"Google" galės pratęsti žmogaus gyvenimą?

„Drįsčiau pasakyti, kad jiems gali pavykti, nes pavyzdžių aplinkui nemažai: elektromobilis pavyko, kosminiai skrydžiai pavyko, kodėl nepavyks tai? Gal ne iš karto, gal ne viskas, ką jie užsibrėžę, gal ne iki begalybės, gal prailginti žmogaus gyvenimą pavyks tik 50 metų“, – svarsto D. Paršonis.

– „Google“, bendrovė, kurianti visai kitus produktus, įkuria kompaniją, kuri ruošiasi spręsti, kaip nutolinti mirtį ir prailginti žmogaus gyvenimą, – klausimus, kuriuos sprendžia mokslininkai, farmacininkai, ir jiems nelabai pavyksta. Kaip tai vertinti?

– Iš vienos pusės, tai – svetimų darbų tąsa. Prieš porą šimtmečių ar dar anksčiau žmonės vidutiniškai gyveno gerokai trumpiau. Medicina nemažai pasiekė, bet to negana, žmonės nori gyventi ilgiau. Turtingi žmonės nori gyventi dar ilgiau. Tas noras suprantamas – kai kišenėje atsiduria milijardas ar pora milijardų, pagalvoji, kad tuos pinigėlius galėtum sėkmingai leisti ilgą laiką. Ne veltui tokių didelių siekių paprastai imasi itin turtingų bendrovių lyderiai...

Antra, problemą bus bandoma spręsti taip, kaip jas sprendžia programuotojai. Programavimo kultūroje vyrauja kitoks požiūris – virtualiame, skaitmeniniame pasaulyje nėra nesuprogramuojamų dalykų. Todėl žmonės, ateinantys iš šios stovyklos, įsivaizduoja, kad visas problemas galima išspręsti. Galbūt tai visai šaunus požiūris, nes retkarčiais jiems tas problemas išspręsti pavyksta geriau negu prieš tai bandžiusiems.

– Gal turite pavyzdžių, kai IT technologijų bendrovėms pavyko išspręsti problemas, kurios buvo neišsprendžiamos kitų sričių ekspertams?

– Galėčiau paminėti kelis atvejus, kurie gana įspūdingi. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) yra jauna automobilius gaminanti įmonė, vardu „Tesla“, kuri gamina elektromobilius. Ir gamina ji ne šiaip elektromobilius, o galingus sportinio stiliaus elektromobilius, kas, atrodytų, visiškai nedera su tuo, ką mums anksčiau teigė įprastų automobilių gamintojai, neva tik nafta mus veš greitai ir dinamiškai, o elektra, žinote, toks „troleibusas“ – niekada negalėsite judėti greitai... „Tesla“ įrodė, kad galima važiuoti ir smagiai, ir greitai, ir automobiliu, kuris varomas elektra.

Kitas projektas – „SpaceX“ ir į jį panašūs, kur problemos taip pat sprendžiamos laikantis nuostatos, kad nėra neįveikiamų kliūčių. Kosmoso skrydžiai nėra tik valstybių reikalas, jie nebūtinai turi būti be galo brangūs ar nuostolingi. NASA ar Rusijos kosminė programa nutraukia projektus, o šie naujieji kosmoso verslininkai drąsiai jų imasi.

Ne viskas dar padaryta, bet kai kurie projektai įvykdyti: tarptautinei kosminei stočiai tiekiama pagalba, kuriamos daugkartinio naudojimo raketos, netgi pradedami vykdyti turistiniai skrydžiai. Tam tikra prasme šiai grupei būtų galima priskirti ir Richardą Bransoną su „Virgin Galactic“. Kitaip tariant, tai daugiausia naujos kartos žmonės, labai aktyviai dalyvaujantys informacinių technologijų rinkoje. Jie visai kitaip žiūri į įsisenėjusias problemas, kurias mes kai kuriais atvejais būtume linkę nurašyti kaip neišsprendžiamas.

– Ar teisingai suprantu, kad programuotojų požiūris šiek tiek kitoks nei kitų sričių žmonių? Nes mes manome, kad mirtis yra neišsprendžiama problema...

– Žaidime gali gauti naują gyvenimą (juokiasi). Juokas juokais, bet iš tikrųjų su požiūriu, kad problemas išskaidžius į smulkesnes dalis, optimizavus atskirus jų procesus, labai susikoncentravus, pasitelkus pačių gabiausių žmonių grupes, dirbant labai tikslingai ir, svarbiausia – nepaisant tų barjerų, kurie anksčiau pasirodė kaip neapeinami arba nepralaužiami, – galima pasiekti labai daug.

Tas požiūris ir užmojai kitąkart labai dideli. Pavyzdžiui, pirmasis „Google“ tikslas buvo apdoroti žmonijos informaciją ir padaryti ją prieinamą. Šiaip jau retai kuri bendrovė turi tokių ambicijų. O informacinių technologijų rinkoje tokių ambicijų yra. Tai irgi yra variklis.

– Bet ką reiškia suprogramuoti problemą arba jos sprendinį?

– Kompiuterijos raida turi nuolatinį pagreitį (mes kartais jį vadiname Moore`o dėsniu). Kompiuteriai tampa vis galingesni ir vis didesnė galia prieinama kasdieniam vartotojui (jau nekalbu apie didelės koncentracijos projektus). Be to, jie gali išspręsti tas problemas, kurios iki tol atrodė neišsprendžiamos.

Enciklopedijose apibrėžti „didieji žmonijos iššūkiai“. Pavyzdžiui, vienas iš tokių – siekis tiksliai sumodeliuoti Žemės atmosferą, kad mes nespėliotume orų arba nebandytume pagal tam tikras taisykles atspėti, kas bus rytoj, o absoliučiai tiksliai žinotume, kokios stiprumo vėjas pūs rytoj apie 17 val. 43 min. Vilniuje, Konarskio g. 49. Tai tebėra iššūkis, dar kurį laiką bus iššūkiu, nes tokio galingumo ir tokių algoritmų kol kas neturime...

Bet tie, kurie dirba toje srityje, niekada neišleidžia iš akiračio didžiųjų iššūkių. Pavyzdžiui, sukurti visiškai tikslų žmogaus kūno modelį: kaip veikia kiekviena ląstelė, kaip veikia kiekviena membrana. Turėdami tokį modelį, galėtume eksperimentuoti su visomis ligomis. Jau dabar tai iš tikrųjų vyksta – vaistai skaitmeniniu būdu bandomi su modeliais ir mėginama nuspėti, koks galimas šalutinis vaistų poveikis ir t. t. Bandyti naujus vaistus – labai brangu... O tie, kurie nepriima požiūrio, kad tai brangu, sunku, neįveikiama, sako – bandom daryti, kodėl ne?

– O jei kalbame apie mūsų visuomenei aktualias socialines problemas – nusikalstamumą, avaringumą ir pan., ar yra vilčių, kad kodai ir algoritmai gali padėti tai išspręsti?

– Tikrai yra bandymų. Kiekvienas pagal savo suvokimą ir skepsį gali spręsti, daug ar mažai jie žada. Ta pati „Google“ sprendžia ir vairavimo problemą. Jie kuria sistemas automobiliams, kurie patys vairuoja. Kompiuterio reakcijos, laikas ir variantų apsvarstymas kiekvienoje situacijoje gali vykti milijonus kartų per sekundę. Tokio kiekio informacijos žmogus nesugebėtų apdoroti net ir labai susikoncentravęs, o kompiuteris gali. Vadinasi, bent jau teoriškai daugelyje situacijų toks automobilis būtų daug geresnis vairuotojas. Jau šiandien tie automobiliai yra gavę licencijas keliose JAV valstijose, ir žmonės gali jais važinėti neliesdami vairo.

Manyčiau, kad nusikalstamumo problemoms spręsti technologija irgi jau sukurta (čia gal jautresnė situacija). Iš esmės čia susietos dvi technologijos. Viena, vadinamųjų dronų – tokių nedidukų, pusiau autonominių lėktuvėlių, be lakūnų, piloto ir stebėjimo kamerų, atėjusi iš aviacijos. Tai jau įgyvendinta. Neseniai teko skaityti straipsnį apie Gazos sektorių, virš kurio Irzaelis nuolat laiko dronus. Skaičiau apie psichologinius padarinius. Nuolat stebimi žmonės jaučiasi labai blogai. Juolab kad kai kurie iš tų dronų gali būti ginkluoti. Robotas su kulkosvaidžiu virš galvos nesukelia paties geriausio jausmo... Dar visai neseniai juos matėme tik fantastiniuose filmuose, šiandien jie – realybė. Kaip tai vertinsime? Iš noro aprėpti viską, įskaitant ir fantastiką, ateina ne tik gerų, bet ir blogų dalykų...

– Informacinių technologijų pažanga ne tik sprendžia tam tikras problemas, bet ir jas kuria. Pavyzdžiui, privatumo dalykai, šnipinėjimo programos ir jausmas, kad esi visuotinai sekamas. Net ir dabar esu internete, o kažkas tai fiksuoja.

– Taip, tie duomenys yra fiksuojami ir jie patenka į rankas suinteresuotiems žmonėms. Jie turi galią, prieigą, susitarimus, ir, žinoma, tokie dalykai kelia nerimą.

Įdomu tai, kad kai kurie psichologai ir filosofai ėmė svarstyti, galbūt galima atrasti ką nors gero... Dalis specialistų jau šiandien priima totalinio stebėjimo visuomenę kaip labai galimą variantą. Tuomet svarsto, ar mes tokiomis sąlygomis galėtume gyventi, o jei taip, kas būtų gero.

Viena iš tokių žadamų gerovių yra ta, kad, ko gero, labai sumažėtų arba išvis išnyktų nusikalstamumas, išskyrus tuos nusikaltimus, kurie įvykdomi dėl emocinių dalykų – iš pykčio, keršto, pavydo. Bet „apskaičiuoti“ nusikaltimai (pavyzdžiui, kažką apvogti, pasiimti, papirkti arba atidaryti partijos juodąją kasą), ko gero, išnyktų.

– Grįžkime prie „Google“ ir jos naujo siekio. Ar galima prognozuoti kompanijos sėkmę ir nuo ko ji priklausytų?

– Manau, kad sėkmę prognozuoti galima, nes sistemiškai iš programavimo perspektyvos niekas labai rimtai nejudino biologinių mokslų. Buvo atskirų projektų, bet sistemiškai nukreiptų į senėjimo problemų sprendimą nebuvo.

Drįsčiau pasakyti, kad jiems gali pavykti, nes pavyzdžių aplinkui nemažai: elektromobilis pavyko, kosminiai skrydžiai pavyko, kodėl nepavyks tai? Gal ne iš karto, gal ne viskas, ką jie užsibrėžę, gal ne iki begalybės, gal prailginti žmogaus gyvenimą pavyks tik 50 metų... Bet tai didesnis iššūkis.

– Vadinasi, galbūt per „Google“ galėtum užsisakyti dešimt papildomų gyvenimo metų?

– O jei pasižadėtum dar 50 metų žiūrėti reklamą, spėju, gyvenimą pratęstų nemokamai...