Penkiasdešimtmečiams nei į darbą, nei į pensiją

Kol nuolatos skelbiama, jog didžiausia problema Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, išlieka jaunimo nedarbas, dažnai pamirštama kita bėda - darbo rinkoje besiblaškantys vyresnio amžiaus žmonės. Didelė jų dalis darbdaviams nebeatrodo tinkami, mat baiminamasi, kad savo įgūdžiais bei energija neprilygs jaunimui.

Naujos priemonės

Nuo šių metų pradžios Lietuvos darbo birža pradeda įgyvendinti projektą „Išlik darbo rinkoje“, skirtą vyresnių kaip 50 metų darbingo amžiaus ir ilgalaikių bedarbių integravimui į darbo rinką.

Numatoma, kad projekto veiklose dalyvaus beveik 15 tūkst. bedarbių, iš jų - per 8,3 tūkst. ilgalaikių ir 6,3 tūkst. vyresnių kaip 50 metų darbingo amžiaus bedarbių. Ilgalaikiams ir vyresnio darbingo amžiaus žmonėms gerokai sunkiau konkuruoti darbo rinkoje dėl amžiaus, prarastų gebėjimų ir socializacijos problemų.

„Darbo biržos priemonės galbūt ne visiems garantuos nuolatines darbo vietas ateityje, tačiau tikimės, kad laikinas užimtumas ilgai nedirbantiems ir vyresnio amžiaus žmonėms bus postūmis ir socialinio aktyvumo bei motyvacijos skatinimas, sudarantis sąlygas tolesniam šių grupių užimtumui“, - sakė Lietuvos darbo biržos Europos Sąjungos paramos valdymo poskyrio vedėja Galina Savickienė.

Projekto metu bus įgyvendinamos trys remiamo įdarbinimo priemonės - įdarbinimas subsidijuojant, darbo įgūdžių įgijimo rėmimas ir darbo rotacija.

Trūksta žinių

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas pripažįsta, jog vyresnių žmonių įsidarbinimo problema tikrai egzistuoja.

„Ta pati darbo užmokesčio kreivė keičiasi priklausomai nuo amžiaus. Darbo užmokestis kyla iki 40-45 metų, paskui ima mažėti. Panašiai ir su poreikiu darbo rinkoje. Jaunimo poreikis ir vyresnių nei 55 m. darbuotojų poreikis susivienodina. Turiu omenyje nekvalifikuotą jaunimą, ką tik baigusį mokslus. Kadangi darbuotojas vyresnis, reikia pripažinti, nors turi tam tikrą patirtį, bet prisitaikyti prie inovacijų jam sunkiau, darbo našumas nedidėja tiek, kiek norėtųsi“, - sakė A.Černiauskas.

Viena iš didesnių problemų, kuri pastaruoju metu, anot konfederacijos pirmininko, sprendžiasi, tačiau vis dar egzistuoja - vyresnio amžiaus žmonių kompiuterinis raštingumas ir užsienio kalbų mokėjimas. Pastarieji dalykai dažnai nėra tokio lygio, kokio reikalauja darbo rinka, todėl susirasti kvalifikuotą darbą tampa sudėtinga.

„Žinoma, reikėtų išskirti kelias darbuotojų grupes. Jeigu tai aukštos kvalifikacijos specialistai, jiems tokios didelės problemos gal ir nėra. Jie moka ir užsienio kalbų, turi kompiuterinio raštingumo gebėjimus, bet tampa problema tarp mažiau kvalifikuotų darbuotojų. Jeigu paprastas darbininkas dirba su nesudėtinga įranga, jam vis tiek reikia prisitaikyti prie tos įrangos tobulėjimo. Aišku, problema kartais tampa ir to žmogaus principinė nuostata, kad jis turi gauti didesnį atlyginimą, nes turi pakankamai patirties“, - teigė A.Černiauskas.

Trūksta lojalumo įvertinimo

Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas taip pat įžvelgė ir dar vieną problemą. Jo nuomone, Lietuvoje nėra stipriai vertinamas lojalumo įmonei faktorius.

„Daugelyje užsienio šalių, jei darbuotojas ilgą laiką dirba įmonėje, stengiamasi išsaugoti to darbuotojo darbo vietą, jam sukuriama galimybė dirbti net ir turint mažesnius gebėjimus bei sukurti tą pačią pridėtinę vertę ir gauti normalų darbo užmokestį. O pas mus verslininkai su darbuotojais dažnai elgiasi truputėlį kitaip. Jie išspaudžia viską, ką tik gali, ir darbuotojas tampa nebereikalingu“, - sakė pirmininkas.

Tiesa, jis pripažino, jog taip elgiasi toli gražu ne visos Lietuvos įmonės. Yra nemažai tokių, kuriose lojalumas vertinamas. Persikvalifikuoti šia kryptimi ir tapti socialiai atsakingomis, A.Černiausko nuomone, reikėtų visoms Lietuvos įmonėms.

Klaidinga mokestinė sistema

Pirmininkas nėra įsitikinęs, jog kiekviena Darbo biržos sugalvojama skatinimo priemonė yra naudinga.

„Kartais Darbo birža prikuria įvairių mokymų, kursų, subsidijavimų, kurie neduoda tam tikros naudos. Žmogus baigia kursus, tačiau, ar jis įsidarbina, neaišku“, - sakė A.Černiauskas.

Jis mano, jog problema egzistuoja pačioje mokesčių sistemoje. Yra nemažai dirbančių 50-60 m. asmenų, kuriais jau turėtų pasirūpinti pati valstybė. Pavyzdžiui, į pensiją išėję statutiniai pareigūnai, kurie dirbdami turi mokėti visus mokesčius ir dar gauna sumažintą pensiją. Jiems dirbti tiesiog neapsimoka. Valstybė esą turėtų kompensuoti bent jau dalį mokesčių.

Jis taip pat įsitikinęs, kad darbdaviai taip pat turėtų būti skatinami priimti į darbą vyresnio amžiaus žmogų, kuris galbūt sukuria mažesnę materialinę vertę, tačiau gauna ir nedidelį atlyginimą, kurio dalį kompensuotų valstybė.

Rimvydas JASINAVIČIUS, buvęs pramonės ministras:

Darbdavys darbdaviui nelygus. Bet pagrindinis kriterijus turėtų būti žmogaus atliekama funkcija ir kuriama tam tikra vertė, kurią realizuodamas darbo rinkoje darbdavys gauna pajamas. Jeigu pagyvenęs žmogus, turintis pakankamai patyrimo, iš karto gali tokią produkciją, vertę kurti, tai turi tam tikrą prioritetą.

Jaunas žmogus turi kitus prioritetus. Jis yra energingesnis, gali ilgiau dirbti, gali tenkintis žemesniu atlyginimu, todėl, kad nėra išlepintas. Jis dar nemoka apsiskaičiuoti, kiek jis tos realios vertės sukuria, kokia yra jo paties vertė rinkoje. Žiūrint, kokiais prioritetais darbdavys vadovaujasi. Blogas, neperspektyvus darbdavys daugiausia remiasi išlaidų, sąnaudų taupymu. Jeigu jam šiandien darbuotojas kainuoja pigiau, jis gali atiduoti prioritetą tokiam. Protingas, išmintingas ir žiūrintis į perspektyvą darbdavys žiūri į paties darbuotojo vertę, kuri galėtų būti realizuojama ne tik šiandien, bet ir rytoj.

Kiek aš pažįstu rimtų darbdavių, jie visi prioritetą atiduoda patyrusiems žmonėms, vyresniems nei 40 metų. Jie jau truputį gyvenimo yra vėtyti ir mėtyti. Jie supranta, kad ambicijos turi būti visada pasvertos. Jie turi pirma parodyti produkciją, o po to reikalauti užmokesčio.

Galėčiau ir savo pavyzdį pateikti. Man jau daugiau nei 70 metų. Kol kas negaliu skųstis, kad darbdavys, vienas ar keli, su kuriais bendradarbiauju, man siūlytų išeiti į vadinamąjį užtarnautą poilsį. Atvirkščiai, beveik visi sako, kad pagal mano darbus ir veiksmus jie nemano, kad man tiek metų. Dar kartą noriu pakartoti, jog viskas priklauso nuo tos vertės, kurią darbuotojas sukuria darbdaviui darbo vietoje.