Bendrovės „Krekenavos agrofirma“ ir koncerno „Vikonda“ generalinis direktorius Linas Grikšas: Tereikia, kad čia nebūtų blogiau nei kitur

Bendrovės „Krekenavos agrofirma“ ir koncerno „Vikonda“ generalinis direktorius Linas Grikšas: Tereikia, kad čia nebūtų blogiau nei kitur

Nuo rinkodaros vadybininko iki koncerno generalinio direktoriaus - per 12 metų. Tokią karjerą padarė bendrovės „Krekenavos agrofirma“ ir koncerno „Vikonda“ generalinis direktorius Linas Grikšas savo pirmojoje darbovietėje, į kurią atėjo baigęs tuometę Veterinarijos akademiją ir vadybos mokslus. Jo požiūriu, verslas, dejuojantis, kad trūksta darbuotojų, galėtų jų ir pats užsiauginti. „Žmonės nenori ko nors labai ypatingo. Reikia bendrumo, rūpinimosi vienų kitais. Visuomenėje - taip pat“, - interviu „Respublikai“ kalbėjo L.Grikšas.

- Rusijai užtrenkus vartus lietuviškiems maisto produktams, ūkininkai vanoja perdirbėjus, prekybininkus, o tuo metu jūs inicijuojate socialinę akciją, skatinančią lietuvius vartoti daugiau lietuviškos jautienos ir taip mažinti ūkininkų nuostolius?

- Kaltindami vieni kitus, nieko nepasieksime. Verčiau susivienyti ir kartu spręsti problemą. Uždraudus jautienos išvežimą, atsirado jos perteklius, krito supirkimo kainos, o dėl to nukenčia galvijus auginantys ūkininkai. Atkurti gerą kainą gali tik didesnė paklausa. Užkariauti naujas rinkas reikia laiko, ES yra didelė konkurencija, todėl kartu su Ūkininkų sąjunga inicijavome kampaniją, skatinančią jautienos vartojimą vidaus rinkoje. Lietuviai jautienos vartoja mažiausiai ES - tik 4 kg per metus, o Europos vidurkis - 15 kg. Jeigu vartojimas padidėtų iki 10 kg per metus, tai atsvertų Rusijos rinkoje patirtus praradimus. Todėl mūsų įmonės technologai sukūrė naujus gaminius iš jautienos, raginame ir kitus gamintojus jungtis prie akcijos. Išloš visos grandys: ūkininkai augins gyvulius, bus darbo vietų, perdirbėjai gamins produktus, prekybos tinklai irgi mato, kad pirkėjai labiau renkasi lietuviškus produktus. Kiauliena pas mus dažnai importuota, o jautiena - lietuviška mėsa, jokių ligų pas mus nėra buvę, taigi ir vartotojas gaus geresnį ir sveikatai naudingesnį produktą.

Beje, su ūkininkais mes puikiai bendradarbiaujame ir kitose srityse: perkame daržoves savo konservų fabrikui, pieną ledų fabrikui, superkame grūdus, mūsų statybos įmonė ūkininkams stato įvairius objektus ir t.t. Tuos santykius reikia kasdien auginti - jie ne per vieną dieną atsiranda. Kaip šeimoje, vaikų auklėjime, taip ir versle - kasdien nuoširdžiai dirbant, atsiranda pasitikėjimas.

- Pastaruoju metu iš verslo įmonių girdėti dejonių, kad Lietuvoje niekas nenori dirbti, reikia leisti trūkstamą darbo jėgą vežtis iš trečiųjų šalių. Ar jūsų įmonei irgi praverstų darbininkai baltarusiai ar vietnamiečiai?

- Tokių bėdų iš esmės neturime. Manau, jei kas tą rūpestį turi, vadinasi, nesudaro sąlygų.

- Kokių sąlygų reikia žmonėms, kad jie norėtų dirbti, o ne gyventi iš pašalpų?

- Čia kita medalio pusė su pašalpomis ar lengvai gaunamais nedarbingumo lapeliais. Dalis žmonių iš tiesų gudrauja - gauna pašalpas ir eina dirbti nelegaliai. Mano nuomone, pašalpų politiką reikėtų peržiūrėti, nes ji vienodai kenkia visiems verslams. O aš kalbu apie sąlygas žmonėms, kurie ateina dirbti. Pas mus kvalifikuoti specialistai važinėja iš Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Kaišiadorių. Didžiulį autobusą darbuotojų jau vienuolikti metai vežiojamės iš Krekenavos, kur buvo senoji mūsų gamykla.

Kėdainiai - pakankamai gera vieta darbuotojams, nes čia daug pramonės. Ir nors žmogus nėra specialistas, neturi kokios nors ypatingos kvalifikacijos, jis irgi renkasi, kurio darbdavio geresnės sąlygos. Jeigu kažkas skundžiasi darbuotojų trūkumu, vadinasi, pas jį dirbti blogiau.

O apskritai, manau, nebūtų blogai, jei kažkiek darbo jėgos Lietuva įsivežtų. Nežinau, vietnamiečių ar baltarusių, bet jeigu tai būtų darbštūs žmonės, jie rastų ką čia veikti.

- O kodėl verslas nepasistengia užsiauginti darbuotojų vietoje - juk tiek jaunimo išvažiuoja į užsienį?

- Užsiaugina. Va, aš pradėjau dirbti rinkodaros vadybininku ir užaugau... Kartu su manimi pradėjusių dirbti įmonėje žmonių yra ir tarp darbininkų. Ypač tie, kurie, kaip minėjau, važinėja iš Krekenavos, kur mūsų įmonės šaknys. Ir dabar bandome darbuotojų užsiauginti - bendradarbiaujame su Kauno, Utenos kolegijomis, Kauno technologijos universitetu, A.Stulginskio universitetu, Kėdainių profesinio rengimo centru, rengiame bendras programas, priimame studentus atlikti praktikos.

Aišku, daug jaunimo ir išvažiuoja - visiems reikia pinigo. Iš principo tai gerai, kad jie nori dirbti ir užsidirbti. Bet reikia stengtis ir mums, kad atlyginimai Anglijoje ir pas mus nesiskirtų 3 kartus. Išvažiavę jie ten dirba už minimumą, 800-900 svarų, labai retas kuris gauna daugiau. Kai pradedi skaičiuoti, kiek kainuoja būsto nuoma, transportas, skirtumas išeina labai nedidelis. Dirbdamas tik 8 valandas tikrai ten neišgyvensi. Bet yra toks keistas požiūris - užsienyje normalu dirbti daugiau, o čia galima dirbti mažiau. Mūsų įmonėje, pavyzdžiui, mokama ne už valandas, o už atliktą darbą - kiek padarei, tiek ir gauni.

- O koks vidutinis atlyginimas?

- Priskaičiuotas siekia 2100-2200 litų - toli gražu nuo minimalaus.

- Prieš aštuonerius metus „Krekenavos agrofirma“ išgarsėjo vokelių skandalu. Kai kurie politikai tai nuolat eskaluoja - ar tas purvo šleifas kada nors išnyks?

- Atsakysiu paprastai - esu giliai įsitikinęs, kad atlyginimai „Krekenavos agrofirmoje“ tarp mėsos sektoriaus įmonių yra didžiausi Lietuvoje, o mūsų prekės ženklas yra žinomiausias šalyje. Apie kokį šleifą mes turėtume galvoti? Tai buvo politinis klausimas, ėjo ir praėjo...

- Dabar įmonė ir visas koncernas atkreipia dėmesį labdaros akcijomis, kita socialiai atsakinga veikla. Gal ir nenorėjote tuo girtis, bet dabar toks metas...

- Apdovanojame gabiausius Kėdainių moksleivius, olimpiadų laimėtojus, premijos vaikams ir jų mokytojams įsteigtos už sporto, muzikos, menų užsienio kalbų pasiekimus. Šią iniciatyvą palaiko ir kitos miesto pramonės įmonės. Mūsų koncerno labdaros ir paramos fondas „Viltis-Vikonda“ kasmet prieš šventes dalija dovanėles nepasiturinčioms šeimoms, šiemet „lauknešėlių“ su mūsų gaminama produkcija sulaukė apie 700 rajono šeimų. Aišku, jas remia ir valstybė, „Maisto bankas“, bet pagalbos nebus per daug. Toks koncerno akcininkų sprendimas - dalytis su bendruomene. Gera daryti gera. Kokia gi būtų visuomenė, jeigu nesirūpintų tais, kurie negali patys savimi pasirūpinti? Gal tada ir vaikai pasenusių tėvų neprižiūrėtų? Bendruomenės esmė, kad ji būtų ne atskirų individų darinys, o turėtų tikrą bendrumą, kai žmonės vieningi, galvoja vieni apie kitus.

- Teigiama, kad Lietuva yra tarp ES lyderių pagal sąlygas investuotojams. Vietos verslas irgi investuoja - ar tikrai tos sąlygos tokios fantastiškos, jeigu dalis įmonių bėga iš Lietuvos? O gal kapitalas išeina tik norėdamas išvengti mokesčių?

- Galimybės iškelti verslą nesvarstėme, mokėti mokesčius yra pareiga. Bet smerkti ieškančius kokių nors spragų ar jų nesmerkti - ne mums. Jeigu veiksmai teisėti, niekas negali smerkti, o jeigu kas ne taip - tam yra verslą kontroliuojančios institucijos, jos ir turi nustatyti.

Mums nereikia skirtingų verslo sąlygų, negu turi visi kiti aplinkui. Sportininkas konkuruoja su sportininku, verslas - su verslu, įmonė su įmone, valstybė irgi konkuruoja su kita valstybe. Mums tereikia, kad Lietuvoje verslui nebūtų blogiau arba gerokai blogiau, negu kitose valstybėse, ypač gretimose.

Kai kuriose srityse Lietuva gerokai atsilieka. Pavyzdžiui, PVM šviežiai mėsai ir daržovėms Lenkijoje tik 5 proc., mėsos gaminiams - 8 proc. Kaip mums su lenkais konkuruoti? Kodėl ir pas mus nenustačius bendro tarifo ne 21, o 22 proc., bet kasdienio vartojimo prekėms nepalikus tegul ne 5, o 10 proc. tarifą, kad jis nebūtų didesnis 4 kartus?

Estijoje palankesnis dividendų apmokestinimas ir pelno mokesčiai. Tegul jie lieka pas mus ir didesni, bet nors ne taip smarkiai, nes tai arba suteikia pranašumą šalia esančioms valstybėms, arba verčia kapitalą trauktis būtent į tas valstybes.

Kalbant iš mėsos verslo varpinės, dabar akcentuojama, kad atsivers rinkos mūsų produkcijai JAV, Kinijoje, Japonijoje. Bet Lenkijos gamintojai tas rinkas užkariavo jau prieš 10 metų, veža savo mėsos gaminius didžiuliais kiekiais! O mūsų reikalai JAV pajudėjo tada, kai premjeras ten nuvažiavo. Tai valstybės politika - reikia važiuoti, bendrauti aukščiausiu lygmeniu, bandyti tartis dėl rinkų, nes jos tikrai neatsidaro per dieną ar dvi.

Arba ritualinis gyvulių skerdimas - Latvijoje, Lenkijoje jis buvo leidžiamas, o pas mus ilgą laiką uždraustas, nors ES to nereikalauja. Bet mūsų politikai gal bijo būti nepopuliarūs, patys sukuria papildomų apribojimų, kurie paskui visiems kainuoja. Pakartosiu: mums nieko nereikia, ko neturi kiti. Bet ką turi konkurentai - būkite geri, sudarykite ir čia bent ne blogesnes sąlygas. Ir tada verslui viskas bus gerai.

- Ar jums tinka, kaip valdžia elgiasi su mokesčių mokėtojų ir ES paramos pinigais? Galbūt mokėtumėte juos panaudoti geriau?

- Gal ir mokėtume, bet taip niekada nebus... Aišku, gaila, kad Lietuvos BVP tepaauga po 3-4 proc. per metus. Aš manau, trejus metus mūsų BVP galėtų augti po 15-20 proc. - tiek yra potencialo, jeigu būtų teisinga politika, priimami sprendimai, orientuoti į pridėtinės vertės kūrimą, o ne į kokius nors kitus interesus.

Abejotinų sprendimų rastume pasidairę kone kiekvienoje srityje. Mėsos versle buvo prigaminta daugybė „butelio kakliukų“: priinvestuota, pastatyta daugybė skerdyklų, bet neduota investicijų gyvulių auginimo bazei sukurti, t.y. kiaulininkystei, galvijininkystei. Dėl to skerdyklos neturi žaliavos ir priverstos bankrutuoti, nors į jas sudėti dideli pinigai, europiniai pinigai. Vilniaus mėsos kombinatas, „Natanga“, „Čečeta“, „Rovisa“, „Grimeda“ - daugybė įmonių žlugo. Plačiau reikėtų žiūrėti, kad ir vėl nesusidarytų vienoje ar kitoje srityje tų „butelio kakliukų“.

- Ko norėtumėte sau ir visiems palinkėti šiais, ką tik prasidėjusiais metais?

- Kad gera būtų visiems. Norėtųsi daugiau vienybės, patriotizmo. Kai stovėjome Baltijos kelyje, visi buvom vieningi, nesvarbu, kokia tavo partija, religija, išsilavinimas ar verslas. Dabar kalbėjome, kad, būna, ūkininkai ir perdirbėjai, prekybininkai guodžiasi ar net pykstasi. Bet mes visi turime bendrą interesą: mums uždraudė vežti produkciją į Rusiją, nori mus palaužti. Ir, pasirodo, galima rasti sąlyčio taškų, susivienyti, kad mūsų žvilgsnis sustotų ne ties siaurais savais interesais, o aprėptų plačiau.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder