Ne iš gerėjančio gyvenimo žmonės rengiasi dėvėtais drabužiais

Motyvuoja kaina

Praėjo laikai, kai dėvėtų drabužių parduotuvėse lankėsi tik nepasiturintys piliečiai. Įvedus eurą vis dažniau taupyti nori ir geras pajamas gaunantys piliečiai.

Vilniaus centre dėvėtų drabužių parduotuvėje apsilankiusi valstybės tarnautoja Jolanta „Vakaro žinioms“ tvirtino, kad čia ieško drabužių tiek sau, tiek savo vaikams. „Naujų rūbų parduotuvėje rūbas kainuoja ir 50 eurų, o čia galiu ir už 5 eurus nusipirkti“, - sakė Jolanta.

Moteris teigė, kad dėvėtų drabužių parduotuvėse lankosi ir draugai, ir artimieji. Ypač dažnai tenka sutikti mažų vaikų turinčių šeimų. Anot Jolantos, tokios parduotuvės - išsigelbėjimas, kai tenka pirkti drabužius mažiesiems. Juk nauji vaikiški drabužiai labai brangūs.

„Pastebėjau, kad įvedus eurą labai pakilo ir maisto produktų kainos, žmonėms aktualu taupyti. Aišku, ir drabužių kainos pakilo. Ir ne tik naujų. Anksčiau dėvėtų drabužių parduotuvėse už 1 litą galėjai ką nors nusipirkti, dabar nematau, kad taip pigiai būtų“, - sakė moteris.

Turizmo departamento darbuotoja Indrė ieškojo sau šventinės suknelės. Pasak moters, būna tokių progų, kai drabužis vilkimas vieną kartą, todėl nebūtų protinga pirkti naują.

„Lankytis tokiose parduotuvėse žmones motyvuoja kaina, tai kam tada eiti į brangias parduotuves?“ - retoriškai klausė pašnekovė.

Dėvėtų drabužių pardavėja Marija pasakojo, kad jų parduotuvėje lankosi nuolatiniai klientai, tačiau šiemet atsirado ir naujų.

„Kainos pas mus įvairios, nuo kelių eurų iki keliolikos, yra ir brangesnių, bet galima šį tą rasti ir už 1 eurą. Būna akcijų - nuo 20 iki 50 proc. Žmonės perka praktiškus drabužius ir laisvalaikiui, ir įvairioms progoms“, - sakė pardavėja.

Marija akcentavo, kad žmones pirmiausia motyvuoja kaina. Išaugusį pirkėjų dėmesį ji sieja su siekiu taupyti.

Konkurencija auga

Dėvėtų drabužių parduotuvių tinklo Lietuvoje vadovo Alberto Palskio teigimu, įvedus eurą žmonės perka mažiau nei anksčiau.

„Lietuvoje viskam pakilo kainos, žmonės nelabai susiorientuoja, kaip tą eurą išleisti. Būna taip, kad išleidžia truputį daugiau, ir galiausiai išeina, kad mėnesio pabaigoje pinigų trūksta. Kai litas buvo valiuta, to trūkumo nebuvo. Kai trūksta pinigų, žmonės stresuoja, pradeda taupyti, o taupo daugiau ne maisto sąskaita, o drabužių“, - kalbėjo A.Palskys.

Jis tvirtino, kad konkurencija dėvėtų drabužių rinkoje auga. Į tokias parduotuves ateina apsipirkti žmonės nuo aukščiausio iki žemiausio socialinio sluoksnio.

„Daug priklauso nuo to, kokiame regione dėvėtų drabužių parduotuvė. Jeigu siūlome už itin mažą kainą, ateina žemesnio socialinio sluoksnio pirkėjai. Kai siūlome brangesnes, įdomesnes prekes, ateina ir labai pasiturinčių pirkėjų“, - aiškino pašnekovas.

Pasak jo, žmonės daugiausia nuperka pačių pigiausių drabužių, tačiau didžiausią pelną atneša brangesni dėvėti drabužiai.

Smulkieji nyksta

Marijampolėje veikia keli paviljonai, kuriuose po vienu stogu susitelkusios kelios dešimtys pardavėjų, ir vis atsidaro naujų. O turguose po atviru dangumi nuo antradienio iki šeštadienio prekiaujančiųjų liko nedaug. Apie 20 metų dideliu dėvėtų drabužių pasirinkimu ir nedidelėmis kainomis garsėjęs V.Kudirkos gatvės turgus baigia sunykti. Iš 12 šiame turguje prekiavusių pardavėjų liko tik 4. Ir tie patys, anot čia vis dar dirbančios Eligijos, svarsto, kiek ilgai kęs.

„Išvaikė iš turgaus kaimiečius, kurie atnešdavo parduoti pieno, sviesto, naminių sūrių, kiaušinių. Jie būdavo pagrindiniai mūsų pirkėjai. Nelabai išrankūs. Susirinkę pinigų už savo produktus, pas mus apsipirkdavo. Visiems būdavo gerai. Pasižiūrėkite, kiek parduotuvių dėvėtais drabužiais pridygo pačiame miesto centre. Vaikštant į jas kasdien galima ir pigiau nusipirkti, norėdamos pritraukti klientus, jos daro įvairių nuolaidų“, - sakė Eligija.

Anot moters, labai geri pirkėjai būdavo valdininkai, inteligentai. Jie ieškodavo geresnių drabužių. Dabar gerų drabužių, anot Eligijos, turguose rasti sunku, nes pardavėjai neįstengia jų nupirkti. Moteris tebepardavinėja už litus pirktas prekes. Vidutiniškai po 1-3 eurus. Jas perkančiųjų yra nedaug.

„Per dieną uždirbu 3-5 eurus, jeigu gerai pavyksta - 7 eurus. Iš jų 4 eurus sumokame „muito“, prekybos vietos mokestį, kainuoja patentas. Jeigu turėčiau gerų prekių, pirkėjų būtų, bet neturiu už ką jų nusipirkti“, - apgailestauja turgaus prekeivė.

Prekiauti dėvėtais drabužiais Eligiją paskatino 19 metų iš prekybos dėvėtais drabužiais besivertusi jos sesuo Ligita. Prieš penkerius metus ji metė prekybą dėvėtais drabužiais ir, iškalusi 300 buitinių žodžių, išvažiavo slaugyti nusenusių vokiečių. Įpročio rengtis dėvėtais drabužiais moteris nemetė ir svetimoje šalyje, apsipirkinėjanti komisuose, kur prekės kainuoja 2-3 eurus. Grįžusi į gimtinę, Ligita visada užsuka į dėvėtų drabužių parduotuves ir turgus, kartais ką nusiperka.

„Labai viskas pas jus pabrango įvedus eurą, dėvėti drabužiai taip pat. Anksčiau kainuodavo 1-2 litus, dabar - tiek pat eurais“, - stebėjosi moteris.

Ligitai antrino prie skurdaus prekystalio sutikta vienos Marijampolės bendrovės darbuotoja Vida. Moteris anksčiau nusipirkdavusi ir sau į kontorą tinkančių drabužių. Ištrūkdavusi į kaimus, kur dėvėtais drabužiais būdavo nuklotos aikštės, pasirinkimas būdavęs didžiulis. „Už 10-20 litų galėjai glėbį prisirinkti. Prekiaujančių kaimuose labai sumažėjo. Važinėja į kaimus tos pačios miestietės. Jos yra susidariusios grafikus, kad į vieną vietą nesuvažiuotų visos. Drabužiai yra labai suprastėję, o kainos išaugo trigubai“, - sakė marijampolietė.

Smaugia mokesčiai

Anksčiau dėvėtų drabužių gausa garsėjęs Marijampolės Degučių turgus taip pat tapo permatomas. Prieš kelerius metus kasdien prekiaudavo keliolika pardavėjų, o dabar liko vos 3. Viena iš jų - naujokė Kristina. Ji vietą turguje išsinuomojo prieš 2 mėnesius. „Neturėjau kito pasirinkimo, atėjau iš darbo biržos. Darbo jie man nesurado, todėl įkūriau savo verslą. Negaliu skųstis, kad niekas neperka, bet susitaupyti nepavyksta. Ką gali uždirbti, jeigu per mėnesį tenka sumokėti 70 eurų prekybos vietos mokestį ir 100 eurų „Sodrai“, Mokesčių inspekcijai?“ - kalbėjo moteris.

Anot Kristinos, stacionarias prekybos vietas įkūrusius prekiautojus dėvėtais drabužiais žlugdo ne tiek euras, kiek mokesčiai. Apie pelną ji kol kas negalvojanti. Kiekvieną uždirbtą litą taupanti atsiskaityti už drabužius, kuriuos nusipirko atidarydama parduotuvę. Kristinos prekės gana geros kokybės, bet ir kainos nemažos. Geresni drabužiai kainuoja 10-15 eurų, patys pigiausi - 1-1,5 euro.

Amžinas verslas

„Nežinau, ką daryčiau, jeigu nebūtų tų moterų. Turbūt apsiprekinčiau dėvėtų rūbų parduotuvėse Panevėžyje“, - iš Naujamiesčio turgelio nešina maišeliu drabužėlių į šeštą dešimtį įkopusi Stasė neslėpė bent kartą per savaitę čia užsukanti. „Šiandien geras turgus“, - pakylėtai kalbėjo moteris, prisipažindama išleidusi 4 eurus, už kuriuos dviem anūkams nupirko po marškinėlius, o sau - palaidinukę. Bet, sako, anksčiau litais už viską būtų sumokėjusi perpus mažiau. Dabar esą už 30 euro centų beveik nieko nenusipirksi.

Turgus geras, anot ponios Stasės, jeigu turgavietė visa užstatyta dėvėtų rūbų palapinėmis. Trečiadienį Naujamiestyje jų buvo šešios. Nuo ryto būta ir daugiau prekeivių, tačiau, pradėjus lynoti, pora moterų, neturėjusių stogo virš galvos, jau prieš 11 val. susivyniojo savo mantą.

„Jeigu neuždirbtume, nestovėtume“, - „Vakaro žinioms“ paatviravo Naujamiestyje dėvėtais rūbais, batais ir įvairiais mažmožiais prekiaujanti panevėžietė Aldona. Ji patvirtino, kad prekyba dėvėtais drabužiais ir avalyne nėra toks nepelningas verslas, kaip gali pasirodyti užmetus akį į 30 euro centų ar 1 euro kainas provincijos miestelių ir kaimų turgeliuose.

Šį darbą ji dirba jau bene dešimtį metų. Sako, tas verslas amžinas, nes, kaip ir visame pasaulyje, pigesnių drabužių ieškančiųjų visuomet bus. Tą patį ji mačiusi Anglijoje, tik ten žmonės tokių drabužių eina ne į turgelius, o į pigių rūbų parduotuves.

Aldona sako, kad jos klientai nėra vien varguoliai. Anaiptol. Pavyzdžiui, Anykščiuose ji įpratusi matyti drabužius besimatuojančius prokurorą, draudimo darbuotoją ir net iš televizijos ekrano gerai pažįstamą aktorių.

Brangiau, kas gražu

Kas diktuoja drabužių kainas turgeliuose? Aldonos kolegė, prekybininkė iš Panevėžio rajono, nusijuokia: „Jeigu man daiktas gražus, tai prašau daugiau.“ Ji kas savaitę iš didmenininkų sandėlių paima po 100-120 kilogramų prekių. Jeigu maišuose vien tik drabužiai, už kilogramą tenka mokėti po 9 eurus. Taigi, kad uždirbtum išleistus pinigus, turi sparčiai suktis. O ką rasi maiše - dar neaišku. Gali būti visiškas šlamštas, kuris keliauja tiesiai į šiukšlių konteinerį. Moteris sako, kad, nusibodus po kaimus vežioti tuos pačius drabužius, juos veltui atiduoda daugiavaikėms šeimoms, „Caritui“ arba į dienos centrus. Tada esą tenka skaičiuoti nuostolius. Tačiau, neslepia, būna ir tokių drabužių, dėl kurių pusantro šimto kilometrų atvažiuoti netingi net vilnietės.

Aldona sako imanti keliskart pigesnius maišus, kuriuose randa įvairiausių daiktų. Štai tąryt pardavė garsios firmos basutes už 20 eurų, todėl kitką jau galinti pardavinėti pigiau. O šiaip moterys skaičiuojančios, kad stovėjimas turgeliuose nebūtų nuostolingas.

Maršrutus diktuoja ir sinoptikai

Prekiautojų maršrutų geografija plati. Jos dažniausiai važinėja 60 kilometrų spinduliu aplink Panevėžį, pasiekdamos Anykščius, Ukmergę, Kėdainius, mažesnius rajonų miestelius ir kaimus. Toliau, sako, neapsimoka, nes kainuoja benzinas, o kainų didinti negalima, nes kaimiečiai neįpirks. Nevažiuoja ten, kur stovi vos keli namai arba nėra parduotuvės.

Aldona ne visada gali pasakyti, kur prekiaus kitą dieną. „Žiūrime orų prognozę. Šiandien būčiau važiavusi į Subačių, bet ten kompiuteris rodė lietų. Naujamiestyje lietaus nerodė, atvažiavau čia“, - braukydama išmaniojo telefono „Nokia“ ekraną, aiškino Aldona. Ji apgailestavo, kad sinoptikai šiek tiek apgavo, nes pirkėjų tik vienas kitas.

Kainuoja ir dūžtantys stiklai

Geras oras - dar ne prekybos sėkmė. Į turgų negalima pavėluoti. Atvažiuosi vėliau - vieta bus užimta, teks sukti kitur. O tai ir sugaištas laikas, ir nenumatytos išlaidos benzinui. Todėl kartais geresnę vietą užsiimti tenka iš vakaro. Prekeivių maršrutai neretai susikerta, tad dėl vietos po saule tarp jų kyla peštynės.

„Atvažiuoja viena, užima vietą savo draugei, o kitam jau nelieka. Būna, kad tada ir mašinos langus išmala“, - lyg savaime suprantamą dalyką dėstė Aldonos kolegė, tvirtindama, kad ir dūžtančius automobilio langus, ir neplanuotai sunaudotą kurą tenka įskaičiuoti į drabužio kainą.

Ponia Aldona pripažino, kad atėjęs euras gerokai smogė jos verslui. Tačiau ji nenori sutikti, kad pasikeitus valiutai dėvėtų rūbų kainos padidėjo.

„Kas anksčiau kainavo po litą, dabar - po 30 euro centų. Bet į eurą žmonės žiūri kitaip. Anksčiau litukas būdavo smulkmena, o euras jiems atrodo be proto daug“, - dėstė panevėžietė, per mūsų pokalbio valandą pardavusi drabužių už 5 eurus.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“