Prognozė: kitąmet minimali alga Rumunijoje greičiausiai pralenks lietuvišką
Analitikų vertinimu, 2017 m. realus bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas sieks 3,7 proc. – smagus šuoliukas palyginant su 2016-aisiais, kai BVP augo 2,3 proc. Visgi, 2018–2019 metais BVP augimas bus santūresnis – atitinkamai 2,8 proc. ir 3 proc. Sulėtėjimą lems vangesnis vidaus vartojimo augimas, tačiau ekonomiką į priekį temps energinga eksporto plėtra ir ES struktūrinių fondų paramos skatinamos investicijos. Iš pirmo žvilgsnio toks augimas atrodo neblogai, tačiau jo Lietuvai – jaunai besivejančiai ekonomikai – toli gražu nepakanka. Tad turime išnaudoti palankų metą reformoms, o ne plaukti pasroviui, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Kodėl ne visi gyventojai jaučia pagerėjimą
„Šiemet fiksuojama situacija, kai darbo užmokesčio augimo efektą gesina išaugusi infliacija, todėl statistinis vartotojas gyvenimo kokybės pokyčio tiesiog nepajunta. Ypač lyginant su 2016 metais, kai infliacijos ir darbo užmokesčio augimo proporcijos buvo labai palankios gyventojams: infliacija – 0,7 proc., bruto darbo užmokesčio augimas – 8,7 proc. Be to, infliacija paliečia kiekvieną gyventoją, o atlyginimas didinamas tik tam tikrai dirbančiųjų daliai. Būtent subjektyvūs faktoriai lemia kai kurių visuomenės grupių vertinimus apie prastesnę ekonomikos būklę ir perspektyvas, nors oficiali statistika rodo priešingai. Tačiau artimiausių metų infliacijos prognozės bus palankesnės“, – sako banko „Luminor“ vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė.
Analitikų skaičiavimu, 2018 m. infliacija sieks 2,5 proc., tuo tarpu bruto darbo užmokestis augs 6 proc., o 2019 metais infliacijos augimo rodiklis turėtų siekti 2,6 proc., o darbo užmokestis didės 5 proc. Kitąmet kainų kilimas turėtų sulėtėti dėl ne tokių reikšmingų kaip pernai pokyčių akcizų politikoje bei santūresnių kertinių žaliavų kainų pokyčių tarptautinėse rinkose. Be to, išaugusi infliacija apribojo kelerius metus iš eilės Lietuvos ekonomiką variusį vidaus vartojimo variklį. Jei šių metų pirmąjį ketvirtį namų ūkių vartojimas augo 5,5 proc., jau trečiąjį metų ketvirtį jo augimas smuko iki 2,4 proc., o metus, tikėtina, užbaigsime su dar mažesniu augimu. Tad tikėtina, kad prekybininkai bus priversti sureaguoti į vangesnę paklausą siūlydami vartotojams patrauklesnes kainas.
Eksporto renesansas įvyko, bet turime išlikti parengty
Optimizmo suteikia eksporto šuolis. Lietuva per tris 2017 metų ketvirčius prekių ir paslaugų eksportavo 12 proc. daugiau nei per atitinkamą pernai metų laikotarpį, kai 2016-aisiais augimas tesudarė 3,5 proc.
„Tikėtina, kad reikšmingas eksporto augimas išliks ir ateinančiais metais. Nors augantis darbo užmokestis mūsų prekes ir paslaugas tarptautinėje arenoje daro mažiau konkurencingas, optimizmo įkvepia didėjantis darbo našumas, investicijos į verslo optimizavimą, planuojamas tiesioginių užsienio investicijų proveržis bei paslaugų eksporto potencialas“, – sako I. Genytė-Pikčienė.
Darbo našumas Lietuvoje 2017 m. antrąjį ketvirtį augo 4,4 proc., kai 2016 m. jo augimas siekė vos 0,3 proc.
Vis tik vertindama vidutinio laikotarpio perspektyvas analitikė įspėja, kad eksportuojančios įmonės privalo išlikti budrios ir galimiems iššūkiams ruoštis jau dabar. „Neapibrėžtumas dėl prekybos režimo su Jungtine Karalyste po „Brexit“, šios rinkos ekonominė sveikata ir tikėtinas svaro kurso nestabilumas – rimtas iššūkis šią rinką pamėgusioms veikloms“, – sako I. Genytė-Pikčienė.
Reikšmingą savo produkcijos dalį į Jungtinę Karalystę eksportuoja aprangos ir tekstilės (11 proc.), baldų (10 proc.), plastikinių ir guminių gaminių (7,3 proc.) bei chemijos (7 proc.) pramonės šakos. Taipogi Jungtinė Karalystė – itin reikšminga rinka informacinių technologijų ir telekomunikacijų, užsakomųjų pramonės ir finansinių paslaugų eksportuotojams.
Analogiškai privalu susimąstyti ir įmonėms, tampriai susiejusiomis savo veiklą su Šiaurės šalių nekilnojamojo turto rinkos perspektyvomis. „Šiaurės šalys ilgą laiką buvo saugus užutėkis Lietuvos verslui, eksporto plėtra į jas lenkė vidutinį eksporto augimo tempą. Tačiau, pavyzdžiui, Švedijoje ir Norvegijoje būsto rinkos raida nėra tvari, o tam tikrų Lietuvos eksportuojančių pramonės šakų priklausomybė nuo šios rinkos yra ypač didelė. Tad metas didinti eksporto diversifikaciją ir taip apsidrausti iš anksto pasimokant ir visai nesenos istorijos pamokų“, – teigia analitikė prisimindama Rusijos embargo smūgį Lietuvos ekonomikai.
Baldų pramonės eksportas į Šiaurės šalis sudaro beveik 40 proc., metalų ir metalo gaminių – 34 proc., aprangos ir tekstilės – 32 proc., mašinų ir įrengimų – 23 proc., o medienos ir popieriaus pramonės gaminių – 20 proc.
„Brexit“ pasekmės ir nukirsta ES paramos bambagyslė
Kaip pastebi „Luminor“ vyriausias ekonomistas Žygimantas Mauricas, vienas didžiausių ateinančio dešimtmečio iššūkių Lietuvai – pasirengti ES struktūrinės paramos srauto sumažėjimui. Kai pasitrauks ketvirtas pagal dydį ES donoras – Didžioji Britanija, pajusime „Brexit“ įtaką, o 2020 m. Lietuva taps „per turtinga“ ES struktūrinei paramai. Lietuvos BVP vienam gyventojui jau dabar viršija 75 proc. ES vidurkio, o tai yra riba virš kurios reikšmingai mažėja ES finansinė pagalba šaliai. Tai mūsų šalies ekonomikai bus nemenkas smūgis. 2014–2020 metais iš ES struktūrinių fondų gausime beveik 7 mlrd. eurų, o tai sudaro 1,9 proc. Lietuvos BVP.
„Tai labai rimtas iššūkis politikams, dabar pats laikas imtis rimtų reformų, nes sumažėjusios ES investicijos gali dar labiau padidinti regioninę atskirtį, paaštrinti viešojo sektoriaus problemas ir padidinti emigracijos mastus. Mūsų ateitis iš principo priklauso nuo to, kaip susitvarkysime su šiomis problemomis, nes kol kas mums tai sekasi sunkiai“, – sako Ž. Mauricas.
Ekonominės politikos grimasos: Rumunijoje minimali alga taps didesnė nei Lietuvoje
2012–2016 metais 1000 gyventojų Lietuvoje teko 5,9 emigranto ir pagal tai pirmavome visoje ES. „Tai užburtas ratas: negaudami didesnio darbo užmokesčio emigruoja geriausi darbuotojai, norėdama surinkti biudžetą valdžia didina mokesčius, o šiems didėjant darbdaviai vengia investuoti į žmogiškąjį kapitalą ir technologijas. Ir tik nuo valdžios sprendimų priklausys, kaip mes iš jo išeisime. Tai padaryti reikia, nes toks darbo jėgos nukraujavimas sparčiai senstančiai visuomenei yra labai rimtas iššūkis“, – sako ekonomistas.
Pasak jo, akivaizdu, kad tai sisteminė problema, kurią reikia spręsti radikaliai, tačiau kol kas vyrauja sumaištis tarsi projektuojant Lukiškių aikštę, tvarkant griūvantį Gedimino kalną ar statant Nacionalinį stadioną. Rezultatas – kitąmet minimalus darbo užmokestis Rumunijoje greičiausiai sieks 408 eurus ir aplenks lietuviškąjį (400 Eur). Demografiniai rodikliai nuteikia dar didesniam pesimizmui. Jei šiuo metu vieną senjorą išlaiko 2,8 darbingo amžiaus žmogaus, jau 2030 metais tai turės daryti 2,1, o 2050 m. – tik 1,6 darbingo amžiaus žmogaus.
„Šiuo metu pagal ekonomikos rodiklius esame paviję neturtingiausias ES senbuves – Graikiją, Kiprą ir Portugaliją. Tikėtina, kad nemaža dalimi tai lėmė konvergencijos efektas. O toliau kas? Galime likti ties 75 proc. ES bendrojo vidaus produkto vidurkio riba arba spartinti ūkio plėtrą ir vytis lyderius. Tačiau tam neužtenka pavienių, tegu ir radikalių, veiksmų – Lietuvai būtina pasirinkti aiškią kryptį, kuria turi judėti visas ūkis, dėl to sutariant visoms politinėms jėgoms. Mano galva, „Industry 4.0“ – ketvirtoji pramonės revoliucija – yra kelias, kurį Lietuva turi rinktis, norėdama išsivaduoti iš emigracijos/demografijos prakeiksmo. Tačiau norint technologijomis pakeisti pigią darbo jėgą ir kurti aukštos pridėtinės vertės produktus norų neužtenka – reikia veiksmo. 2020-aisiais, žinoma, pasaulio pabaigos nebus, tačiau jei nieko nedarysime, po 2020-ųjų Lietuva gali tapti šalimi, kurioje gyventi norėsis vis mažiau“, – konstatuoja Ž. Mauricas.
Rašyti komentarą