Į parduotuvę - su didinamuoju stiklu

Į parduotuvę - su didinamuoju stiklu

Parduotuvėje su didinamuoju stiklu kainas tyrinėja silpnaregiai. Kartais jie apgaudinėjami – vietoje pigesnių burokėlių kasininkė įmuša brangesnių apelsinų kainą. Neįžiūrėję galiojimo datos, silpnaregiai nusiperka saldainių su kirminais. Silpnaregiai su baime laukia euro įvedimo: kaip reikės atpažinti naujus pinigus ir kaip palyginti kainas?

Neįžiūri galiojimo laiko

Šiaulietis Antanas Žadeikis – neregys nuo pat vaikystės, jo žmona Veronika – silpnaregė. Po akių operacijos moters regėjimas dar suprastėjo. Gyvendama Vilniuje, autobusų ir troleibusų grafikus ant stulpų moteris įžiūrėdavo naudodamasi žiūronais.

Pora į parduotuvę eina kartu, susikibę už rankų. Antanas stoviniuoja šalia, moraliai palaiko žmoną arba pirkinių krepšį, kai ši palinkusi prie kainų jas bando įžvelgti su lupa.

„Kol viską suskaitome parduotuvėje! Man ranka pavagsta krepšelį laikyti, kol ji suskaito“, – juokiasi vyras. Specialus didinamasis stiklas vaizdą didina septynis kartus, tačiau net ir to ne visada pakanka.

„Didžiausia problema – įžiūrėti prekių galiojimo laiką. Apie galimybę pamatyti visokius maisto priedus dešroje jau nebesvajoju“, – pasakoja V. Žadeikienė. Moteris rodo nusipirktą varškės sūrį – būgštauja, ar tikrai šviežias?

Moteris prisiminė, kaip jos bičiulė nusipirko šokoladinių saldainių su mėsos skoniu. Pasikvietė draugę, saldainiais pavaišino. Draugė prakandusi saldainį pamatė – kirminai! Silpnaregė moteris neįžiūrėjo saldainių galiojimo datos ir nusipirko senų.

Pinigų lankstymo sistema

Grįžę iš parduotuvės Žadeikiai po didinamuoju stiklu tyrinėja čekį. Yra pasitaikę nesąžiningų kasininkių. Pastebėję, kad pirkėjai silpnai mato, įmušdavo apelsinus vietoj burokų arba kelis vienetus tos pačios prekės. „Esu drąsi, iškart einu aiškintis, nepalieku likimo valiai“, – ryžtingai patikina V. Žadeikienė.

Antanas priduria, jog įtardamas nepatikimą pardavėją moka stambiais pinigais, grąžą kaskart dedasi į skirtingas kišenes, o vėliau namie ją perskaičiuoja.

Popieriniams pinigams atpažinti vyras turi individualią sistemą. 10 litų sulanksto vertikaliai, 20 litų – horizontaliai ir dar perlenkia pusiau. Šimtinę ne tik sulanksto, bet ir atsimena, į kurią kišenę įsidėjo.

Monetas atpažįsta pagal dydį, iškilimus. A. Žadeikio nuomone, neregių gyvenimą palengvintų, jei skirtingos vertės monetų ranteliai šonuose būtų skirtingi. Juos apčiuopiant būtų galima atskirti pinigą. Dažniausia painiava tarp 50 centų ir 1 lito – jų dydis beveik identiškas.

Saviti pirkimo įpročiai

Regėjimo problemų turintys žmonės suformavo savitus pirkimo įpročius.

Pirkdamas smulkias detales - medvaržčius, laidus - Antanas paprašo jas paduoti į ranką, kad galėtų paliesti. Dydį milimetrais kartais sunku įsivaizduoti, o palietus proporcijos aiškesnės.

Parduotuvės duonos skyriuje pora rodo, kaip renkasi duoną. „Galiojimo laiko neįžiūriu, todėl imu iš lentynos gilumos – ten dažniausiai padėta šviežesnė“, – demonstruoja moteris.

Ryškiausiai matomos kainos parduotuvėje – reklamuojančios akcijines prekes, surašytos didelėmis raidėmis ir skaičiais, ant geltono pagrindo.

Priėjusi prie spaudos kiosko, ji užsideda specialius akinius didinamaisiais stiklais, pasiima lupą. Bando ištyrinėti, kiek kainuoja žurnalai ir magnetukai. Misija neįmanoma, nes per vitrinos stiklą prikišti lupos arčiau negali. Belieka kliautis pardavėjos atsakymu.

Ponia Veronika pripažįsta, kad dažnai tenka prašyti salės darbuotojos pagalbos. Ypač, jei prekė padėta už stiklo. Ji nesidrovi, bet atkreipia dėmesį, kad vyrai nedrįsta parodyti silpnumo, aplinkinių pagalba retai naudojasi.

Svarbu kalbėtis su pardavėjais

A. Žadeikis akcentuoja, jog kalbėtis parduotuvėje su personalu būtina, bet ne visuomet pavyksta dėl aplinkos triukšmo.

„Mintyse ne kartą sau pasakau nežinomos poetės eilėraščio žodžius: „Kad aklumo naktis daugiau netamsėtų, kad kiti į mane širdim netylėtų“. Būtų malonu, kad pardavėjai atsižvelgtų į silpnaregius, kalbėtų širdimi ir balsu“, – vylėsi jis.

Pora džiaugiasi, jog parduotuvėje šalia namų pardavėjai jau žino jų regėjimo problemą, todėl mielai padeda. Dideliuose prekybos ir pramogų centruose lankosi retai – ten pasiklysta.

Žadeikiai sako, jog neregiams ir silpnaregiams būtų patogu, jei parduotuvėje kaina būtų parašyta ir Brailio raštu. Šiuo metu Brailio raštu pavadinimai parašyti tik ant vaistų pakuočių.

„Pasiimčiau Antano ranką kaip kokį skenerį ir baukyčiau – jis pasakytų, kiek kas kainuoja“, – šypteli ponia Veronika.

Simboliai per maži ir nekontrastingi

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) baiminasi, kad šalyje įvedus eurą, keblumų su kainų atpažinimu tik padaugės. Prekybos centrų atstovai raginami jau dabar pradėti ruoštis.

„Nors bendradarbiaujame su prekybos centrais ir siunčiame savo rekomendacijas dėl etikečių ženklinimo, reakcijos sulaukiame itin retai“, – apgailestavo LASS pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė.

Dabartinis kainų žymėjimas prasčiau matantiems žmonėms, taip pat ir senjorams, kelia nemažai keblumų. Pasak R. Balčikonienės, euro įvedimas, su juo susijęs kainų etikečių keitimas gali tapti puikia proga prekybininkams atidžiau pažvelgti į šios vartotojų grupės poreikius ir pakoreguoti kainų ženklinimą.

Atlikusi pagrindinių šalies prekybos centrų kainų etikečių analizę, LASS konstatavo, kad daugelyje etikečių simboliai yra per maži arba nekontrastingi.

Organizacija parengė rekomendacijas dėl kainų etikečių šrifto ir dydžio, kurias Ūkio ministerija įtraukė į pereinamojo laikotarpio kainų žymėjimo normatyvinius aktus.

Tikisi humaniško požiūrio

„Korektiški šriftai po euro įvedimo bus labai svarbūs, nes beveik dešimt mėnesių etiketėje bus dvi kainos, o akcijinėse etiketėse – net keturios kainos. Be to, pavyzdžiui, skalbimo priemonių etiketėse dar turės būti užrašyta ir vieno skalbimo kaina. Todėl ypač svarbu, kad etiketės būtų aiškios ir lengvai perskaitomos“, – akcentuoja LASS.

Pasak R. Balčikonienės, dažniausia prekybininkų klaida ženklinant kainas yra per smulkūs skaičiai ir raidės. Naudojamas pernelyg sudėtingas ir įmantrus šrifto stilius, pasirenkamas per mažas kontrastas tarp simbolių ir fono.

Atlikta kainų etikečių analizė parodė, kad daugeliu atveju pakaktų tik smulkių korekcijų.

Reikia įstatymiškai reglamentuoti

Inta Skeivienė, LASS Šiaulių miesto ir rajono filialo pirmininkė, įsitikinusi, jog poveikis bus tik tada, jei dokumentas dėl kainų etikečių žymėjimo bus ne rekomendacinio pobūdžio, o reglamentuotas įstatymu.

„Kitaip prekybininkų niekas neprivers ženklinti etikečių pagal mūsų pageidavimus“, – sakė I. Skeivienė.

Silpnaregiams yra sukurti specialiūs elektroniniai didintuvai, kuriais galima naudotis parduotuvėse. Jie daug kartų padidina objektą. Ši technika nekompensuojama, kainuoja apie 700 litų.

Pasak I. Skeivienės, visuomenėje daugėja silpnaregių. LASS Šiaulių miesto ir rajono filialui priklauso apie 400 narių. Ne visi regos sutrikimų turintys asmenys nori viešinti savo problemą, todėl tokių žmonių esama daugiau.

LASS duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra apie 30 tūkstančių gyventojų, turinčių vienokių ar kitokių regos problemų. Silpnaregių skaičius sparčiai auga visoje Europoje ne tik dėl senstančios visuomenės, bet ir dėl visuotinės skaitmenizacijos.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder