Net kelis kartus išsprūdo klausimas: „Ar tikrai?“ Atsakymas buvo toks pat: „Taip“.
Gegužę statybų bendrovei „Žibai“ sukako 25-eri metai. Šalia bendrovės administracinio pastato, Miško gatvėje, Šilutėje, asfaltuotų gatvių iš dviejų pusių juosiamame sklype jau stovi būsimasis prekybos centro „Maxima“ statinys. 3200 kvadratinių metrų ploto erdvėje statybininkai montuoja šildymo ir vėdinimo įrangą, ėmėsi apdailos darbų. Šalia šio didžiulio statinio žemių krūvas stumdo ir lygina „Žibų“ technika, po savaitės čia bus pradėta trinkelėmis grįsti 5500 kv. metrų ploto 130 vietų automobilių stovėjimo aikštelė. Iš Šilutės centro „Maxima“ persikels į šias naujas patalpas, kurias nuomosis iš „Žibų“.
Pokalbį su Steponu KAZLAUSKU ir pradėjome nuo verslo.
– Turime naują Seimą, Vyriausybę, premjerą. Ar pasikeitė požiūris į verslą?
– Atvirai šiandien pasakysiu – verslą palieka ne tik jauni žmonės, bet ir patyrę specialistai, vadovai. Ėmęsis „Maximos“ projekto, kaip sakoma, savo kailiu patyriau tą požiūrį į verslą. Keliolika metų statybų versle yra siaubas – tai žiauru. Popierių ir popieriukų, tikrintojų pažymų ir pažymėlių… Iš to 9 „Maximas“ pastatytum! Delsimas ir laukimas, derinimai – be pabaigos… Kiek tokių erodijų sukurta, prikurta! Kaip gali mylėti Lietuvą, kai joje esi priverstas tiek iškęsti? Kai nuolat susiduri su tokia velniava, imi abejoti net valstybe.
– Kas sutelpa į tą žodį „velniava“?
– Kalbu apie statybų sektorių. Savo lėšomis statai statinį. Viską privalai aprausti – turi pakloti krūvas tūkstančių. Aš esu „Maximos“ projekto užsakovas, rangovas, vykdytojas, o prasižengus… sau skirsiu baudą? Įvairūs derinimai su tieka institucijų, kad jas vardinčiau pusę dienos. O kai reikia užbaigtą objektą priduoti… Sakau – žiauru, nuleidžiu rankas… Gana! Nieko daugiau Lietuvoje nebedarysiu. Kelis mėnesius buvęs kolega su statybininkų brigada dirba Ispanijoje. Džiaugiasi. Sako, miela ir malonu. Visos tvarkos esą paprastesnės, normalesnės.
– Emigracijos mastai šiemet didesni už pernykščius. Ar jums pakanka darbininkų?
– Stokoju. Tokių, kurie pastovi atsirėmę į kastuvą, yra, o mąstančių, gebančių savarankiškai dirbti, iš viso nebėra. Darbštūs, patyrę statybininkai jau išvažiavo. Turiu kolektyve tą gerą branduolį. Ačiū Dievui, turiu, jo ir laikomės.
Ateina tokių, kad pro praviras kabineto duris pirma išgirstu keiksmažodžių laviną… Gal 25 metų jaunas vyras viena ranka neva dirba, o kita brauko telefono ekraną. Sakau, dirbant su telefonu nežaidžiama. Yra ir gabių jaunų žmonių.
Per konkursus objektų kainos labai sumažinamos. Europos Sąjungos fondų parama įsisavinama lėtai, vangiai. Tad viskas susigrūs į finansavimo pabaigą, tuomet šie pinigai bus ištaškyti strimgalviais ir kur papuolė. Per trejus finansinio etapo metus teks įsisavinti 80 procentų skirtos paramos! Bus daug objektų, gudručiai sukels kainas, statybos pabrangs, padaryta bus mažiau. Tai kur mes einame?
Mūsų bendrovėje galima gerai uždirbti. Tačiau jeigu žmogus nori gyvenimo permainų, išeina kitur. To nesustabdysi. Uždarbiai statybose neblogi ir vis kyla. Užsakymų turime visame vakarų Lietuvos regione. Tačiau konkursų mažai bėra. Pažįstu nemažai kolegų, jie sako, kad nuo lapkričio iki balandžio užsakymų buvo mažai. Tuščias pusmetis. Kai paskelbti konkursai vos keliems objektams, juose dalyvauja po 25-27 rangovus. Ką beišspausi laimėjęs, kai suma – perpus mažesnė. Statybų rinka mažai gyvėja. Ir Šilutėje yra paruoštų objektų, tačiau neskirta finansavimo. Savivaldybė „namų darbus“ padarė, o Vilniuje – sąstingis ir tyla. Po konkurso tris mėnesius tikrina sutartis.
– O kaip sekasi statyti „Maximą“?
– Vienas skandinavų bankas… Na, aš turiu savo nuomonę apie užsienio bankus, kurie Lietuvoje sumoka mažiau mokesčių už „Žibus“. Sausį su „Maxima“ pasirašėme sutartį, tam skandinavų bankui pateikiau dokumentus finansavimui gauti. Sako, viskas gerai, finansuosime. Tris mėnesius laukiau, pradėjo slapstytis. Nuėjau į „Šiaulių banką“, greitai ištiesė pagalbos ranką, palūkanos – didesnės, nes šis bankas moka įmokas Lietuvos bankui, o užsienio valstybių bankai, rodos, nuo tokios prievolės atleisti. Būtų Lietuvos bankas, mokėtume jam, bent pinigai liktų Lietuvoje, o dabar…
„Maximos“ prekybos centras jau pastatytas, liko vidaus apdaila, aplinkos tvarkymas. Nors esame sutarę viską užbaigti sausio gale, galbūt pavyks anksčiau, artėjant šventoms Kalėdoms.
Turime objektą Klaipėdoje, dar įvairių užsakymų Šilutėje. Dirbo „Žibuose“ 160 žmonių, dabar – 70. Kaip minėjau, pusmetį nuo lapkričio darbų stigo. Tas banguotumas versle išmuša iš vėžių. Nebesiplėsime.
– Tačiau jūs neišvažiuosite į Ispaniją, kur kolega džiaugiasi išvykęs?
– Išvažiuosiu. Tikrai neliksiu Lietuvoje. Mane užkniso (atsiprašau už tą žodį). Čia taip viskas sudėtingėja kasmet. Štai Specialiųjų turimų tarnyba (STT) metus negrąžina paimtų bendrovės kompiuterių. STT užkliuvo Rietavo miškų urėdas. Ten mes tokį statinuką esame statę, mes niekuo dėti toje istorijoje, to urėdo nepažinojau, gal kartą prieš statybos pabaigą buvau nuvykęs pasižiūrėti, nes ten dirbo bendrovės žmonės. Tačiau atvyko STT agentai, paėmė mūsų kompiuterius, spalio gale bus metai kaip negrąžina. Išeitų, kad visi, kas bent kiek susiję su ta urėdija, yra nusikaltėliai? Mūsų darbuotojas po 3 mėnesių nuvyko į STT ir paprašė grąžinti kompiuterius. Liepė netrukdyti dirbti. Tai 3 mėnesių neužtenka kompiuterius patikrinti?
Taip viskas susikaupia ir klausiu savęs, kokiame velnyne gyvenu? Sau prižadėjau – nebebus jokios bendrovės plėtros. Jau galiu ilsėtis. Ir pateisinu emigruojančius. Suprantu juos. Ne vien atlyginimo dydis svarbu – žmogui labai svarbu požiūris į jį, pagarba dirbančiam ir mokesčius valstybei mokančiam, supratimas, – žodžiu, atmosfera valstybėje. Lietuvoje ji slegianti ir gniuždanti.
– Ar tikrai į Ispaniją? Ten verslo imsitės?
– Kur – bus matyti, o verslo jau nesiimsiu. Pajuokausiu: Lietuvoje – nei vasaros, nei valdžios, nei tvarkos… Turime tik pavasarį ir rudenį, net žiemos nebėra. Po kelių mėnesių būsiu Sodros „darbuotojas“, ji man mokės. Turiu tris anūkus. Užtenka.
– Gal pereikime prie šventinės gaidos. Kas įsiminė jums iš mokyklos laikų, juk šiandien – šventė, Rugsėjo 1-oji?
– Sveikinu visus pedagogus, mokinius ta proga. Mano pradinė mokyklėlė buvo, pamenu, netoli namų. Šeimoje buvome 7 vaikai: 5 broliai ir 2 sesės, su tėvais – 9. Aš buvau ketvirtas vaikas šeimoje. Buvau penkerių metų, kai nuėjau į mokyklą. Iki šešerių buvo likę 4 mėnesiai, o juk į mokyklą leido nuo septynerių. Mokytoja po kelių dienų ir sako mamai, kad jau gal užtenka. Aš nesutikau. Paliko, tačiau mokytoja gavo papeikimą. 17-os metų baigiau Stoniškių vidurinę mokyklą. Po to – armija, dirbau „Drobės“ fabrike, Šilutėje, vienas vadovas įtikino, kad turiu mokytis. Baigiau tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą, grįžau į Šilutę, 1992 metų gegužę įsteigėme AB „Žibai“, vėliau – UAB „Žibai“.
Turiu tris anūkus, iš jų du – berniukai. Dabar gi net tėvas negali vaiko sudrausminti. Užjaučiu mokytojus – jie nieko nebegali: mokinys ir pastums, ir pasityčios. Stebiuosi, kad mokytojai ištveria ir dirba mokykloje. Vaiką turi auklėti šeima, o ne mokytojas.
Nėra sprendimų, kurių labai reikia visose srityse. Mokykloje – taip pat. Žinoma, yra labai gabių ir gerų mokinių. Jau pradeda stigti mokytojų, jie dar kenčia, dirba, o jaunimas juk nesirenka mokytojo specialybės. Kas rinksis, kai mato, kaip negerbiamas ir nevertinamas mokytojo darbas, kai mokytojas supančiotas reikalavimų?
Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą