.
2013 m. buvo įsiplieskusi pirmoji diskusija dėl bankų įkainių. Lietuvos bankas Biudžeto ir finansų komitetui pristatė ataskaitą, ir ji tuo metu rodė elementarų dalyką. Visame pasaulyje egzistuoja bankų konkurencijos modeliai. Yra trys klientų apmokestinimo būdai. Arba tai yra mėnesinis mokestis, arba mokestis už įplaukiančias lėšas, arba mokestis už išeinančias lėšas.
Jeigu mes paimsime tris didžiuosius Lietuvos bankus, fokusas yra tas, kad tik Lietuvoje taikomas trijų rūšių apmokestinimas.
Kodėl Latvijoje, Estijoje bankai konkuruoja atsiskaitymo modeliais? Labai paprasta. Dar kokiais 1996-1997 m. Estijos konkurencijos taryba stuktelėjo per bankininkystės sektorių, kad nebūtų monopolijos ar oligopolijos, kad ir kaip tai pavadintume. Ir nuo to laiko ta rinka po truputį reguliuojama.
Latvijoje po krizės 2010 m. finansų ministras išleido patį elementariausią nutarimą, kuris skelbia: bankai tapo visuomenine paslauga.
Yra reguliuojamas dujų, elektros sektorius, kuris paveikia kiekvieną gyventoją, tai ar bankai nepaveikia kiekvieno gyventojo? Baikite juokus. Tai yra reguliuojama sritis. Jeigu tai reguliuojama sritis, tada išleidžiamas nutarimas, kad atsiskaitymo įkainiai negali būti didesni, ir viskas.
Čia tiktai valdžios klausimas. Yra daug to paties Biudžeto ir finansų komiteto nutarimų. Tegul Seimo nariai susipažįsta, jeigu nežino. Yra daug 2011 m. Europos Sąjungos rekomendacijų, kuriose nurodoma, kad tai yra visuomeninės paslaugos. Tai įveskime jų reguliavimą. Bet pas mus nėra politinės valios.
Vienintelė keistai gera naujiena yra ta, kad Europos Sąjungos norminiai aktai lietuviams yra geresni nei gerbiamų mūsų valdžios atstovų.
G.MARKOVIČIENĖ: Mane savotiškai stebina visa ši bankų sistema Lietuvoje. Dar prieš 4-5 metus Ūkio ar „Snoro“ banko įkainiai visą laiką skyrėsi nuo didžiųjų mūsų šalies bankų - „Swedbank“, SEB ar DNB.
Dabar ypač siūlomos banko kortelės. Šioje vietoje matau gal tik vieną aspektą - norą žmones įkalinti, kad jie naudotųsi kortelių sistema. Kad būtų labai paranku kontroliuoti, ką žmogus perka ir kur perka, kontroliuoti pinigų judėjimą.
Išgryninimo mokestis yra fantastiškai didelis. Labiausiai stebina, kad net jei žmogus nori įnešti pinigus į savo banko sąskaitą, šiandien už tai irgi turi mokėti. Tuose pačiuose kaimuose žmonės juk vis tiek atsiskaito grynaisiais, nes jie taip įpratę.
Reikia sumokėti komunalinius mokesčius, ir vėlgi yra įkainiai. Jų turbūt niekas nekontroliuoja, nes tos įmokos yra be galo didelės.
Man atrodo, kad užsienio bankai Lietuvoje daro tai, ką nori. Kontrolės kaip ir nėra. Paradoksas, nes pelnai yra didžiuliai, o koks į valstybės biudžetą sumokamas mokestis?G.TAMOŠIŪNAS: Dėl bankų lobizmo - manau, kad bankų įtaka gana seniai stiprėja. Tai susiję ir su Lietuvos banku, ir su Finansų ministerija, ir su visais bankais. Jeigu pažiūrėtume tas tris institucijas, tai jose sukasi iš esmės tie patys darbuotojai.
Visų bankų direktoriai, generaliniai direktoriai, žmonės, kurie dirba Lietuvos banke, Finansų ministerijoje, yra susiję tam tikrais ryšiais, visi yra vienaip ar kitaip kitados arba dirbę, arba besimokę.
Tai yra šiek tiek iškreiptas modelis. Lietuvos bankas turėtų būti ta institucija, kuri kontroliuoja bankus. Jis turėtų atsverti pačių bankų lobizmą ir atstovauti žmonių, valstybės interesams.
Bet šiandien akivaizdžiai matyti, kad Vito Vasiliausko, Lietuvos banko valdybos pirmininko, vadovaujama institucija yra bankų pusėje. Ir dirba bankų lobistinį darbą. Dirba jį ir Seime, kai pristatomi klausimai Biudžeto ir finansų komitete, įvairūs įstatymų pakeitimai.
Kai Lietuvos bankų asociacijos vadovas Stasys Kropas ką nors iškelia viešumoje, tai visada būna šalia ir V.Vasiliauskas, kuris praktiškai linkčioja galvą, ir žmonių gynimo intereso nėra jokio.
G.JAKAVONIS: Bet šone visada būna ir Rimantas Šadžius - finansų ministras, Vyriausybės narys.
G.TAMOŠIŪNAS: Šios trys institucijos šiandien yra susivienijusios. Ir jos padarė viską, kad turėtume tokią situaciją, kokią dabar turime.
Suprantu, kad Finansų ministerija yra labai svarbi institucija. Tačiau bet kokiu atveju Lietuvos bankas turėtų būti čia lyderiaujantis. Jie turėtų užsiimti bent jau žmonių interesų gynimu.
Šiuo metu Lietuvoje likę tiktai švedų kapitalo bankai. Dėl „Snoro“, Ūkio bankų - niekas nešneka dėl jų ūkiškumo, bet pasaulis nesibaigia vien tiktai Ūkio ir „Snoro“ bankais.
Iš tikrųjų yra daug gerų bankų Vokietijoje - yra „Raiffeisen Bank“, „Kreditbank“ bandė į Lietuvą ateiti, bet dėl įvairių priežasčių jis čia neišsilaikė.
Manau, Lietuvos bankas turėtų skatinti kuo didesnę konkurenciją. Nes bet kokiu atveju bankas yra verslas. Švedų bankai, turėdami čia monopolinę padėtį, daro viską - ir lobizmu užsiima, ir įkainius kelia.
Dėl to paties pabrangimo. Labai keista, kad du bankai, kurie užima kokius 95 proc. bankomatų rinkos Lietuvoje, „Swedbank“ ir SEB bankai, vienu metu sumažino grynųjų pinigų išėmimo limitą ir žmonėms padidino įkainius. Ir niekas, nei Lietuvos bankas, nei kitos institucijos, čia neįžvelgia kartelinio susitarimo.
Pradedančiam smulkiajam verslui pasiimti paskolą šiandien yra beveik neįmanoma. Kitokia situacija buvo prieš kokius aštuonerius metus, kai buvo pirmieji europiniai projektai. Tuomet užtekdavo įmonei laimėti europinį projektą, ir ji gaudavo 50 proc.
Nueidavai į banką, pateikdavai Nacionalinės mokėjimo agentūros sutartį, kad laimėjai projektą, ir visi bankai išduodavo reikiamus 50 proc. Nebūdavo problemų. Šiandien tai iš esmės neįmanoma.
Bankai dabar bando maksimaliai uždirbti pinigų iš aptarnavimo, kitų paslaugų. 2014 m. bankuose buvo rekordiškai didelis indėlių kiekis. Jis buvo padidėjęs beveik iki 50 mlrd. litų.
Indėlių suma beveik pavijo skolų portfelį. Jeigu indėlių daugėja, tai natūralu, kad bankai turi už tai mokėti palūkanas, kad ir kokios mažos jos būtų. Ir jie stengiasi uždirbti iš visų kitų papildomų paslaugų.
G.JAKAVONIS: Štai Pagėgių savivaldybėje nėra nė vieno bankomato. Seime į frakcijas ateina bankų, finansų lyderiai. Prisimelavo dėl euro, kad niekas nebrangs. Estijoje, įsivedus eurą, per metus kainos pakilo 40 proc. Lietuva yra Europos Sąjungoje, Šengeno zonoje. Tai susisiekiantys indai, kaip kainos gali nekilti? Seimo narys, savo rinkėjams prišnekėjęs tokių dalykų, kitoje kadencijoje jau nepasirodytų.
P.GYLYS: Jeigu yra pavienis melas, tai tavęs neišrinks. Bet jeigu jis organizuotas valstybiniu mastu ir jeigu meluoja dauguma, tada nėra iš ko rinktis. Mes ne ant tų pamatų statome valstybę. Negali pastatyti ant melo pamatų.
Kalbama apie nepamatuojamą bankų galią. Bet nepabijokime užduoti klausimo: tai kas gi valdo šalį? Politikai ar, tarkim, didysis verslas, taip pat ir bankai?
Buvo krizė, buvo išpūstas burbulas. Kas jį išpūtė? Bankai masiškai vežė eurus, davė kreditus eurais. Jie suformavo valiutų riziką. Juk atiduosite eurais. O jeigu kas nors su litu būtų atsitikę? Juk žmonių pajamos buvo litais, o atiduoti reikėjo eurais. Jeigu litams kas būtų atsitikę, vadinasi, skola būtų padidėjusi dar trečdaliu ar kažkiek. Kur buvo tie viešojo intereso gynėjai?
Pasižiūrėkite įstatus. Centrinis bankas turi ginti viešąjį interesą. Be abejo, bankininkas yra privatus. Jis siekia pelno. Bet tam ir yra politinė valdžia, centrinis bankas, kad gintų viešąjį interesą.
Išpūtėme burbulą, ir burbulas sprogo. Skandinavijos bankų pinigais. Visi patyrė žalą - namų ūkiai, valstybė, verslas, ypač smulkusis. Mūsų skola padidėjo tris kartus. Mes jau primiršome tai. Reikėjo skolintis. Kokios buvo palūkanos? Beveik 10 proc. Jūs įsivaizduojate? Kai galima buvo skolintis už 2-3 proc.
Kas dalyvavo šitame sandėryje? Aukščiausi valstybės pareigūnai. Šiandien jie visi valdžioje. Tai yra neteisybė, bet ta neteisybė yra teisėta, politiškai įteisinta.
Visi patyrė nuostolių. Ir bankai patyrė tam tikrų nuostolių. Ką jie tylomis pasiekė, galima sakyti, „po staltiese“?
2013 m. bankai mokėjo mokesčius. Šiaip jau pelno mokestis sudaro 15 proc. Jie sumokėjo 2,2 proc. Vien dėl to biudžetas neteko 120 mln. litų. Tai šioks toks pinigas. Jis neišgelbės valstybės. Bet 120 mln. litų buvo ta suma, kuri galėjo duoti viešąją naudą.
Visuomenė tai žino? Visuomenė nežino, nes visa tai yra slopinama. Organizuotai slopinama.
Koks yra valstybės valdymo modelis? Kontroliuoti viešąją erdvę. Neleisti tokiems duomenims iškilti į paviršių.
Turime visą bankų komentatorių, vadinamų ekspertais, plejadą. Jūs man pasakykite ne politikus, o ekspertus, kurie yra laisvi?
Kas viešojoje erdvėje kiekvieną dieną gina viešąjį interesą? Sudaromas įspūdis, kad Gitanas Nausėda (SEB banko analitikas), Nerijus Mačiulis (banko „Swedbank“ analitikas) ir dar keletas žmonių. Jie niekada nepasakys, kad bankai nesumokėjo 120 mln. litų į biudžetą ir kad mes galėjome beveik nupirkti gerą tanką. Vieną, bet tanką. Tai vis šis tas.
Vadinasi, viešoji erdvė, nacionalinis transliuotojas, tie patys ekspertai, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, bankai pučia į vieną dūdą. Neginamas viešasis interesas. Šioje erdvėje gali daryti labai daug dalykų. Ir sakyti, kad bankai altruistiniais tikslais didina mokestį už pinigų išgryninimą.S.ŽILINSKAS: Bet juk grynieji pinigai - tai oficiali mokėjimo priemonė. Kaip aš galiu, turėdamas oficialią mokėjimo priemonę, atsiskaityti su valstybe? Niekaip. Aš turiu nueiti į banką ir per jį pervesti pinigus.
G.MARKOVIČIENĖ: Bet jeigu jūs pervesite du eurus, kiek dar komisinio mokesčio sumokėsite.
P.GYLYS: Žmogus turi pinigą, nori atsiskaityti su kitais. Tos galimybės yra siaurinamos.
Kalbame apie graikus, kokie jie blogi, tinginiai, bet kas pas mus po nosimi vyksta? Nėra rimto kreditavimo. Bankai iš esmės atsisako savo pagrindinės funkcijos - tarpininkavimo suteikiant kreditą. Surenki indėlius - perkredituoji. Bankai nuo to bėga, nes tai susiję su tam tikra rizika.
O štai uždėjai naują mokestėlį, ir nėra jokios rizikos, pasiėmei gryną pinigą. Jis kapsi su kiekviena operacija.
Turime bendrą sisteminę politinę bėdą. Politikai nelabai žino, kas yra viešasis interesas. Jeigu sužino, tai bijo jį ginti, nes bankai tokie galingi su savo informacine infrastruktūra.
Kodėl bankų patarėjai G.Nausėda, N.Mačiulis užėmė viešąją erdvę? Todėl, kad tai yra dengimo forma. Tada turime konstatuoti, kad Latvijoje ir Estijoje kartelinio susitarimo yra mažiau. Ir tai rodo, kad Lietuvos ne tik politikai, bet ir visa nomenklatūra yra blogesnės kokybės nei Latvijoje ir Estijoje.J.SOLNYŠKINIENĖ: Dėl kartelinio susitarimo ir dėl Lietuvos ekonomikos būklės bankai yra finansiškai atsakingi. Yra padaryti tyrimai, kai kuriuos skaičiavimus pati atlikau. Per finansų krizę tam tikri ekonomikos sektoriai smuko kartais. Ir nurašyti to eksporto mažėjimui negalima.
Tarkim, statybų sektorius sumažėjo per pusę. Ir tai įvyko dėl kreditavimo sąlygų keitimo - bankai vertė perrašyti jiems nenaudingas verslininkų sutartis.
Dėl to, kad bankai sumažino kreditavimą, namų ūkių ir verslo subjektai patyrė didžiulių nuostolių. Taigi tų nuostolių kaltininkai yra bankai. Ką daro Konkurencijos taryba? Ką daro Lietuvos bankas? Na, jis turi labai mažai priežiūros galių. Galų gale kodėl atskirų valdančiųjų frakcijų nariai nekelia šito klausimo? Tai yra labai aiškūs skaičiai, tą žalą galima išsireikalauti net per teismą.
Pasaulyje tokių precedentų yra, Lietuvoje apie tai niekas nekalba. Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.
Kokia bankams nauda iš visų šitų mokesčių? SEB banko elektroniniame puslapyje buvo toks gražus pranešimas. Jame skelbiama, kad banke kas sekundę įvykdomi du atsiskaitymai mokėjimo kortele. Vadinasi, 20 mln. kartų per 5 mėnesius klientai atsiskaitė banko kortelėmis už 420 mln. eurų. Ką tai reiškia?
Bankai ima 1-4 proc. sumos mokestį vien už kortelės brūkštelėjimą. Aritmetiniu būdu paėmiau vidurkį, padauginau, ir ką aš gavau? Tai yra 8,4 mln. eurų per pusę metų, maždaug 23 mln. eurų per metus, jeigu būtų išlaikomos tos pačios tendencijos.
Dabar, kai atsiskaitymai grynaisiais siekia maždaug 80 proc., tai sudaro 15 proc. visų banko pajamų. Jeigu, palaikydami valstybės norą kovoti su šešėliu, priverstume visus atsiskaitinėti mokėjimo kortelėmis ir 100 proc. SEB banko klientų atsiskaitinėtų kortele, vien iš šitos operacijos bankas uždirbtų iki 35 proc. pajamų.
Kodėl bankai taip elgiasi? Nulinės palūkanos už indėlius išsisėmė, nebėra kur dėtis. Tiktai 3 proc. gyventojų gali imti būsto paskolas, nes dauguma tapo nemokūs, yra sugriežtinti reikalavimai. Dėl to atsirado daugybė paslaugų, už kurias mes turime mokėti didžiulius pinigus. Ir iš esmės nėra kaip sutramdyti bankų savivalę.
G.JAKAVONIS: Aukščiausia ir populiariausia mūsų politikė - tai prezidentė. Ji vis dėlto buvusi finansų ministrė, ar ji nemato šitų dalykų? Ir kai prezidentės D.Grybauskaitės rinkimų štabo vadovas V.Vasiliauskas eina tokias pareigas, ką gali padaryti paprastas Seimo narys?
S.ŽILINSKAS: Galima apibūdinti paprastai, bet drastiškai - tiesiog esame finansinės kolonijos situacijoje. O logika gana paprasta: jeigu kitados bankininkystė prasidėjo nuo suolelio, tai dabar ginčijamasi, ar teisingai Biblijoje išvertė, kad prekybininkus išvijo, ar vis dėlto palūkininkus išvijo? Egzistuoja pakankamas kiekis religijų, kurios draudžia palūkanų verslą.
P.GYLYS: Galėtume pradėti nuo viešo konstatavimo, kad mūsų šalis yra periferinė, o ekonomine prasme - gal pusiau kolonija. Reikia pasakyti švedams ir kitiems skandinavams, kad mes esame Europos Sąjungoje, o su mūsų žmonėmis elgiamasi kitaip negu su jų.
Beje, kai mes beveik veltui atidavėme kreditų rinką, aš pasižiūrėjau sumas - buvo keli šimtai milijonų litų. Pasižiūrėkite pajamas, kasmet gaudavome apie milijardą litų pelno. Ar įsivaizduojate? O atidavėme už kelis šimtus milijonų.
Mūsų elitui trūksta drąsos pasakyti: „Tai ar mes esame kolonija, ar esame partneriai?“ Sudarėme sąlygas galvodami, kad ateis korektiškas verslas su skandinaviškais standartais. Ką gauname? Gauname 10 proc. palūkanų krizės metu, o jos kaltininkai iš dalies yra patys bankai.
Mokesčių nemokėjimas, visos šitos permainos, kartelinis susitarimas. Istorija vis tiek atsakys, kas atsitiko su „Snoro“ ir Ūkio banku.
Ar yra kartelinis susitarimas, ar ne? Ar nebuvo skandinavų bankų intereso, kad šitie du bankai žlugtų? Ar mes negalėjome nacionalizuoti?
Labai gerai prisimenu, kai nacionalizavo „Royal Bank of Scotland“. Bankas buvo patekęs į tikrą bėdą, o valstybė pasakė: „Viskas, mes neleisime šitam bankui bankrutuoti.“
Ar čia nebuvo aukščiausio lygio korupcijos, ar tai tik nesupratimas? Galbūt nesuprato. Pavyzdžiui, V.Vasiliauskas - joks bankininkas, jis yra teisininkas.
Aš visą laiką norėjau tapti generaliniu prokuroru. Kaip manote, ar mane paskirtų? Ne, aš neturiu teisininko diplomo, ir tai teisinga. Bet V.Vasiliauską galima skirti centrinio banko vadovu, nors jis turi tiktai kuklią mokesčių mokėjimo, kas yra kita sritis, patirtį.
Vien dėl to, kad tai yra žmogus, artimas rūmams. Nėra popieriaus - ekonomisto išsilavinimo, nėra ir patirties. Bet visuomenė nereaguoja. Kodėl nereaguoja? Turime atvirai šviestis.
Būdamas Biudžeto ir finansų komitete, matau, kad mes viską panardiname į detales, o didelius klausimus labai mažai nagrinėjame. Daugelis žmonių komitete neturi ekonominio išsilavinimo, ir tada PVM, šilumos lengvatas mes galime mėnesiais nagrinėti. O to, ką mes čia šiandien šnekame makroekonominiu lygiu, iš esmės nenagrinėjame.
Daugiau skaitykite čia.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą