Lietuva iš užsienio bankų skolinosi už 9 proc. palūkanų, o už užsienyje pasidėtus pinigus tegavo vos 0,5 proc.

Lietuva iš užsienio bankų skolinosi už 9 proc. palūkanų, o už užsienyje pasidėtus pinigus tegavo vos 0,5 proc.

Aplinkos ministrui Valentinui Mazuroniui atskleidus, kad dirbant Andriaus Kubiliaus Vyriausybei Lietuva 2009-2012 m. beveik 1 mlrd. litų, skirtų daugiabučių renovacijai, laikė Liuksemburgo bankuose už mažesnes nei 0,5 proc. palūkanas, „Respublika“ aiškinosi, už kiekgi procentų valstybė skolinosi savo reikmėms. Paaiškėjo skandalingas faktas: per tą laikotarpį valstybė skolinosi ir už 4, ir už 5, ir net už daugiau nei 9 proc. palūkanas. Kitaip tariant, iš laikyto milijardo uždirbome grašius, kad paskui paskolų palūkanoms išleistume šimtus milijonų litų daugiau.

Jokio ūkiškumo

2008 m. pabaigoje pradėjusi dirbti XV Vyriausybė garsiai paskelbė apie savo ambicijas išjudinti daugiabučių renovacijos procesą iš mirties taško. Tam net buvo rastas finansavimas - bendros Europos paramos tvarioms investicijoms miestuose fondo „Jessica“ lėšų planuota skirti 783 mln. litų, Lietuvos dalis turėjo siekti 280 mln. litų. Tačiau renovacijos programa patyrė fiasko, jai, pasak V.Mazuronio, teišleista apie 25 mln. litų. Apie 200 mln. litų laisvų lėšų liko Lietuvoje veikusiuose komerciniuose bankuose, per kuriuos turėjo būti finansuojama programa, o likusi dalis už mažesnes nei 0,5 proc. palūkanas laikyta Liuksemburgo bankuose.

„Respublika“ pasidomėjo, kokiomis gi palūkanomis šalis skolinosi savo reikmėms, jei leido sau prabangą laikyti pinigus vos už 0,5 proc. palūkanas. Finansų ministerija paskelbė šokiruojančius skaičius: buvo skolinamasi ir už 9 proc., ir už 6 proc., o mažiausia palūkanų norma buvo 2 proc. Tačiau tai vis tiek 4 kartus daugiau, nei Lietuva gavo už Liuksemburgo bankuose laikytas renovacijai skirtas lėšas. Anot Finansų ministerijos, už didesnes palūkanas biudžeto deficitui dengti skolintasi todėl, kad minėtų pinigų tam skirti nebuvo galima. Tačiau kodėl tada galima namų renovacijos lėšas skirti sraigtasparniams įsigyti, ką buvo suplanavusi A.Kubiliaus Vyriausybė? Tai „Respublikai“ išaiškino V.Mazuronis.

Sąlygas diktuoja ES

„Sistema yra tokia. Yra programos, sudėstytos blokais. Pavyzdžiui, turime ES pinigų atliekoms tvarkyti, vandenvalos projektams. Jie priklauso tai pačiai grupei. Jei mums nepasiseks kai kurie atliekų tvarkymo projektai, ministerijos lygmeniu tuos pinigus galime perskirstyti kitiems atliekų tvarkymo projektams. Jei norėsime pinigus iš atliekų tvarkymo programos perskirstyti vandenvalai, tada jau reikės Vyriausybės nutarimo. O jei dar sudėtingiau norėsime - pinigus pervesti iš vieno bloko į kitą, tada jau reikės Europos Komisijos pritarimo.

Pavyzdžiui, daugiabučių renovacijos pinigai priklauso tam pačiam blokui, kaip ir klimato monitoringo programa. O ši leidžia įsigyti sraigtasparnių aplinkosaugos stebėjimams. Todėl daugiabučiams renovuoti skirtus pinigus pati valstybė be ES įsikišimo gali skirti sraigtasparniams, tačiau jau negalėtų skirti, pavyzdžiui, švietimui ar socialinei apsaugai. Tam reikėtų Europos Komisijos leidimo“, - paaiškino aplinkos ministras.

Mistinis pasirinkimas

V.Mazuronio teigimu, ES su valstybėmis narėmis elgiasi kaip tėvai su vaikais: duoda 10 litų, tačiau prigrasina pirkti tik duonos, bet neišleisti likusių pinigų, pavyzdžiui, dešrai.

„Yra ten sugalvotos tokios taisyklės. Krepšeliai suskirstyti pagal prioritetus ir be ES sutikimo krepšelių negalima kilnoti. Aišku, būtų racionaliausia, kad jei valstybei konkrečiu momentu lėšų labiau reikia kitiems dalykams, būtų leidžiama naudoti kito krepšelio lėšas. Tada sumažėtų skolinimosi poreikis. Tačiau pagal taisykles, kol dar yra viltis panaudoti pinigus tam, kam skirta, laukiama, kol pavyks panaudoti. Man tai keisčiausia, kad renovacijos pinigai buvo laikomi Liuksemburgo bankuose už 0,5 proc., o Lietuvoje tuo metu buvo galima gauti po 5-6 proc.“, - dėstė V.Mazuronis.

Patys pasirinkome

Finansų viceministras Vytautas Galvonas tvirtina, kad ES sugalvota pinigų skirstymo sistema yra absurdiška.

„Dabar, jei pinigai padėti vienam tikslui, tačiau tuo metu yra svarbesnių reikalų, kuriems reikia pinigų, reikia derinti su Europos Komisija arba skolintis. Nežinau, kaip valstybė elgdavosi - skolindavosi ar derėdavosi. Tačiau, žmogiškai mąstant, yra nelogiška, kad negali pasiimti laisvų pinigų, kol koks nors projektas nevyksta, kitam. Daug nelogiškų dalykų yra. Tačiau tokios yra ES taisyklės. Yra, kaip yra. Patys to norėjome. O jei žaisime ne pagal ES taisykles, tai gali ne tik paramą atimti, bet dar ir baudas skirti. O taisyklių įvairių prigalvota. Pavyzdžiui, net techniką galima pirkti tik iš ES šalių, kad vėliau ta Lietuvai skirta parama grįžtų ją teikusioms šalims. Juk, pavyzdžiui, iš Baltarusijos galima netgi geresnį traktorių įsigyti daug pigiau. Tačiau senosios ES šalys viena ranka duoda, o kita atima“, - tvirtino V.Galvonas.

Išlošia tik bankai

Tiesa, pasak jo, logikos nėra ne tik ES, bet ir pačios Lietuvos sprendimuose. Pavyzdžiui, valstybė už dyką šimtus milijonų litų atiduoda privatiems pensijų fondams, o paskui iš jų skolinasi jau už palūkanas.

„Nesąmonė yra ir tai, kad pilietis, turintis mokėti mokesčius valstybei, tai gali daryti tik per tarpininkus ir už tai jiems dar susimokėti. Juk jis nori mokėti tik valstybei. Tačiau kai su kolega praėjusioje kadencijoje registravome pataisą, ji nepraėjo, nes pasaulį valdo bankai“, - sakė V.Galvonas.

Arba, pavyzdžiui, Ūkio banko, „Snoro“ bankrotų istorijos atskleidė, kad Lietuvoje veikiančiuose komerciniuose bankuose nemaža dalis valstybės įmonių ir institucijų laikė indėlius už mažas palūkanas. O jų šeimininkė - valstybė - skolinosi už daug didesnes palūkanas iš tarptautinių rinkų ir iš tų pačių bankų.

„Iš to išlošia tik bankai. Pavyzdžiui, kai vadovavau bendrovei „Šiaurės miestelis“, buvome banke padėję depozitą tam tikroms reikmėms. Kadangi pinigai niekuo nekvepia, visai galimas dalykas, kad bankai tuos pačius pinigus naudojo kitoms reikmėms ir nemažai užsidirbo. Jei mums prisireikdavo padėtų pinigų, bankai juos padengdavo iš kitų sąskaitų. Taip galėtų būti tvarkomasi ir valstybėje“, - įsitikinęs finansų viceministras.

Išeitis iš padėties

Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius Rudys mano, kad pastarosios problemos buvo galima išvengti.

„Paskutinio valstybinio banko privatizavimas buvo didžiulė ekonominė klaida. Mano nuomonė yra tokia: bent jau vieną komercinį banką valstybei reikėjo išlaikyti savo rankose. Aš esu šalininkas to, kad būtų atkurtas valstybinis bankas, kuriame būtų galima sukoncentruoti valstybės institucijų, valstybės biudžeto lėšas, valstybės įmonių lėšas, socialinio draudimo, kelių fondų ir panašias lėšas. Kita vertus, toks bankas galėtų suteikti saugų prieglobstį žmonėms, kurie nenori rizikuoti, kurių nedomina didžiulės, bet rizikingos palūkanos, bet kurie norėtų padėti pinigus ir būti ramūs, kad jie nedings“, - tvirtino A.Rudys.

Signataro nuomone, tada valstybės įmonės ir institucijos atliekamus pinigus indėlių forma už tas pačias palūkanas galėtų laikyti valstybiniame banke ir duoti užsidirbti jam, o ne komerciniams bankams, o valstybė iš jo galėtų skolintis irgi daug pigiau.

„Tokiu atveju valdyti valstybės išteklius būtų daug lengviau, valstybė galėtų vykdyti sąmoningą savo finansų išteklių valdymo politiką ir pasirinkti kryptį. O gal ji savoms įmonėms norėtų mokėti dar didesnes palūkanas nei komerciniai bankai. Nenorėčiau visko suvesti į valstybės skolinimosi pigumą. Tačiau jei pasirinktume tokią kryptį, irgi būtų didžiulis pliusas. Būtų daugybė pliusų“, - akcentavo A.Rudys.

Finansų ministerija skelbia, kad skolinimosi kaina priklauso nuo skolinimosi poreikio, sumos, trukmės, valiutos, padėties vidaus ar užsienio finansų rinkose, valstybės viešųjų finansų politikos, investuotojų požiūrio (įskaitant ir kredito reitingų agentūrų vertinimą) ir daugelio kitų veiksnių.


Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder