Tačiau vis garsiau girdimi ir tam prieštaraujančių ekspertų balsai: girdi, nebereikia investuoti į provinciją, nes jos nykimo nebesustabdysi, verčiau efektyvinti ekonominę veiklą, centralizuoti mažas valstybines įmonės.
Taip atsirado urėdijų, pašto, kelių priežiūros įmonių reformos, kai vietinės įmonės buvo reorganizuotos ar uždarytos, o jų turtas ir funkcijos perduotos centrinėms įmonėms.
Tad Lietuvos valdžios norai ir kalbos paprastai būna geri, tik valia silpna, o veiksmai dar ir priešingi. Pritrūksta ir elementaraus noro pasimokyti iš kitų valstybių.
Tad nieko keisto, kad dabartinių valdančiųjų žadėtas, tarkim, Žemės ūkio ministerijos perkėlimas į Kauną neįvyko. Norisi gyventi kaip kaimyninėje turtingoje Skandinavijoje, bet geroji skandinavų praktika mokesčių ir decentralizavimo srityse net nesvarstoma.
Ar nenutiks ir mums kaip tam kvailiui iš lietuvių liaudies pasakos, taip ir nepasimokiusiam nei iš savų, nei iš svetimų klaidų?
Siūlau pasižvalgyti po keletą Lietuvos regionų plėtrai įtakos turinčių sričių, tokių kaip vidaus produktas, atlyginimai, decentralizacija, mokesčių politika ir socialinė politika, ir pasižiūrėti, ko būtų galima imtis, kad situacija keistųsi.
Vidaus produktas (BVP)
2019 m. vasario 26 d. Eurostato duomenimis, Lietuvos sostinės regiono (sutampa su buvusia Vilniaus apskritimi) vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui, sudarė 112%, kai likusios Lietuvos, Vidurio ir vakarų Lietuvos regionas, – 65% ES vidurkio (ES 28 =100%).
Turint omenyje, kad sostinės regione yra ir gana skurdžių rajonų tokių kaip Šalčininkai, matome, kaip stipriai Vilnius skiriasi nuo visos Lietuvos. Deja, nei Kauno, nei Klaipėdos regionai vis dar negali prilygti turtingai sostinei.
Pagal Pauliaus Baniūno (Finansų ministerija) paruoštą 2019 m. birželio 5 d. „Investicijos į regionų plėtrą“ dokumentą, 2016 metais BVP, tenkantis vienam gyventojui, palyginti su ES vidurkiu, Lietuvos regionuose buvo toks (ES 28 =100%):
Vilniaus – 109%
Klaipėdos – 77%
Kauno – 74%
Panevėžio – 57%
Šiaulių – 56%
Telšių – 54%
Alytaus – 49%
Utenos – 48%
Marijampolės – 46%
Tauragės – 42%
Dėl didelio regionų išsivystymo skirtumo Lietuvą galėtume pavadinti kontrastų šalimi. Mūsų mažoje šalyje, kur nuo vieno krašto iki kito galima nuvažiuoti, sutvarkyti savo reikalus ir grįžti per 8 darbo valandas, tokie vidaus produkto tarp Lietuvos regionų skirtumai yra nepateisinami.
Vidutinis atlyginimas
Atlyginimų statistika rodo tolygesnę situaciją tarp Lietuvos regionų, bet didelę nelygybę lyginant su ES.
Anot Lietuvos statistikos departamento, 2019 m. trečiąjį ketvirtį bruto darbo užmokestis Vilniaus regione buvo 1459,4 EUR, o likusioje Lietuvoje, tai yra Vidurio ir vakarų Lietuvos regione, – 1208,5 EUR.
Turtingiausioje Vilniaus savivaldybėje bruto darbo užmokestis atitinkamai buvo 1503,3 EUR, o neturtingiausioje – Kalvarijos savivaldybėje – 961,7 EUR (plg. ČIA).
Nors vidutinis atlyginimas, skirtingai nei vidaus produktas, dvigubai ir nesiskiria, tačiau įvertinę ES vidutinę darbo valandos kainą, matome liūdną situaciją. Pagal Eurostato 2018 m. duomenis, vidutinė darbo valandos kaina (įvertinus visas išlaidas) Lietuvoje buvo 9 eurai. ES 28 narių vidurkis – 27,4 EUR, Euro zonos – 30,6 EUR. Skirtumas tarp Lietuvos ir ES 28 vidurkio yra 3 kartai (plg. ČIA).
Ir čia nebeturi didelės reikšmės Vilniaus regiono atlyginimų dydis ar visa jų kaina (su mokesčiais, aprūpinimu darbo priemonėmis ir kt.), nes skirtumas vis tiek triuškinantis.
Tad tiek Sostinės regionas, tiek ir kiti Lietuvos regionai kenčia nuo mažų atlyginimų, kurie ir yra visos Lietuvos atsigavimo duobkasiai.
Todėl kalbėdami apie Lietuvos regionus, turime įvertinti ir padėtį sostinėje – jeigu ir čia, nepaisant didelio vidaus produkto, viešpatauja skurdas, tai kokia padėtis gali būti regionuose?
Dėl atlyginimų ir vidaus produkto siūlau palyginti Lietuvą su mūsų taip mėgstamomis Skandinavijos šalimis – Danija, Švedija, Suomija ir Norvegija 2018 m.
* Vidaus produkto nuoroda GDP – ČIA. ** Vidaus produkto nuoroda PPS – ČIA, ČIA ir ČIA.
Taigi, pagal Perkamosios galios standartą (PPS) sostinės regionas nesiskiria nuo Suomijos ir lenkia daugelį šios skandinaviškos šalies regionų, bet atlyginimai ir jų kaina stipriai skiriasi ne mūsų sostinės regiono žmonių naudai.
Atkreiptinas dėmesys ir į praktinius dalykus, pavyzdžiui, į faktą, kad daugelis vartojimo prekių kainų Baltijos ir Skandinavijos šalyse susivienodino. Bent jau toks įspūdis susidaro aplankius švediškus supermarketus.
Vis dar brangesnė šalis yra Norvegija, bet ir ten įmanoma rasti pigesnių tiek maisto, tiek ir pramoninių prekių. Tad ir realios kainos, kuriomis yra išreikštas nominalus vidaus produktas, taip pat nėra jau tokios skirtingos tarp šalių.
Regionų decentralizacija ir mokesčių politika
Kaip matome, pagal atlyginimus ir vidaus sukuriamą produktą Lietuvos regionai atsilieka ne tik nuo Lietuvos sostinės regiono, bet ir nuo Skandinavijos šalių – čia ypač didelis atsilikimas.
Akivaizdu – reikalingas centrinės Lietuvos valdžios planas dėl Lietuvos tolygesnio regionų vystymo. Kad galėtume pritraukti investicijų ne tik į Lietuvos didžiuosius centrus, reikalinga tam tikra decentralizacija bei paskatos.
Tolygaus pasiskirstymo gerasis pavyzdys galėtų būti Norvegijos karalystė. Nors karaliaus rūmai, vyriausybė, parlamentas bei pagrindinės medijos yra Norvegijos sostinėje, Osle, kai kurios kitos institucijos yra išdėstytos gana dideliais mums atstumais. Norvegija pagal plotą yra apie 6 kartus didesnė už Lietuvą, todėl čia ir decentralizaciją yra kur kas sunkiau atlikti.
Čia pateikiami tik keli Norvegijos institucijų, įsikūrusių ne sostinėje, pavyzdžiai:
• Centrinė mokesčių kontora užsienio reikalams (sentralskattekontoret for utenlandssaker (sfu)) yra įsikūrusi Stavangeryje – 302 km nuo Oslo;
• Mokesčių deklaracijų popieriniai variantai siunčiami į Mo i Rana miestelio mokesčių kontorą 723 km atstumu nuo Oslo;
• Registrų centras (Brønnøysundregistrene) yra įsikūręs Brønnøysund mieste – traukiniu 623 kilometrai nuo Oslo.
Tokių institucijų, įsikūrusių toliau nuo Norvegijos sostinės, yra ir daugiau. Įdomi ir šios šalies mokesčių skatinimo sistema. Visa Norvegijos karalystė yra susikirtyta į darbdavio mokesčių zonas: jose mokestis įvairuoja nuo 0 iki 14,1 per (plg. ČIA).
Kuo toliau nuo centro į šiaurę yra regionas, tuo darbdavio mokestis mažesnis, kol pasiekia 0 procentų. Savo ruožtu Lietuvoje mokestinės nuolaidos yra numatytos tik LEZ, kurios (koks sutapimas!) iš pradžių buvo kuriamos šalia didžiųjų Lietuvos miestų. Tad galima sakyti, kad regioninės mokesčių politikos Lietuvoje niekados ir nebuvo.
Kita Norvegijos regionams svarbi nuostata yra draudimas statyti prekybos centrus miestuose, todėl jie statomi miestų pakraščiuose ar tiesiog laukuose. Deja, čia Lietuva tiek giliai įklimpusi į laukinį kapitalizmą, kad vargiai ar kada nors bus pajėgi pasekti Norvegijos pavyzdžiu ir perkelti prekybos centrus už miesto ribų.
Tigrą galima mėginti dresiruoti, kol jis mažas, o ne tuomet, kai suaugo darydamas, ką širdis geidė...
Socialinė politika
Kita regionų vystymuisi svarbi sritis yra socialinė politika. Nuo seniausių laikų žmonės rūpindavosi savo seneliais ir vaikais, tačiau ir dabar tai pagrindinės ir jautriausios visuomenės grupės. Vaikams lemta pakeisti dabartinius darbingus suaugusius, kurie, jeigu pasiseks, taps seneliais. Šioje srityje galime įžvelgti Lietuvoje teigiamų poslinkių, nes buvo įvesti vaiko pinigai ir didinamos pensijos.
Tačiau kiek ilgai tęsis tokia tendencija? Jau dabar kai kurie įtakingi politikai kalba, kad vaiko pinigų nereikia, nes tokios priemonės, girdi, nedidina gimstamumo. Galbūt ir taip, bet akivaizdu, kad tai mažina šeimų skurdą ir leidžia geriau lavinti bei ugdyti vaikus.
Pagal suminį gimstamumo rodiklį 2018 m. vienai moteriai tenkančių vaikų skaičius kaime buvo 1,9 vaiko, o mieste 1,53; 2015 m. atitinkamai kaime buvo 2, o mieste 1,59 (plg. ČIA).
Tai rodo, kad vaiko pinigais remiami Lietuvos regionai. Panašiai yra su mūsų pensininkais, kurių regionuose yra daugiau (pgl. ČIA).
Gavę pensijas mūsų senjorai nebūtinai savo pinigus atiduoda sukčiams ar deda į kojinę, bet ir išleidžia vaistams, maistui ir kitiems būtiniems dalykams. Deja, pensijos vis dar labai mažos.
Čia ir vėl būtų galima pasimokyti iš Norvegijos, kur tam tikrai paramai yra taupoma. Pavyzdžiui, Norvegijos karalystėje ligą pirmąsias 16 kalendorinių dienų apmoka darbdavys ir tik vėliau jūsiškė SODRA (NAV).
Tad valstybė išlaiko tik rimtesnius ligonius. Taip pat Norvegijos valstybė (nebent būtum įsidarbinęs valstybinėse institucijose) nedraudžia dėl traumų, nelaimingų atsitikimų darbe ar invalidumo. Visa tai turi padaryti darbdavys.
Jeigu Lietuva sektų Norvegijos pavyzdžiu, liktų daugiau pinigų pensijoms kelti. Didesnės pensijos bei vaikų pinigai galėtų tapti ir jau tampa didesniu stimulu regionų plėtrai.
Pasiūlymai ir komentarai
Trumpai apžvelgus Lietuvos regionų plėtros galimybes ir sunkumus galima būtų pateikti keletą pasiūlymų ir juos kiek plačiau pakomentuoti:
1. Steigti LEZ (laisvoji ekonominė zona) visose savivaldybėse. Prioritetą reikėtų teikti labiausiai atsilikusioms savivaldybėms.
Lietuvos provincijoje sukuriamas per mažas vidaus produktas. Dėl neprotingos privatizacijos buvo sunaikinta daug gerų įmonių, tokių kaip „Mastis“ Telšiuose ar „Tauras“ Šiauliuose, todėl dabar reikalingos mokestinės ir kt. paskatos verslams steigtis provincijoje. 2. Įvesti mokestines zonas pagal savivaldybių išsivystymo lygį.
Galima būtų taikyti Norvegijos pavyzdį, bet reikia turėti omenyje, kad po paskutinės mokesčių reformos Lietuvoje buvo beveik panaikintas darbdavio mokestis sodrai (nuo 30,98% iki 1,77%), todėl dabar norėdami pritaikyti panašų modelį, turėtume mažinti darbuotojų mokesčius.
Kadangi pinigų tokiai reformai greičiausiai trūks, jiems sukaupti galima būtų pakelti vartojimo mokesčius, tai yra PVM (pridėtinės vertės mokestis). Jis galėtų būti toks kaip Skandinavijos šalyse – 25 % (Lietuvoje dabar yra 21%).
3. Toliau didinti minimalų atlyginimą, atskiriems sektoriams įvesti aukštesnius minimalius atlyginimo tarifus.
Norvegijoje daugelyje sričių nėra minimalaus atlyginimo, bet tam tikriems jautriems sektoriams yra įvestas skirtingas minimalus atlyginimas.
Pvz., vairuotojų minimalus bruto valandinis atlyginimas yra 175,95 kronų per valandą; statybininkų – 196,5 kronų per valandą; valytojų – 187,66 kronų per valandą ir t.t. Lietuvoje būtų galima įvesti aukštesnius atlyginimus supermarketų darbuotojams, gaisrininkams ir t.t.
4. Įvesti aukštesnius minimalius atlyginimo tarifus viešuosius pirkimus laimėjusioms įmonėms.
Aukštesnių atlyginimų valstybiniame projekte žavesį teko patirti ir man studentavimo laikotarpiu, kai 1999 m. buvau įsidabinęs stogdengiu JAV Wisconsino valstijos mažoje įmonėje, kuri buvo laimėjusi valstijos vienos mokyklos stogo keitimo projektą. Įprastai gaudavau 9 dolerius bruto per valandą, o tame projekte – net 23 dolerius per valandą. Viršvalandžiai buvo apmokami 50% didesniu tarifu, nes projektą laimėjusi įmonė buvo įsipareigojusi mokėti gerokai aukštesnius negu įprasta atlyginimus.
Lietuvai tokia praktika yra itin aktuali, nes daugelis projektų vis dar yra remiama ES.
5. Pagaliau ryžtis perkelti kai kurias centrines įstaigas į regionus.
Taip ir nepavyko Žemės ūkio ministerijos perkelti į Kauną. Deja, kaip dažnai pas mus atsitinka, vis dar daug šnekų, mažai darbų.
6. Socialinėje politikoje sutelkti dėmesį į senelius ir vaikus.
Šie pasiūlymai ir pastebėjimai toli gražu nėra baigtiniai. Ne Lietuvos sostinėje, bet Lietuvos regionuose sprendžiasi Lietuvos likimas. Kai Lietuvos link artėja pavojingas koronavirusas, nejučiomis atsimeni maro ir karų laikus, kai miestai ištuštėdavo, bet šalis išlikdavo dėl savo regionų, o bėdą įveikus, į miestus patraukdavo ir nauji gyventojai.
Teikia vilties ir naujojo Lietuvos prezidento pradedami braižyti Gerovės valstybės kontūrai – dar visai neseniai kalbėti apie tokius dalykus buvo kone blogo tono ženklas. Ir atvirkščiai – niektauzių bravūriški pasisakymai (kad ir banalusis skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas ir pan.) yra nuskambėję ne vieno eksperto lūpomis ir atkirčio nesulaukę.
Tad viltis išlieka…
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą