Tačiau dažniausiai ten, kur nėra kritinės paklausos masės, neatsiras ir nereikalingos pasiūlos. Gera žinia ta, kad tik laiko klausimas, kada tiek verslo keliautojams, tiek didėjantiems tarptautiniams turistų srautams pabos skristi per Rygą, ir pagaliau Lietuva pradės iš naujo efektyviai nuomoti Vilniaus oro uosto „vėžę” rimtoms avialinijoms.
Kol to nėra, vienas žmogus ir jo kompanija kuo puikiausiai išnaudoja dar tik besiformuojančią avialinijų rinką Vilniuje, Kaune ir, galima sakyti, visoje ES priklausančioje Rytų ir Centrinėje Europos dalyje. Tai – apsukriausiu airių verslininku tituluojamas Michaelas O’Leary ir jo valdoma “Ryanair”.
Valgydinti neketina
Drąsiai galima teigti, jog be šios charizmatiškos asmenybės neturėtume progos skristi tokiu „Ryanair“, kokiu skraidome nuo pat įstojimo į ES 2004–aisiais. Kad suprastume šią aviakompaniją ir efektyviau išnaudotume jos teikiamas ir, kas dar svarbiau, neteikiamas paslaugas, atidžiau pažvelkime, kaip jos veikia.
Kad, pavyzdžiui, negaištume laiko įtikinėdami registracijos darbuotoją, jog skrydžiui tikrai esame užsiregistravę internetu, o tą patvirtinantį bilietą esame tikrai atsispausdinę, tik pamiršome kartu su visa pinigine namuose; arba 500 gramų viršijus rankiniam bagažui numatytą 10 kilogramų svorį, turime arba išmesti savo nešiojamąjį kompiuterį lauk, arba susimokėti už papildomą kilogramą. Tokiu ir begale panašių atveju nesusimokėję, išskristi su „Ryanair“ tiesiog negalėsite, ypač ateityje, nes šios avialinijos ketina apmokestinti praktiškai visas papildomas paslaugas.
Ne per seniausiai M. O’Leary spaudos konferencijos paklaustas, ar tikrai savo lėktuvuose ketina išmontuoti vieną iš dviejų tualetų, vietoje jų įrengti 6 papildomas keleivių vietas ir dar apmokestinti 1 svaro mokesčiu vienintelį likusį, tik patvirtino apie tokių planų įgyvendinimą artimiausiais metais. Vėliau, paklaustas, ką tokiu atveju daryti su kartas nuo karto pasitaikančiais maistu apsinuodijusiais keleiviais, O’Leary mestelėjo: „Na, mes neketiname valgydinti savo keleivių, todėl tokių problemų iškilti neturėtų.”
Nekenčiamiausios pasaulio avialinijos klesti
Nors teisiškai ir fiziškai tokie ir panašūs pasisakymai neturi jokio pagrindo, jie kompanijai sukuria puikią nemokamą reklamą. Neturintiems „subtilaus humoro jausmo” tai nuolat sukelia neigiamą reakciją. Praėjusiais metais netgi buvo įkurta pasipiktinusių keleivių organizacija „Nekenčiu Ryanair” („I hate Ryanair” angl.) bei „Ryanair: nekenčiamiausios pasaulio avialinijos” („Ryanair: World’s Most Hated Airlines” angl.) Tačiau tai nesutrukdė O’Leary ir kompanijai dar tą patį praėjusių metų trečiąjį ketvirtį paskelbti apie 463 mln. eurų (1,59 mlrd. litų) pelną iki mokesčių ir bendro 2011 metinio pelno prognozes viršyti 10%.
Taip pat „Ryanair“ paskelbė apie didžiulius plėtros planus: per artimiausią dešimtmetį užsibrėžta didinti keleivių skaičių nuo dabar esamų 72 milijonų per metus iki 120 – 130 mln. Be to, per tą patį dešimties metų laikotarpį planuojama dabartinę 270 „Boeing 737-800“ keleivinių lėktuvų bazę praplėsti naujais 300 oro lainerių. Įgyvendinus ambicingus planus „Ryanair“ taptų viena iš didžiausių avialinijų pasaulyje. Pastaruoju metu vyksta derybos tiek su „Boeing“, tiek su konkurentų „EasyJet“ naudojamų „AirBus“ tiekėjais. Jeigu nepavyktų susitarti, neatmetama galimybė bendradarbiauti su Rusijos ar Kinijos lėktuvų gamintojais.
Dairantis iš komercinio taško, M. O‘Leary sukūrė genialų pardavimų modelį, kuris sąmoningai erzina šių oro linijų skeptikus ir „ant ribos“ svyruojančius keleivius. Kad ir kaip keistai tai skambėtų šiuolaikinio verslo pasaulyje, kuriame klientas yra Dievas ir jo žodis visuomet bus paskutinis, „Ryanair“ taip atsikrato įkyrių klientų, įpratusių prie kokybiško kitų avialinijų teikiamo aptarnavimo (ir pelnytai įpratusių!). Tačiau šių klientų nelaimei, „Ryanair“ yra pasirinkusios kitą, visiškai priešingą nei įprasta verslo modelį, kuris šias avialinijas ir daro išskirtinėmis.
Atsikratydamas įkyrių ir turinčių polinkį veltis į teisinius ginčus viduriniosios klasės klientų, M. O‘Leary mažina riziką (žinoma, jos visiškai neeliminuodama) veltis į neišvengiamai pasitaikančias begales teisinių ginčų su įnoringais keleiviais, kuriais „pasigirti“ gali tuzinas kitų avialinijų ir taip gaišti begales resursų, jėgų ir, svarbiausia, brangaus laiko.
Kelias nesivelti į tai – nuo kompensacijų nemokamais viešbučių kambariais, pasirinktų skrydžių iki tūkstantinių išmokų – taip pat nemažai kainuoja. „Ryanair“ yra paskaičiavusi, jog ilguoju laikotarpiu daug pigiau formuoti minimalius keleivių poreikius, taip atsirenkant atitinkamą kantrumu pasižyminčią klientų grupę bei juos kartas nuo karto maloniai nustebinant mažomis ir netikėtomis smulkmenomis. Šioje vietoje kaip niekada tiktų posakis „underperform and overachieve“. Tiesa, kartais tai daroma kiek primityvokai: tarkime, lėktuvo keleivius nemokamai prieš Kalėdas apdalijant metiniu kalendoriumi, kuriame puikuojasi nuotraukos su pusnuogėmis stiuardesėmis ant Kalėdų senelio – M. O‘Leary – kelių.
„Ryanair“ Lietuvoje
Lietuvoje „Ryanair“ aktyvią veiklą vykdo nuo 2004 – ųjų. Be abejonės, ši Vakarų Europoje prieštaringai vertinama įmonė Lietuvoje nuveikė didelį darbą, nepabijokime to, vis dėlto prisidėdama prie šalies ūkio plėtros, o ne padėdama jį griautį.
Daugiausiai šios įmonės ir sumanaus oro uosto direktoriaus pastangomis, Kauno oro uostas praėjusiais metais paskelbtas sparčiausiai augančiu oro uostu Europoje, keleivių srautui padidėjus 77% iki 810 000 per metus. Vilniaus oro uostas, nors ir nedaug, tačiau taip pat plėtėsi, per metus aptarnaudamas 5% daugiau keleivių (viso 1,37 mln.).
Pabaigai, nesivelkime šį kartą į emigracijos temą, tačiau esu įsitikinęs, kad emigracija, į kurios augimą ši kompanija genialiai reaguoja nuo pat savo veiklos pradžios Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje, dalį išvykusiųjų taip pat sėkmingai parveš namo. O iki tol ji sėkmingai vykdys savo misiją Rytų Europoje. Paskui ateis kiti, oriai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą