Atsiliepimas
Internete perskaičiau "Vakarų eksprese" spausdintą Artūro Žygelio straipsnį, kuriame klausiama, ar verslo parama savo kaimynams (vietos bendruomenei) yra pareiga ar malonė.
Manau, galiu pasidalinti patirtimi ir pavyzdžiais, su kuriais tenka susidurti dirbant JAV.
Pirmoji pamoka: aukoti - privaloma
Daugeliui JAV piliečių aukojimas - tai tiesioginė ir beveik kasdienė pareiga. Ši visuomenė paremta valdžių padalijimo principu, todėl kiekviename žingsnyje stengiamasi kuo daugiau valdžios funkcijų (t. y. sprendimų, kur ir kaip leisti pinigus) atiduoti žmonėms.
Konkretus pavyzdys - vieši parkai. Vietos savivaldybė galėtų sukurti naują mokestį, pagal kurį kiekvienas dirbantis asmuo turėtų kas mėnesį mokėti po vieną JAV dolerį miestelio parko priežiūrai. Tačiau JAV įprasta, kad tokiais dalykais rūpinasi daugybė nevyriausybinių organizacijų (pavyzdžiui, Lietuvoje tai galėtų būti skautai). Todėl gyventojai į namus parsineša tą dolerį ir jį savo noru atiduoda (paskirsto) tokioms organizacijoms, kurios, jų manymu, daugiausiai prisideda, kad visiems būtų geriau gyventi.
Beje, kas įdomiausia, lygiai tokie pat standartai taikomi ir verslo įmonėms. Joms siekiama mažinti mokesčius, o šios savaime supranta, kad geriau gražiuoju sugyventi su savo kaimynais, o ne kas naktį nuo tvoros trinti naujus grafičius.
Antroji pamoka: už viską turi būti atlyginta
Beveik kiekvienas Amerikos prezidentas ar kitas žymus žmogus pasakoja istorijas, kaip jie užsidirbo savo pirmąjį dolerį. Vieni jį gavo už kaimynui nupjautą žolę, kiti - už pagalbą senoliams perkant prekes supermarkete, treti - už laikraščių ar šviežio pieno vežiojimą.
Šioje visuomenėje įprasta, kad kiekvienas veiksmas ar darbas turi būti atlygintas. Todėl ir verslas, įsikūręs gyvenamojo rajono pašonėje jaučiasi skolingas, kad kelia triukšmą, išgauna dujas ar naftą, o gal tiesiog užima vietą, kurioje galėtų stovėti žalias parkas. Tuo pat metu ir vietos bendruomenė vertina savo partnerius, kurie ne tik sukuria darbo vietas, bet ir finansuoja mokyklos choro gastroles ar nuperka įspūdingą fejerverkų fiestą kasmetinės miestelio šventės proga.
Trečioji pamoka: kompromiso menas
Savo istorijos pamokas mano dabartiniai kolegos prisimena su savotiška šypsena - jie negali įsivaizduoti, kaip dabar pietinės valstijos galėtų kariauti prieš šiaurines. Šiais laikais kompromisas vis tiek būtų pasiektas. Galbūt dėl tos pačios priežasties visiems amerikiečiams itin didelį smūgį sudavė rugsėjo vienuoliktosios tragedija, kai teroristai, nepripažįstantys jokių kompromisų, pražudė tūkstančius žmonių.
Dabartinės mano darbovietės vadovas papasakojo puikų verslo kompromiso pavyzdį. Gamyba užsiimanti bendrovė nutarė įsikurti šiame miestelyje tik tada, kai iš vietos bendruomenės gavo oficialų kvietimą, kuriame buvo garantuotos tam tikros verslo plėtros sąlygos. Tuo pat metu bendrovė įsipareigojo, kad ne mažiau 70 proc. darbuotojų bus samdoma būtent iš bendruomenės narių, jiems teikiant pozityvios diskriminacijos sąlygą - t. y pirmenybę įdarbinant.
Tad baigdamas norėčiau pasiūlyti: nebijokite reikalauti iš savo kaimynų, tačiau kartu pasiruoškite daryti nuolaidas ir patys. Taip surasite daugybę naujų draugų ir klestėsite kartu!
Gediminas ČEPULIS iš Sun City, JAV
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą