Žuvis lieka turtingųjų maistu

Mitybos ir sveikatos specialistai rekomenduoja žuvį valgyti bent 2-3 kartus per savaitę. Tačiau realybė tokia, kad šių patarimų klauso tik apie 10 procentų šalies gyventojų. Vieną kartą per savaitę žuvies paragauja 20 proc., kartą per mėnesį - 23 proc. lietuvių. 9 proc. žuvies valgo vos vieną kelis kartus per metus, o 6 proc. į ją apskritai net nežiūri.

Pagrindinę priežastį, nulemiančią, kad šis sveikatai naudingas maistas yra toks retas svečias ant mūsų stalų, įvardija ta pati statistika. Pagal ją, žuvį dažniau renkasi einantys aukštesnes pareigas ir gaunantys didesnes pajamas. Paprastai kalbant, turintys daugiau pinigų.

Lietuvos krantus skalauja Baltijos jūra, turime ne tik natūralias Kuršių marias, bet ir didžiausią dirbtinį vandens telkinį šalyje - Kauno marias. O kur dar beveik trys tūkstančiai didesnių nei 0,5 hektarų ploto ežerų! Tačiau žuvis ir jos produktai parduotuvėse kainuoja brangiai. Kodėl?

„Žuvies pagavimo sąnaudos, nesvarbu, kokia šalies ekonominė padėtis ir gyventojų perkamoji galia, sužvejojo ją danas, švedas ar lietuvis, yra vienodos. Štai kiaulę ar jautį, negaliu spręsti už tai darančius ūkininkus, galima užauginti brangiau ar pigiau, priklausomai nuo įvairių dalykų, o žuvį gaudome turėdami vienodas sąlygas. Ir jos savikaina yra brangi“, - „Vakaro žinioms“ sakė Vakarų Lietuvos žvejų ir perdirbėjų konfederacijos vadovas Algirdas Aušra.

Prekybininkų neįveiks

Žvejybos įmonę turinčio klaipėdiečio teigimu, kitas klausimas, ar nespekuliuoja antkainius užsidedantys žuvį pardavinėjantys prekybininkai.

„Čia amžinas ginčas tarp gamybininkų ir prekybininkų. Tas liečia ne tik žuvį, bet ir pieną, mėsą, visus kitus dalykus. Visi mes piktinamės dideliais antkainiais. Gamybininkai sako, kad negali prekybininkas uždirbti tiek pat, kiek gamintojas. O prekybininkai atkerta, kad jiems kainuoja tas, tas ir dar tas. Jie turi savo logiką, mes - savo. Mano supratimu, negalima užsidėti 100 procentų ir didesnį antkainį. Negalima, bet jie tai daro. Paimkime menkę. Klaipėdos žuvininkystės produktų aukcione jos kilogramas kainuoja apie 4 litus, o parduotuvėje - apie 9 litus. Štai ir visa matematika“,  - kalbėjo A.Aušra.

Siekdami apeiti prekybininkus ir negąsdinti žmonių didžiuliais jų antkainiais, žvejai bandė savo pačių sugautą žuvį pardavinėti patys. Kai kurie iš jų iki šiol tai daro. Tačiau situacijos tai nekeičia.

„Kiekvienas turi dirbti savo darbą. Galų gale „nulūžta“ tie nagai ir supranti, kad vienu užpakaliu ant dviejų kėdžių neatsisėsi. O prekybininkai kaip prekiavo, taip ir prekiauja“, - sakė A.Aušra.

Konfederacijos vadovo nuomone, kalbos apie tai, kad žuvies kainai įtakos turi neva mažėjantys jos laimikiai, yra paprasčiausia spekuliacija.

„Čia kaip buvo su augančiomis naftos kainomis. Nutaisę protingus veidus visi kalbėjo apie augančios Kinijos ir Indijos ekonomikos įtaką. Aš jiems tiesiai pasakiau: baikite, vyrai, šnekėti nesąmones. Kinijos ekonomika per metus paaugo 15 proc., o nafta pabrango 100 proc. Turi būti logika. Pasiaiškinimų randama visada. Dabar visi aiškina, kad norvegai su rusais, nekreipdami dėmesio į Europos Sąjungą, Šiaurės jūroje nusistatė sau menkės sugavimo kvotą ir ja užvertė rinką. Tačiau visur aiškinama, kad pasaulyje ir ES žuvies deficitas siekia apie 30 procentų. Sudedi skaičius į krūvą, ir jie nesulimpa. Bet tie, kurie valdo pardavimus, sako savo tiesas. Ši problema egzistuoja tiek, kiek gyvuoja pasaulis, verslas ir pinigai. Ir aš šiandien iš savo bokštelio nematau galimybių pradėti reguliuoti kainas“, - neslėpė situacijos A.Aušra.

Turės pinigų, bus ir žuvies

Pasak verslininko, šioje situacijoje turėtų veikti visai kiti svertai - žmonių perkamoji galia.

„Žmonės skundžiasi ir skųsis, nes turi uždirbti daugiau, kad galėtų valgyti žuvį. Kodėl Vilniuje šviežios žuvies daugiau nei Klaipėdoje? Todėl, kad sostinėje žmonių perkamoji galia ir poreikiai visai kitokie. Rinka susireguliuoja automatiškai. Jei yra poreikis, tai yra ir žuvies. Visi tik deklaratyviai dejuoja, kad prie vandens esančioje Klaipėdoje nėra žuvies. O jos nėra todėl, kad niekam nereikia. Aš negaliu paimti dviejų žuvų ir nuvežti jų Petrui ir Antanui. O kur dėsiu likusias? Turi būti sistema, kuri pati funkcionuotų. Tokie dalykai sprendžiami globaliai, per žmonių perkamąją galią. Žmogaus poreikiai formuojasi pagal jo finansines galimybes. Užkeikimais sistemos nepakeisime. Reikia auginti materialinę stiprybę. Tada ir žmogus turės už ką žuvies nusipirkti ir nepyks ant tų, kurie tai gali, - mes visi galėsime“, - neabejojo A.Aušra.

Trūksta valdžios dėmesio

Kad didelei žuvies kainai įtakos turi prekybininkai, sutinka ir Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacijos vadovas Alfonsas Bargaila.

„Viską reguliuoja rinka, o ją valdo prekybininkai. Žvejai tokiems dalykams padaryti įtakos negali. Net jei mes ir užverstume prekystalius žuvimi, vargu ar kas pasikeistų. Reikalingi kardinalūs šalies valdžios sprendimai. Nesakau, kad reikia 100 procentų reguliuoti rinką, bet tam tikri saugikliai turėtų būti sudėti. Mokesčiai ir panašiai. Dabar beveik nebeliko didelio skirtumo, kam labiau apsimoka parduoti žuvį - saviems ar užsieniečiams“, - teigė A.Bargaila.

Jis siūlo imti pavyzdį iš Latvijos, kurioje žuvininkystės sektorius dvigubai didesnis, o žvejai sulaukia gerokai daugiau valdžios dėmesio.

„Mano Latvijos kolega „sėdi“ žemės ūkio ministro dešinėje, o su manimi niekas net kalbėtis nenori. Latviai iš šprotų gamina konservus, kuriuos mes perkame, o lietuviai savo sugautus 10 tūkstančių tonų šprotų sumala į miltus ir parduoda, nes tai pats paprasčiausias būdas užsidirbti. Paradoksas, ir tiek. Juk galėtume pasinaudoti milijonine ES parama. Gal ir gamyklos atsirastų. O dabar šie pinigai nueina į „pelkes“ - tvenkinius. Žvejų jie nepasiekia. Bet čia senų problemų „litanija“, kurių nė vienas ministras nepradėjo spręsti“, - liūdnai konstatavo A.Bargaila.

Laurynas Vilimas, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdantysis direktorius:

„Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai prekybininkus norima padaryti „kraštiniais“. Juos lengviausia dėl visko apkaltini. Prekybininkų dalis yra tikrai mažesnė nei supirkimo kaina. Viskas priklauso nuo produkto grupės. Jei kuri žuvies rūšis parduodama brangiau, to nereikėtų priimti kaip standarto, nes visokių žuvų yra.

Žvejams nėra jokio pagrindo teigti, kad uždedami „nesveiki“ antkainiai. Pirmiausiai pasiūlyčiau pasižiūrėti į save. Prekybininkai žuvį perka ne iš aukcionų, o tiekėjų, su kuriais turi sutartis. Lyginti tos dienos menkės kainą aukcione ir parduotuvėje yra didžiausias absurdas, tai gali daryti tik visiškas neišmanėlis. Žmonės perka už tiek, kiek gali nupirkti“,  - visus žvejų kaltinimus atmetė Laurynas Vilimas.

Jo teigimu, iš lietuvių įsigytai menkei ir karpiams prekybininkai uždeda iki 15 proc. antkainį. Iš Norvegijos tiekėjų pirktai lašišai  - iki 35 proc.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“