Verslininkas Vaclovas Kontrauskas: Paleidom kosminį palydovą, o kas toliau?

Metams baigiantis, knibždėte knibžda pranašysčių, tačiau, tiesą sakant, jos šiandien mažai kam rūpi, nes, pesimistų nuomone, Apokalipsė vis vien jau prasidėjusi, na, o, optimistų akimis, pasaulio geopolitinė situacija ir be burtų leidžia nuspėti opiausių jo konfliktų perspektyvą. Tad metų sankryžoje kalbiname ne astrologą, bet sėkmę pelniusį verslininką Vaclovą KONTRAUSKĄ, muziejaus-restorano „Ida Basar“ bendraturtį, aistringai kolekcionuojantį Lietuvos praeities ženklus (geriausi futurologai, prognozuodami žmonijos ateitį, visuomet gręžėsi į istoriją).

- Jūs darot įspūdį žmogaus, kuris gyvena santarvėje ir su žmona, ir su valdžia, ir su savo sąžine. Kaip jums tai pavyksta šitais nervų laikais?

- Kiekvienas iš mūsų taip ir turėtume gyventi, nors iš tiesų nėra paprasta su visais sutarti. Kad ir kaip būtų, mane pažįstantys sako, kad aš, viena vertus, ambicingas, energingas, kita vertus, greit užsiplieskiantis kaip degtukas, labai tiesus kartais, tačiau niekada niekam užantyje nelaikęs ir nelaikantis jokios plytos. Tai tiesa, aš atvirai, tiesiai bendrauju su visais ir sutariu, nors turiu savą nuomonę kiekvienu klausimu ir visiškai nepataikauju.

- Toks žmogus galėtų papuošti bet kokią ministeriją...

- Kviesdavo į savo gretas įvairios partijos, bet atsisakinėjau, nes verslininkas, mano nuomone, negali tapti sistemos, kur pagal komandą reikia kelt ranką, dalyviu. Aš niekad nebalsuosiu prieš savo valią - kitaip, negu manau, ar taip, kaip reikia partijai. Įsivardinti kokios nors partijos veikėju man nereikia, nes draugų ir pažįstamų ir šiaip turiu visose partijose. Geriau būt laisvu žmogum.

- Šiuo atveju „draugai ir pažįstami“ linkę asocijuotis su korupcija...

- Jeigu to klausiate, atsakau: nesu korumpuotas, nenešu niekam kyšių ir nevykdau kokių nors susitarimų, ir niekad to nedariau, nes manau, kad toks elgesys iškreipia ir konkurenciją, ir santykius, ir patį gyvenimą paverčia kreivu veidrodžiu.

Žinoma, korupcijos Lietuvoje netrūksta, bet vis dėlto Lietuva taip gerai, kaip šiandien, negyveno niekada. Aišku, yra nemažai žmonių, kurie jaučia nepriteklių, bet tie, kurie dirba ir dirba labai daug, tam tikrų rezultatų paprastai pasiekia. Tačiau pastebiu, kad Lietuvoje yra per daug godojama ir per daug verkšlenama, kad valdžia neduoda, kad ji nepadeda... Tiesą sakant, valdžia ir taip tam tikrus dalykus sugadina (pvz., nedarbo pašalpa, tolygi darbo užmokesčio minimumui, atpratina žmones dirbti)...

- Tai kas tąsyk veja žmones iš Lietuvos - valdžia ar verslas?

- Nei valdžia, nei verslas. Pas mus demokratinių pradų pakanka, politinė sistema susiformavusi ir tvirta, tačiau natūralu, kad mūsų žmonės, trokšdami jau šiandien geresnio uždarbio, sotesnio galbūt gyvenimo, plūstelėjo per atsidariusias sienas. Greičiausiai buvo padaryta ir klaidų, sakysim, kaime, kur šiandien nemažai kultūros namų uždaryta, bibliotekos uždarytos, mokyklos uždaromos; guodžiantis faktas, kad dėl bendruomenių aktyvumo vėl pastebimas gyvenimo atgijimas miesteliuose ir kaimuose. Yra ir daugiau gerų poslinkių: ateina daug daugiau investicijų, kurios kuria naujas darbo vietas, užsienio investitoriai nebežiūri į Lietuvą kaip į pigios darbo jėgos šaltinį. Kvalifikuotų darbuotojų įvairios įmonės ieško kaip su žiburiu, kelia jiems atlyginimus, ir atlyginimo vidurkis šalyje nors pamažu, bet auga, ir ši tendencija išliks.

- Kadangi tokių darbuotojų, kuriems atlyginimai pastebimai auga, Lietuvoje apgailėtinai mažai, turbūt ir naujais metais lietuviai apsipirkinės Lenkijoje?

- Ieškoti, kur geriau, kur pigiau, matyt, yra lietuvio kraujyje. Apsipirkimas Lenkijoje yra tapęs savotišku ritualu: susimeta kaimynėliai kuro išlaidoms ir perkasi maisto mėnesiui ar daugiau, na, o lenkai labai protingai išnaudoja mūsų sienos artumą tiek kainodaros, tiek reklamos atžvilgiu ir parodo lietuvių prekybininkų nelankstumą. Aš manau, kad atėjus dideliam Vokietijos mažmenininkui „Lidl“ padėtis kiek pasikeis; jau šiandien matyti, kaip tuo įvykiu susirūpinę mūsų didieji prekybos tinklai.

- Jeigu jau sakote, kad Lietuva gerai gyvena, turbūt matote ir paliekančiųjų tėviškę skaičiaus sumažėjimą?

- Iki šių dienų migracijos, vykstančios taikos metu, Lietuva jau išgyveno tris bangas, sukeltas neramumų, karinių konfliktų: pirmoji lietuvių migracijos banga kilo po 1861-1863 metų sukilimo, antroji - po Pirmojo pasaulinio karo, trečioji, pati didžiausia, baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Dabar emigracijoje gyvena apie milijoną lietuvių, kurių šaknys Lietuvoje, ir neabejoju, kad dalis jų ilgisi gimtinės. Juk žmogui negana duonos su sviestu, jam reikia ir bendravimo. Gerai pažįstu gyvenimą Vokietijoje ir labai gerai žinau, kad kiek tu pinigų turėsi, vis tiek vokiečiui liksi „outlanderis“, t.y. užsienietis, ne jų žmogus. O mums čia, Lietuvoje, manau, labai trūksta pasididžiavimo savo šalimi. Manau, mums reikėtų liautis praktikavus saviplaką, ypač kitų šalių akivaizdoje; kiek galima save vanoti savižudžių, žydšaudžių, alkoholikų, ubagų vardais, tarytum būtume vos ne patys baisiausi Europoje. Juk mes turime ką pasakyt pasauliui, ir pirmiausia apie savo istoriją, kuri tiesiog fantastiška. Kadaise Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiausia valstybė pasaulyje, ar jūs šitą suvokiate?

- Bene galingiausia Europos valstybė, jei neklystu, XVI a. pabaigoje.

- Mes visiškai pamirštame ir nei saviems, nei svetimiems primygtinai neprimename, kad iš baltų tautų viduramžiais tik lietuviams pavyko įkurti savo valstybę ir išlaikyti ją šešis šimtmečius iki 1795 metų Abiejų Tautų respublikos padalijimo. Mes galim būt pasiutusiai įdomūs pasauliui savo istorija, savo tradicijomis, savo kalba, jeigu imtume ir deramai eksploatuotume šitą lobį. Ir neturėkime iliuzijų ar aliuzijų, kad galime tapti kokiu nors „silicio slėniu“. Mums sako: džiaukimės, pirmąjį palydovą paleidome į kosmosą, na, paleidom, labai gražu, o kas toliau? Mums sako: štai tapsime Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos (CERN) nariais, na, tapsime, ir kas iš to? Tai kaip ženklas švarko atlape, kad esi toks ir toks, bet viskas tuo ir baigiasi.

- Reklaminė pauzė, kitaip tariant.

- Taip, reklama, bet labai brangi. Gal, užuot išlaidavus reklamai, vertėtų suburti įvairių sričių profesionalus ir paprašyti, kad jie konstatuotų, kokiame kelio (valstybės raidos) etape mes esame ir kur link einame, ar teisinga linkme einame, kad jie suformuluotų tikslą, sukurtų tvarią viziją Lietuvos. Šiandien visos valstybės struktūros kažką veikia, bet veikia labai uždarai, - bendros valstybės vizijos neturime... Prisimenu draugą vokietį, 1985 metais jis lankėsi Lietuvoje ir stebėjosi, kokie gražūs santykiai tarp žmonių, kokie jie draugiški, kaip vienas kitą suprantantys, geranoriški, o aš jam tvirtinau: taip, taip, mes tokie esame iš prigimties. Paskui Nepriklausomybės atgavimo pradžioje jis sakė: „Matysi, kaip greitai viskas čia bus taip, kaip Vokietijoje“, o aš gyniausi - ne ir ne. Praėjo ketvirtis amžiaus ir aš priverstas pripažinti, kad mano draugas vokietis buvo teisus, kad atsitiko tai, ko labiausiai bijojau: visais lygiais - susvetimėjimas, uždarumas, mažai bendrystės, mažai visuomeniškumo. Globalizacija mus taip pakando, kad aš nesiliauju stebėtis iki šiol.

- Dar labiau nustebtumėt, jei paminėčiau vienintelį Atkurtos Nepriklausomybės prezidentą, kuriam buvo parūpęs tautiškumo ugdymas mokykloje.

- Negi Algirdas Brazauskas? Ne. Rolandas Paksas? Taip, jam galėjo tai rūpėti. Vadinasi, labai blogai. Labai blogai, kad tarp prioritetų tokio dalyko nebuvo.

- Ir nėra. Užtat kai kalbate apie tai, kad reikėtų susėdus „projektuoti“ Lietuvą, kyla klausimas, kam, be saujelės šviesuolių, tai rūpi.

- Žinoma, puiku, kad dar yra iniciatyvių žmonių, kuriems svarbus ne tik jų pačių, bet ir valstybės likimas, tačiau be valdžios pagalbos šitų uždavinių jie nepajėgs išspręsti; tik valdžia gali surinkti didžiausius mūsų protus (fizikų, istorikų, etnografų, dailininkų, rašytojų ir t.t. atstovus) ir išvežti, pavyzdžiui, į gražią vietą, ir laikyti tris dienas ar savaitę (juokiasi), kad jie nieko kita negalvotų, tik kontūrus braižytų ateities. Nė kiek neabejoju, kad toje Lietuvos vizijoje mokyklos vaidmuo turėtų būti kur kas didesnis, nei šiandien akcentuojama. Juk į ją žmogus ateina būdamas vaikas, o išeina jau suaugęs. Neabejoju, kad išskirtinis dėmesys turėtų būti skirtas ir valstybės programai, siekiančiai susigrąžint emigravusius jos piliečius, ypač baigusius užsienio universitetus...

- Tai kokių vėjų kitąmet laukt Lietuvoje?

- Aš optimistiškai žiūriu į mūsų valstybės ateitį: Lietuva yra nuostabi šalis: su jos demokratija, su išvystyta infrastruktūra, su labai darbščiais ir gražiais žmonėmis, su labai gražia istorija, labai gražia gamta, labai gražia kultūra, - visos prielaidos yra, kad gyvenimas kitąmet tik gerėtų. Nors tą eurą daug kas keiksnoja, nes kai kas, pasinaudojęs jo įvedimu, padidino kainas (tokie niuansai pasireiškė visose eurą įsivedusiose šalyse), žvelgiant į tolesnę perspektyvą, manau, euras atsipirks. Vis daugiau turistų, manau, atras Lietuvą, lankys ją vėl ir vėl, pajutę jos magnetizmą, nes čia labai ramu, saugu; dar daugiau lietuvių grįš visam laikui iš užsienio... O dėl to tūkstančio šimto pabėgėlių net nereikėtų baimintis - galbūt Lietuvai ir pavyks juos integruoti į mūsų šalies gyvenimą, nes juk pabėgėliai ne visi blogi ir ne visi teroristai.

- Nemanot, kad būtent dėl pabėgėlių Europos ekonomika įsmuks į duobę?

- Na, Europą dėl pabėgėlių buvo ištikęs tam tikras šokas, net kilo tam tikras chaosas, nes minios migrantų užgriuvo nepasiruošus, bet padėtis taisosi, ir kitais metais situacija šiuo atžvilgiu normalizuosis. Nebus taip lengva pabėgėliui susikviest visą giminę, kaip pesimistų pranašaujama, nors, aišku, šeimų susijungimas vyks. Manau, kad viena stipriausių pasaulyje Vokietijos ekonomika pakankamai turi išteklių, kad susidorotų su milijono pabėgėlių problema. Tad jeigu krizė, apie kurią kalbama ir kuria pats nelabai tikiu, ir prasidės, greičiausiai kalti bus ne pabėgėliai... Be abejo, karai alina pasaulį, jie brangiai kainuoja, bet aš manau, kad kitąmet žiaurumais, teroru, kultūros paminklų naikinimu garsėjanti „Islamo valstybė“ bus nugalėta ir taps istorija - prieš ją vienijasi visas pažangus pasaulis.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“