Lietuvoje gatvių nėra, yra tik tarpai tarp duobių. Taip teigia interneto folkloras. Žinoma, nėra viskas taip blogai, tačiau kiekvieną pavasarį tiek į draudikus, tiek į savivaldybes kreipiasi tūkstančiai žmonių, prašydami apmokėti automobilio remontą po nesėkmingo susidūrimo su duobe.
Dėl žalos kreipiasi tūkstančiai
Štai vilnietis Mindaugas Simanauskas sako, kad kaip ir kiekvienam sostinės gyventojui, nebūtinai net žmogui iš Kauno, duobių nepavyksta išvengti kasdien ir už tai reikia mokėti: „Tenka ir padangas keisti, ir važiuoklę remontuoti. Viską sudėjus, išlaidos porą tūkstančių per metus gali siekti“.
„Mūsų klientai, kurie apsidraudę kasko draudimu, sudaro 20 procentų viso Lietuvos automobilių parko. Tai nedidelis skaičius, bet sumos yra pritrenkiančios, nes per pastaruosius keletą mėnesių draudikai rezervavo apie milijoną litų būtent žaloms dėl blogos kelio dangos. Vidutiniškai tai nėra didelės sumos – apie 1,5 tūkst. litų“, – teigia Draudikų asociacijos prezidentas Andrius Romanovskis.
Tikslių duomenų apie tai, kokių nuostolių kasmet patiria vairuotojai dėl duobių gatvėse, nėra. Tačiau jei vairuotojų, apsidraudusių savo transporto priemones kasko draudimu, yra penktadalis, o draudikai jiems rezervavo milijoną litų žalai padengti, tai likusiems keturiems penktadaliams tikriausiai reiktų dar 4 milijonų.
Be to, remiantis neseniai atlikta apklausa, kas antras vairuotojas yra patyręs nuostolių dėl prastos kelio būklės, o kas ketvirtas – konkrečiai dėl duobių gatvėse.
Tenka mokėti iki kelių tūkstančių
Automobilių važiuokles tvarkančio serviso specialistas Martynas Žemaitis sako, kad įpuolus į duobę automobiliui padaroma žala gali svyruoti nuo keliasdešimties iki kelių tūkstančių litų.
Anot M. Žemaičio, beveik apie kiekvieną į servisą atvažiuojančią mašiną galima pasakyti, kad jos ratlankis yra kreivas: „Jei prieš pora metų pasakydavome, kad kreivas ratas, vairuotojams kildavo labai daug klausimų, iš kur, kaip tai galėjo atsitikti. O dabar nebeklausia, jie patys supranta, kad gatvėse yra baisiai daug duobių. Pataiko į duobę ir tas ratlankis sulinksta“.
„Labai priklauso nuo automobilio, bet ypatingai naujų automobilių pakabos yra su visokia elektronikos technika, todėl pakabos lūžiai arba gedimai reikalauja ne tik rato ar kažkokių detalių pakeitimo, bet kartais ir elektroninių sistemų pakeitimo“, – tvirtina A. Romanovskis.
„Gerai, jei tas baigiasi ratlankio lyginimu arba virinimu. Kartais tenka keisti vieną ar dvi padangas, tada paprastam vairuotojui tai yra gana skausminga“, – sako automobilių serviso meistras M. Žemaitis.
Duobių lopymas – trumpalaikis sprendimas
Tačiau kodėl kiekvieną pavasarį nutirpus sniegui vairuotojams tenka važinėti it per minų lauką? Kelininkų asociacijos prezidentas sako, kad asfalto dangą yra būtina iš naujo pertiesti kas 10–15 metų. Dėl Lietuvos klimato tai itin svarbu, nes dažnai temperatūra net kelis kartus per parą peržengia nulio ribą į vieną ar kitą pusę.
„Kai būna pliusinė temperatūra, pribėga į plyšelius vandens, o kai ateina minusinė, tas vanduo virsta ledu ir didina tą plyšį. Kitą kartą tam ciklui besikartojant, vėl viskas įvyksta – pirmiausia vanduo, paskui ledas. O kai atsiranda plyšiukas, jis pradeda trupėti, paskui vis didyn, didyn. Ir taip susidaro duobė.
Be abejo, tas duobių lopymas yra trumpalaikis remontas. Lopyk nelopęs. Nors lopas yra naujas, bet aplink sena medžiaga, ir šalia to lopo atsiranda nauja duobė. Ir estetiškai labai baisiai atrodo, ir technologiškai yra beveik neįmanoma padaryti tą dangą lygią“, – tvirtina Kelininkų asociacijos vykdantysis prezidentas Rimvydas Gradauskas.
„Iš tikrųjų tai yra, matyt, dėl skurdo. Jeigu savivaldybės turėtų tiek pinigų, kad galėtų rekonstruoti ištisus ruožus ir tiesti naują dangą, tokio lopymo nebūtų. Tačiau savivaldybės tokių resursų neturi, ir tada belieka pinigų tik pačioms didžiausioms duobėms užtaisyti“, – sako buvęs susisiekimo ministras Eligijus Masiulis.
Kaip teigia Vilniaus savivaldybės Statinių skyriaus vedėjas Arūnas Visockas, šiemet gatvėms tvarkyti yra skirta daugiau nei pernai: „Maždaug 2,5 mln. litų daugiau nei pernai, iš viso šiek tiek per 16 mln. gatvėms prižiūrėti ir tvarkyti“.
„Tai yra tragedija. 1,2 mlrd. lėšų per paskutinius 5 metus buvo paimta bendroms valstybės reikmėms iš Kelių fondo, kuri yra pagrindinis finansavimo šaltinis tvarkant gatves ir kelius. Nors finansavimas labai mažas – palyginti su 2007, 2008 metais, jis nuo 1,8 mlrd. yra sumažėjęs iki 1 mlrd., iš skirtos sumos dar yra paimama bendroms valstybės reikmėms“, – sako R. Gradauskas.
Savivaldybės blogai pasirenka prioritetus
Kaip pastebi E. Masiulis, be lėšų stygiaus yra ir dar keletas problemų. Pirmiausia tai, kad nemaža dalis savivaldybių gatvių remontui skiria tik tiek pinigų, kiek gauna iš Kelių fondo, nė nemėgindamos rasti papildomo finansavimo. Be to, kai kurios savivaldybės blogai pasirenka prioritetus.
„Labai daug dabar girdime apie Kauno gatvių būklę. Iš tikrųjų ji yra baisi, bet mes turėtume būti sąžiningi ir pasakyti, kad paskutinius penkerius metus Kauno prioritetai, kam skiriami pinigai, – pirmiausiai buvo „Žalgirio“ arenos stovėjimo aikštelių sutvarkymas. Tas kainavo apie 20 mln. litų. Didžioji dalis pinigų buvo būtent iš Kelių fondo. Taip pat naujo Panemunės tilto statybai, kuri kainuos apie 100 mln. litų. Kitaip tariant, buvo pasirinkti šitie objektai, ir natūralu, kad pritrūko pinigų einamiesiems gatvių remonto darbams“, – sako E. Masiulis.
Sostinėje šiuo metu tiesiamas viadukas, jungsiantis Geležinio vilko ir Goštauto gatves. Jo kaina apie 0,5 mlrd. litų. Šios sumos užtektų iš naujo pertiesti beveik visas Vilniaus gatves. Tačiau miesto valdžia prioritetu pasirinko viaduką, todėl vilniečiai bei sostinės svečiai ir toliau turės apvažinėti pavojingas kliūtis.
„Iš tikrųjų jis palengvina vairuotojų, kurie važiuos į Žvėryną, naštą – jis bus vienpusis. Aišku, geriau būtų skirti duobėms, bet pinigai yra iš ES lėšų ir skiriami bus viadukui“, – teigia Vilniaus savivaldybės Statinių skyriaus vedėjas A. Visockas.
Kai lopo rudenį, nukenčia kokybė
Į Kelių fondą pinigai patenka iš surenkamo akcizo už degalus. Maždaug 1 mlrd. litų kasmet. Iš jų – 200 mln. skiriami savivaldybėms, priklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Likusieji 800 mln. Lt skiriami magistraliniams keliams tvarkyti, barstyti, valyti, ženklams statyti ir kitiems priežiūros darbams.
„Mes metų pradžioje gauname tik 85 proc. pinigų. Likusius gauname spalio mėnesį. Jeigu biudžetas buvo renkamas gerai, tai atiduos. Jei negerai, neatiduos.
Štai pernai spalio mėnesį atidavė pinigus, puolė savivaldybė tvarkyti duobes, tačiau pagalvokime, kokie orai spalio mėnesį. Jau lietūs, šlapia, drėgna. Iškart kokybė prastesnė. Atlieki darbus, sunaudoji medžiagas, sunaudoji lėšas, o kokybės negauni“, – teigia R. Gradauskas.
Atliktų darbų kokybė nėra užtikrinama ir dėl vykdomų viešųjų pirkimų principų, kai rangovais pasirenkama įmonė, pasiūliusi mažiausią kainą. Dėl to dažnai naudojamos prastos kokybės medžiagos, darbai atliekami paviršutiniškai.
„Jeigu iš tikrųjų nori, kad būtų kokybiškai duobė užtaisyta, turi iškirsti aplink nemažai asfalto ir padaryti atsparius kraštus, kad būtų nesuiręs asfaltas. Jei to nepadarai, tai ne už ilgo atsiras šalia duobė ir iškris dar ir tas naujai užklotas asfaltas. Duobė tik padidės. Bet kiekvienas užsakovas nori kuo mažiau sumokėti, todėl kvadratų turi būti kuo mažiau, ir todėl neleidžia kirsti daug asfalto“, – pasakoja Kelininkų asociacijos vykdantysis prezidentas R. Gradauskas.
Tenka bylinėtis
Sudėjus visas išlaidas, vidutiniškai automobilio remontas dėl duobių atsieina apie 1,5–2 tūkst. litų per metus. Ir nebūtinai įvykus eismo įvykiui.
Nesėkmingai įvažiavus į duobę vairuotojas turi rūpintis ne tik automobilio remontu, tačiau ir žalos atlyginimo išsireikalavimu. Apsidraudusieji kasko draudimu po to miega ramiai, tačiau keturi iš penkių vairuotojų tokio draudimo neturi, todėl jiems reikia nueiti kryžiaus kelius, kad išsireikalautų žalos atlyginimo iš gatvės savininkės – savivaldybės.
„Visa atsakomybė yra perkeliama rangovams, kurie yra laimėję savivaldybės paskelbtą konkursą ir atsako už savo rajonus, jei ten įvyksta eismo įvykis“, – sako A. Visockas.
„Žmonės, kurie neapsidraudę, bijo biurokratinių dalykų, nes žmogui teisme bylinėtis su valstybine institucija yra gerokai sunkiau. Ir jei žala yra nedidelė, žmonės numoja ranka, be to, ne visada gali iškart pastebėti žalą – tik po kurio laiko gali pamatyti, kad pakaba nebe taip veikia“, – teigia Draudikų asociacijos prezidentas A. Romanovskis.
Kaip pastebi pašnekovas, regioninės savivaldybės dažniausiai pačios sutinka padengti nuostolius, o didžiųjų miestų savivaldybės siūlo kreiptis į teismą, nes čia nukentėjusiųjų gerokai daugiau: „Kai kuriuose miestuose problema yra sprendžiama ne tvarkant kelius, o statant ženklus. Nes iš tikrųjų, jei yra pastatytas ženklas, savivaldybė atsakomybės nusikrato – ji tada neturi nieko atlyginti, nes vairuotojas mato“.
„Jei sužalojot turtą, pradūrėt padangas, sulankstėt detalę, manau, užregistruoti policijoje tokį įvykį reikėtų. Bet dėl žalos atlyginimo reiktų kreiptis į kelio savininką“, – teigia Lietuvos kelių policijos Administracinės veiklos skyriaus viršininkas Dainius Šalomskas.
Išeitis – vieša ir privati partnerystė?
Žvilgterkime į ateitį. Ekspertai sako, kad jei ir toliau valstybė nesirūpins gatvėmis, situacija tik blogės ir galime sulaukti Lenkijos padėties, kai šalis buvo nuolat linksniuojama dėl tragiškos kelių būklės, todėl paskutinius ketverius metus turėjo kasmet skirti po 25 mlrd., skaičiuojant litais, kad susitvarkytų kelius. Lietuvai reiktų maždaug 3 mlrd., tačiau tai būtų beprotiškai didelė suma mūsų biudžetui.
„Šiuo metu kalbame, kad gatvės yra labai blogos. Bet iš tikrųjų prasidėjo jau ir užmiesčio kelių duobių laikas. Jau tos dangos yra nusidėvėjusios. Jos taip pat neatlaiko ir atsiranda duobės. Paimkim magistralę Vilnius–Kaunas–Klaipėda. Trečius metus mes ten neatliekame dangos perklojimo darbų, kai kas penkiolika metų turėtume pertiesti dangą. Tai paskaičiuokim. Trejus metus to nedarom, vadinasi, atsilikimas yra 60 kilometrų. Tai kai praeis dar keli metai, bus dar didesnis atsilikimas“, – atkreipia dėmesį R. Gradauskas.
„Mes visą laiką savivaldybes raginam daugiau naudoti privačios ir viešos partnerystės principą ir čia, matyt, pavyzdinė yra Druskininkų savivaldybė, kuri šiuo mechanizmu jau yra pasinaudojusi. Paprastai tariant, tai reikštų, kad atrenkamos blogiausios gatvės, parenkama konkurso būdu kompanija, kuri iš savo lėšų arba iš skolintų pinigų iš karto sutvarko visas blogiausias gatves, o savivaldybė per 10–15 metų palaipsniui atsiskaito su ta kompanija“, – sako buvęs susisiekimo ministras E. Masiulis.
Tačiau į šią problemą kai kurie žiūri su šypsena. Kaune vienos akcijos metu duobės buvo puošiamos gėlėmis, o štai vienas grupinių apsipirkimų portalas balandžio 1-osios proga sugalvojo pokštą – pardavinėti duobes.
Kaip bežiūrėtume – su šypsena ar keiksmais – duobės gatvėse yra ir estetinė, ir finansinė žaizda Lietuvos miestų veiduose. Kelininkai sako, kad padvigubinus esamą finansavimą kelių būklė bent jau neprastėtų, o pridėjus Europos Sąjungos išmokas, imtų gerėti.
Kadangi lėšas keliams suneša degalų akcizas, dėl duobių turėtų nebesiskųsti vairuotojai, į automobilius pilantys kontrabandinį kurą. Mat jei už degalus sumokėtų mokesčius, gal į Kelių fondą prikapsėtų šiuo metu reikalinga suma. Žinoma, svarbu ir kad savivaldybės rūpintųsi ne tik erdviomis automobilių stovėjimo aikštelėmis prie sporto arenų.
O kol kas, kaip sako interneto folkloras, Lietuvos gatvėse eismas vyksta ta kelio puse, kurioje mažiau duobių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą