Diana ŠILEIKIENĖ

Verslininko anketa

Gamtos studijos "Puokštė" savininkė

Gėlių verslas, atrodytų, labai moteriškas.

Norėčiau paprieštarauti. Tai atrodo labai gražu ir moteriška, bet iš tiesų yra gana sunku. Taip sakau ne todėl, kad dejuočiau. Pas mus ateina klientai ir sako, kad čia taip gražu, taip gera. Gėlės iš tiesų džiugina, linksmina, bet nelabai turiu kada tuo džiaugtis, nes tai - gana sunkus darbas. Gėlę reikia pasirinkti, užsakyti, atvežti ir pasirūpinti, kad būtų ir raudonų, ir baltų, ir mažų, ir didelių. Be to, gėlė yra gyva, jos gyvenimo laikotarpis gana neilgas. Jei globosi, ji mus ilgai džiugins, o jeigu pamesi kur nors, tą patį vakarą gali nuvysti. Gal dėl laikinumo ir yra tikrasis grožis. Dėl jos trumpo gyvenimo balansuoji prie ribos - ar užteks gėlių, ar jų nebus per daug. Jei per daug - nuostoliai, jei mažai - klientai nepatenkinti.

O kur dar darbas su kolektyvu. Senasis, dirbantis jau penkerius metus, yra sustyguotas, o studijoje "Akropolyje" susirinko nauji žmonės - turi perduoti savo reikalavimus, techninį lygį, "Puokštės" stilių. Naujai suburtam kolektyvui reikia skirti daugiau laiko ir pastangų.

Ar priimate jau šį tą mokančius žmones, ar visko išmokote pati?

Techniškai dirbančios merginos, dėl kurių gero darbo nestokojame užsakymų, jau yra čia užaugusios. O šiaip būna įvairiai. Vienos ateina atsinešdamos tik norą dirbti, neturėdamos net minimalių žinių - tik Dievo duotą gyslelę, gebėjimą. Kitos ateina su pradinėmis žiniomis - baigusios mokyklas, bet tai yra tik tas akmenėlis, laiptelis, nuo kurio reikia atsispirti ir užauginti specialistą. Čia kaip ir didelėje šeimoje, kur vaikai augina vieni kitus - vyresnieji specialistai augina jaunesniuosius. Žinoma, yra ir mano standartai, įvesti nuo pat įsikūrimo - pridedu savo ranką ir žodį.

Kur mokėtės jūs, ir kaip kilo mintis imtis tokio verslo?

Aš baigiau tarptautinę S. Kaminsko floristikos mokyklą, kurioje dėstė dėstytojai iš Rusijos, Latvijos, meistrai iš Lietuvos. Mano nuomone, mes visos, moterys, tą gyslelę turime. Patinka prie žiedelio pridėti lapelį - jau gražu. Tik vienos tobulėja toliau, o kitos lieka tokio lygio, kad namus gali pasipuošti, nors ir tam bent minimalių teorinių žinių reikia. Aš augindama antrąjį vaiką, dukrytę, matydama gražius darbus, pagalvojau, kad noriu to išmokti. O kai išmokau, panorau savo žinias perduoti kitiems. Tik dabar, per tuos penkerius metus, tapau jau labiau administratorė. Kai atsiranda daug administracinių darbų, noriu juos mesti ir užsiimti kūryba. Kai atsiranda galimybė prisijungti prie komandos, labai džiaugiuosi. Gėlės - atgaiva sielai po administracinių darbų.

Savo kolektyvui esate labiau draugė ir patarėja nei griežta vadovė?

Noriu tokia būti. Penkeri vadovavimo metai davė labai daug patirties kaip vadovei ir kaip žmogui. Vienokie reikalavimai buvo pradžioje, o dabar - gal kitokie. Bandau prie žmogaus prieiti, manau, kad kiekvienas, kuris nori dirbti tą darbą, gali tai padaryti. Reikia tik žmogų išlaisvinti ir duoti žinių, kad jis galėtų kurti, o tai priklauso nuo manęs - ar aš tai padarau, ar ne. Priėjimas prie kiekvieno yra subtilus ir skirtingas. Žinoma, sunku atrasti aukso vidurį tarp griežtumo, reikalavimų ir kartu būti gerai. Sakau merginoms, kad reikalauju iš jų maksimaliai, bet noriu ir maksimaliai duoti, ką galiu. Jei tai pavyksta, yra labai šaunu.

Kokios gėlės jums pačiai gražiausios?

Visos gėlės gražios, tik reikia pamatyti tą grožį, jį atskleisti. Su šia idėja, misija, ir pradėjau verslą. Ne tik gėlė, bet ir kelmas, metalo viela - visa tai galima atskleisti, parodyti jų grožį. Štai, pirkau "šokoladinių" gerberų. Man sako, kad labai jau jos negražios, o aš pagalvojau, kad padarysiu taip, kad jos bus labai gražios. Reikia tik paieškoti sąskambio, spalvos, ir jos sužibės. Negraži gėlė tada tampa gražuolė. Kaip ir moteris.

"Gėlės nėra prekė, tai yra emocija, jausmas. Dirbi taip, kad padėtum klientui išreikšti jo jausmus - pagarbą, meilę, užuojautą", - sako D. Šileikienė. Sauliaus STONIO nuotr.

Kalbino Giedrė NORVILAITĖ