Pasak D. Minioto, į akinius panašus prietaisas praverstų skaitant nelietuviškus tekstus, keliaujant. Žvilgsniui užkliuvus už nežinomo žodžio, jis iškart pateiktų vertimą. „Tai nėra didelė naujovė, jau prieš 10 metų tokios sistemos buvo. Didžiausia problema buvo kaina – jos kainavo keliasdešimt tūkstančių dolerių“, – pastebi mokslininkas.
– Taigi dabar bus galima žaisti šachmatais valdant kompiuterį akimis?
– Tai viena iš galimybių, skirta žaisti. Bet šią įrangą galima pritaikyti ir darbui, tarkim, rašyti laiškus ar kažką kita. Šiuo atveju, norint pradėti žaisti, pirmiausia reikia sistemai duoti žinoti, kur yra žmogaus akys. Tam reikia atlikti kalibravimo procedūrą. Monitoriuje yra paslėptos kameros, kurios filmuoja veidą. Tada specialūs algoritmai (programinė įranga, kuri yra tame prietaise) randa veidą, paskui – akis. Tai padarius, iš gauto vaizdo reikia pašalinti viską, kas yra nereikalinga, ir palikti tik vyzdžius. Kai juodame fone matyti du balti taškeliai, jie kompiuteriui pasako, kur yra akys. Tada reikia sureguliuoti aukštį pagal tai, kaip žmogus sėdi, ir belieka paleisti kalibravimo procedūrą.
– Ką reiškia „kalibravimas“?
– Reikia sekti ekrane judantį tašką – tokiu būdu kompiuteris išmatuoja atstumą tarp akių ir tai, kokiame aukštyje žmogus sėdi, nes kiekvienu atveju būna skirtumų. Po šito kalibravimo kompiuteris žino tiksliai, kokia yra geometrija.
– Taigi kompiuteris prisitaiko prie kiekvieno individualiai?
– Taip. Kai pirmą kartą paėmėme pelę į rankas, tai irgi buvo nauja. Dabar mes tiek įpratę, kad pele naudojamės nė nemąstydami. Lygiai taip pat kalibruojame mintyse, o visa kita kompiuteriui jau reikia atlikti pačiam.
– Žmogui, kuris pradeda valdyti kompiuterį akimis, irgi reikia įgūdžių?
– Ir taip, ir ne. Gal netgi lengviau išmokti dirbti šiuo prietaisu nei su pele. Tarkim, matote klaviatūrą, norite rinkti tekstą. Akimis išsirenkate reikiamą raidę, bet sistemai reikia kažkaip pranešti, kad norite ją paspausti. Tam galima naudoti mirksėjimą, pavyzdžiui, šiek tiek užlaikyti mirksnį. Tada algoritmai žino, kad norite duoti komandą ir išsirikinti konkrečią raidę. Alternatyva mirksėjimui – ilgiau pažiūrėti į jus dominantį objektą.
Ypač šis prietaisas tiktų neįgaliems žmonėms, kurie negali kitaip valdyti aplinkos. Akys – puiki valdymo priemonė. Turėdami tokį prietaisą jie gali bendrauti, rašyti elektroninius laiškus arba naršyti internete. Tarkim, nemažai tokių žmonių jau net išleido savo knygas.
– Ką konkrečiai Jūs darote?
– Visą sistemą sudaro dvi dalys. Pirma – techninė įranga, įskaitant kameras ir kitus dalykus, kuriuos galima pamatyti plika akimi. Antra dalis – nematoma programinė įranga, arba programinis kodas. Mes naudojame komercinę techninę įrangą ir pagrindinį dėmesį skiriame programinei įrangai. Tai įrankiai, kurie leidžia panaudoti technologijos galimybes. Jei nėra programų, tada tai tik geras žaisliukas, bet daugiau nėra ką su juo daryti.
– Kokius produktus ar programas šiuo metu kuriate?
– Šiuo metu mūsų studentai kuria mobilų ant galvos dedamą prietaisą, su kuriuo būtų galima vaikščioti ir filmuoti už laboratorijos ribų. Tarkim, atsidūrėte užsienio šalyje, kokiuose Tolimuosiuose Rytuose, matote daug iškabų, bet nesuprantate rašmenų. Kadangi vaikštote su į akinius panašiu prietaisu, viskas, į ką pažiūrite, filmuojama. Pamatę kažkokią iškabą, pasižiūrite, sistemai duodate sutartinį ženklą (tarkim, staigiai kilstelite galvą), kad ji žinotų, jog norite kažkokio veiksmo, ir per integruotas ausines išgirstate vertimą. Šis darbas gal bus pristatomas tik kitais metais.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aviacijos institute yra simuliatoriai, leidžiantys imituoti skrydį. Šie aparatai skirti pilotams apmokyti žemėje, kai viskas saugu ir kontroliuojama, bet projektoriai sukuria tokią aplinką, tarsi pilotas būtų ore: vaizdas juda, galima imituoti nusileidimą pasirinktame oro uoste ir pan. Mes pamanėme, kad mūsų akių sekimo įrangą galima įmontuoti į šitą lakūno kabiną. Tada instruktorius galėtų matyti, ar egzaminą laikantis žmogus tikrai apžiūri visus būtinus prietaisų skydelius, ypač kai sukurta avarinė situacija.
Pavasarį bakalauro darbą ginsis trys žmonės, kurie kuria programinę įrangą, skirtą tekstui skaityti. Tarkim, skaitote tekstą užsienio kalba, o aparatūra seka jūsų žvilgsnį. Kai tik ji pastebi, kad žvilgsnis už kažkurios vietos (kokio nežinomo žodžio) užkliūva, iš karto viršuje pateikia vertimą. Tai patogu, nes nereikia atsidaryti atskiro lango su žodynu. Tai nėra didelė naujovė, jau prieš 10 metų tokios sistemos buvo. Mes tiesiog bandome sukurti analogą, pritaikytą lietuvių kalbai.
– Kada tokie produktai pateks į mūsų rinką?
– Kelias gana ilgas. Mes, kaip mokslininkai, pirmiausia turime sukurti idėją ir parodyti, kad ji įgyvendinama. Kitą kartą užtrunka ir įgyvendinti. Be to, atskiras procesas yra patentavimas. Paskui sukurtas gaminys turi būti išbandytas ir gauti sertifikatus, įrodančius, kad yra nekenksmingas. Pavyzdžiui, kad diodai, kurie šviečia į akis, joms nepakenks. Visa tai užtrunka.
– Ar pasaulyje daug mokslininkų, kuriančių programas, valdomas akimis?
– Pirmos komercinės sistemos, skirtos paprastam vartotojui, naudojamos gal jau kokius 30 metų. Taigi tai nėra stebuklas. Ši technologija tikrai ne šiandienos ir net ne vakarykštė. Jau galima rasti daug daugiau gamintojų, nes technologija pripažinta ir bandoma kurti masinio vartojimo prietaisus. Iki šiol didžiausia problema buvo kaina – sistemos kainavo keliasdešimt tūkstančių dolerių ar eurų, todėl jas sau leisti galėjo tik mokslinės laboratorijos arba kažkokios įmonės.
Visuomenė šiomis sistemomis galės naudotis tik kai kaina nukris iki kelių šimtų litų. Viena danų įmonė jau pradėjo reklamos kampaniją ir priima išankstinius užsakymus. Ji už kelis šimtus dolerių siūlo įsigyti akimis valdomą prietaisėlį.
– Jei sakote, kad pasaulyje tai ne naujiena, Jūsų tikslas – programą padaryti kuo tikslesnę?
– Mes kuriame pačius algoritmus – programinę įrangą, kuri leistų geriau akimis valdyti kompiuterio žymeklį.
– Kas yra algoritmai?
– Tai reiškia – užrašyti matematine kalba, nes kompiuteriui negalime įsakyti balsu. Kompiuteris supranta programinį kodą, t. y. specialia kalba parašytą tekstą. Įvairias programavimo kalbas kompiuteris jau interpretuoja savaip – išverčia į jam suprantamus vienetukus ir nuliukus. Ir tada vykdo, ką reikia.
– Galite pademonstruoti, kaip žaisite šachmatais ir valdysite juos akimis?
– Atlikome kalibravimo procedūrą ir paleidžiame programą. Matome raudoną tašką, kuris parodo, į ką žiūri mūsų akys. Dabar žiūriu į centrą ir ten pulsuoja raudonas taškelis. Tada išsirenku baltąjį pėstininką. Kai į figūrėlę pasižiūriu ilgiau, užsidega geltonas stačiakampis, kuris parodo, kad aš noriu ją perkelti. Perkeliu į ekrano vidurį. Prieš tai, kad įsitikintų, ar nepersigalvojau, kompiuteris dar manęs paklausė, ar tikrai noriu eiti ten, kur buvau suplanavęs. Dabar, atsakydamas į mano ėjimą, kompiuteris pajudino juodąjį pėstininką. Aš vėl žiūriu į ekraną ir renkuosi figūrą.
– Kai norite išsirinkti pėstininką, ilgiau į jį pažiūrite?
– Taip, šiuo atveju pasirinktas variantas su ilguoju žvilgsniu.
– Kiek jis trunka?
– Turbūt ne visą sekundę. Čia jau priklauso nuo programos. Trukmę galima ir pačiam pasiderinti.
Šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universitete kuriamos programos, kurios leistų kompiuterį valdyti ne pele, o žvilgsniu, sako Elektroninių sistemų katedros docentas Darius Miniotas. „Ypač šis prietaisas tiktų neįgaliems žmonėms [...]. Turėdami tokį prietaisą jie galėtų bendrauti, rašyti elektroninius laiškus arba naršyti internete“, – kalba jis.
Pasak D. Minioto, į akinius panašus prietaisas praverstų skaitant nelietuviškus tekstus, keliaujant. Žvilgsniui užkliuvus už nežinomo žodžio, jis iškart pateiktų vertimą. „Tai nėra didelė naujovė, jau prieš 10 metų tokios sistemos buvo. [...] Didžiausia problema buvo kaina – jos kainavo keliasdešimt tūkstančių dolerių“, – pastebi mokslininkas.
– Taigi dabar bus galima žaisti šachmatais valdant kompiuterį akimis?
– Tai viena iš galimybių, skirta žaisti. Bet šią įrangą galima pritaikyti ir darbui, tarkim, rašyti laiškus ar kažką kita. Šiuo atveju, norint pradėti žaisti, pirmiausia reikia sistemai duoti žinoti, kur yra žmogaus akys. Tam reikia atlikti kalibravimo procedūrą. Monitoriuje yra paslėptos kameros, kurios filmuoja veidą. Tada specialūs algoritmai (programinė įranga, kuri yra tame prietaise) randa veidą, paskui – akis. Tai padarius, iš gauto vaizdo reikia pašalinti viską, kas yra nereikalinga, ir palikti tik vyzdžius. Kai juodame fone matyti du balti taškeliai, jie kompiuteriui pasako, kur yra akys. Tada reikia sureguliuoti aukštį pagal tai, kaip žmogus sėdi, ir belieka paleisti kalibravimo procedūrą.
– Ką reiškia „kalibravimas“?
– Reikia sekti ekrane judantį tašką – tokiu būdu kompiuteris išmatuoja atstumą tarp akių ir tai, kokiame aukštyje žmogus sėdi, nes kiekvienu atveju būna skirtumų. Po šito kalibravimo kompiuteris žino tiksliai, kokia yra geometrija.
– Taigi kompiuteris prisitaiko prie kiekvieno individualiai?
– Taip. Kai pirmą kartą paėmėme pelę į rankas, tai irgi buvo nauja. Dabar mes tiek įpratę, kad pele naudojamės nė nemąstydami. Lygiai taip pat kalibruojame mintyse, o visa kita kompiuteriui jau reikia atlikti pačiam.
– Žmogui, kuris pradeda valdyti kompiuterį akimis, irgi reikia įgūdžių?
– Ir taip, ir ne. Gal netgi lengviau išmokti dirbti šiuo prietaisu nei su pele. Tarkim, matote klaviatūrą, norite rinkti tekstą. Akimis išsirenkate reikiamą raidę, bet sistemai reikia kažkaip pranešti, kad norite ją paspausti. Tam galima naudoti mirksėjimą, pavyzdžiui, šiek tiek užlaikyti mirksnį. Tada algoritmai žino, kad norite duoti komandą ir išsirikinti konkrečią raidę. Alternatyva mirksėjimui –ilgiau pažiūrėti į jus dominantį objektą.
Ypač šis prietaisas tiktų neįgaliems žmonėms, kurie negali kitaip valdyti aplinkos. Akys – puiki valdymo priemonė. Turėdami tokį prietaisą jie gali bendrauti, rašyti elektroninius laiškus arba naršyti internete. Tarkim, nemažai tokių žmonių jau net išleido savo knygas.
– Ką konkrečiai Jūs darote?
– Visą sistemą sudaro dvi dalys. Pirma – techninė įranga, įskaitant kameras ir kitus dalykus, kuriuos galima pamatyti plika akimi. Antra dalis – nematoma programinė įranga, arba programinis kodas. Mes naudojame komercinę techninę įrangą ir pagrindinį dėmesį skiriame programinei įrangai. Tai įrankiai, kurie leidžia panaudoti technologijos galimybes. Jei nėra programų, tada tai tik geras žaisliukas, bet daugiau nėra ką su juo daryti.
– Kokius produktus ar programas šiuo metu kuriate?
– Šiuo metu mūsų studentai kuria mobilų ant galvos dedamą prietaisą, su kuriuo būtų galima vaikščioti ir filmuoti už laboratorijos ribų. Tarkim, atsidūrėte užsienio šalyje, kokiuose Tolimuosiuose Rytuose, matote daug iškabų, bet nesuprantate rašmenų. Kadangi vaikštote su į akinius panašiu prietaisu, viskas, į ką pažiūrite, filmuojama. Pamatę kažkokią iškabą, pasižiūrite, sistemai duodate sutartinį ženklą (tarkim, staigiai kilstelite galvą), kad ji žinotų, jog norite kažkokio veiksmo, ir per integruotas ausines išgirstate vertimą. Šis darbas gal bus pristatomas tik kitais metais.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aviacijos institute yra simuliatoriai, leidžiantys imituoti skrydį. Šie aparatai skirti pilotams apmokyti žemėje, kai viskas saugu ir kontroliuojama, bet projektoriai sukuria tokią aplinką, tarsi pilotas būtų ore: vaizdas juda, galima imituoti nusileidimą pasirinktame oro uoste ir pan. Mes pamanėme, kad mūsų akių sekimo įrangą galima įmontuoti į šitą lakūno kabiną. Tada instruktorius galėtų matyti, ar egzaminą laikantis žmogus tikrai apžiūri visus būtinus prietaisų skydelius, ypač kai sukurta avarinė situacija.
Pavasarį bakalauro darbą ginsis trys žmonės, kurie kuria programinę įrangą, skirtą tekstui skaityti. Tarkim, skaitote tekstą užsienio kalba, o aparatūra seka jūsų žvilgsnį. Kai tik ji pastebi, kad žvilgsnis už kažkurios vietos (kokio nežinomo žodžio) užkliūva, iš karto viršuje pateikia vertimą. Tai patogu, nes nereikia atsidaryti atskiro lango su žodynu. Tai nėra didelė naujovė, jau prieš 10 metų tokios sistemos buvo. Mes tiesiog bandome sukurti analogą, pritaikytą lietuvių kalbai.
– Kada tokie produktai pateks į mūsų rinką?
– Kelias gana ilgas. Mes, kaip mokslininkai, pirmiausia turime sukurti idėją ir parodyti, kad ji įgyvendinama. Kitą kartą užtrunka ir įgyvendinti. Be to, atskiras procesas yra patentavimas. Paskui sukurtas gaminys turi būti išbandytas ir gauti sertifikatus, įrodančius, kad yra nekenksmingas. Pavyzdžiui, kad diodai, kurie šviečia į akis, joms nepakenks. Visa tai užtrunka.
– Ar pasaulyje daug mokslininkų, kuriančių programas, valdomas akimis?
– Pirmos komercinės sistemos, skirtos paprastam vartotojui, naudojamos gal jau kokius 30 metų. Taigi tai nėra stebuklas. Ši technologija tikrai ne šiandienos ir net ne vakarykštė. Jau galima rasti daug daugiau gamintojų, nes technologija pripažinta ir bandoma kurti masinio vartojimo prietaisus. Iki šiol didžiausia problema buvo kaina – sistemos kainavo keliasdešimt tūkstančių dolerių ar eurų, todėl jas sau leisti galėjo tik mokslinės laboratorijos arba kažkokios įmonės.
Visuomenė šiomis sistemomis galės naudotis tik kai kaina nukris iki kelių šimtų litų. Viena danų įmonė jau pradėjo reklamos kampaniją ir priima išankstinius užsakymus. Ji už kelis šimtus dolerių siūlo įsigyti akimis valdomą prietaisėlį.
– Jei sakote, kad pasaulyje tai ne naujiena, Jūsų tikslas – programą padaryti kuo tikslesnę?
– Mes kuriame pačius algoritmus – programinę įrangą, kuri leistų geriau akimis valdyti kompiuterio žymeklį.
– Kas yra algoritmai?
– Tai reiškia – užrašyti matematine kalba, nes kompiuteriui negalime įsakyti balsu. Kompiuteris supranta programinį kodą, t. y. specialia kalba parašytą tekstą. Įvairias programavimo kalbas kompiuteris jau interpretuoja savaip – išverčia į jam suprantamus vienetukus ir nuliukus. Ir tada vykdo, ką reikia.
– Galite pademonstruoti, kaip žaisite šachmatais ir valdysite juos akimis?
– Atlikome kalibravimo procedūrą ir paleidžiame programą. Matome raudoną tašką, kuris parodo, į ką žiūri mūsų akys. Dabar žiūriu į centrą ir ten pulsuoja raudonas taškelis. Tada išsirenku baltąjį pėstininką. Kai į figūrėlę pasižiūriu ilgiau, užsidega geltonas stačiakampis, kuris parodo, kad aš noriu ją perkelti. Perkeliu į ekrano vidurį. Prieš tai, kad įsitikintų, ar nepersigalvojau, kompiuteris dar manęs paklausė, ar tikrai noriu eiti ten, kur buvau suplanavęs. Dabar, atsakydamas į mano ėjimą, kompiuteris pajudino juodąjį pėstininką. Aš vėl žiūriu į ekraną ir renkuosi figūrą.
– Kai norite išsirinkti pėstininką, ilgiau į jį pažiūrite?
– Taip, šiuo atveju pasirinktas variantas su ilguoju žvilgsniu.
– Kiek jis trunka?
– Turbūt ne visą sekundę. Čia jau priklauso nuo programos. Trukmę galima ir pačiam pasiderinti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą