Įsirengti pirtelę galima ir bute

Malonumai

Statant individualų gyvenamąjį namą paprastai neapsieinama be pirtelės, kuri pasirenkama pagal šeimininko finansines galimybes ir skonį.

Pirtelę galima įsirengti ne tik individualiame name, naujai statomo, bet ir senos statybos namo bute.

Pasak bendrovės "Baseinų technologija" direktoriaus Gintaro Lapinsko, norint senos statybos namo bute įsirengti pirtelę yra daug papildomų ardymo, derinimo, statybos darbų, tačiau atsiranda pirčių mėgėjų, kurie šiuos kryžiaus kelius pereina.

Beje, daugiabutyje galima įsirengti tik elektra, o ne malkomis kūrenamą pirtelę.

Naujos statybos daugiabučiuose, pasak G. Lapinsko, yra kiek paprasčiau - vietą pirtelei galima numatyti dar projektuojant ar įsirengiant būstą.

Bet kokiu atveju norint įsirengti pirtelę patariama konsultuotis su specialistais, nes reikia numatyti tinkamą vietą, suplanavimą, žinoti priešgaisrinius reikalavimus, taip pat dar prieš darant apdailą svarbu įrengti vėdinimo sistemą, numatyti elektros galingumus, vietą krosnelei.

Patogiausia - infraraudonųjų spindulių

Bendrovės "Vilpra" Klaipėdos židinių salono vadovo Vidmanto Gaidjurgio teigimu, bet kokiame bute galima įsirengti, tiksliau - pasistatyti, infraraudonųjų spindulių pirtį. Tokiai iš atskirų dalių sudedamai medinei pirtelei nereikia nei vadinamojo trapo nubėgti vandeniui, nei trifazio elektros įvado. Šios sausos, kompaktiškos vienvietės, dvivietės ar didesnės pirtys gali būti pastatomos, pavyzdžiui, tiesiog kambaryje. Jos ir nėra brangios.

Tokioje pirtelėje reflektoriai spinduliuoja infraraudonuosius spindulius, prasiskverbiančius į organizmo audinius net iki 6 cm. Nors infraraudonųjų spindulių pirtyje nekaršta - galima nusistatyti 25-60 laipsnių temperatūrą - joje lengviau išsiskiria prakaitas kartu su druskomis ir šlakais. Tiesa, joje sėdima ilgiau nei tradicinėje - apie 40-45 minutes.

G. Lapinsko teigimu, pirkėjai domisi infraraudonųjų spindulių pirtimis, bet tokias kol kas įsirengia retai.

Populiariausios - medinės

Pasak V. Gaidjurgio, pigiausios ir privačių asmenų labiausiai mėgstamos yra tradicinės medinės pirtys.

G. Lapinsko teigimu, Lietuvoje populiariausios lapuočių - juodalksnio, liepos - medienos pirtelės. Jos gali būti gaminamos ir iš skandinaviškos pušies bei eglės, bet tokios medienos paruošimo technologija yra sudėtingesnė, todėl gaminys brangesnis.

Pirtelių gultai dažniausiai daromi iš abachi - afrikietiško medžio - medienos, kuri mažai sugeria karštį, todėl gultai per daug neįkaista, ir nėra pavojaus nudegti.

Tačiau svarbiausias pirties elementas - krosnelė. Pasak G. Lapinsko, Lietuvoje itin populiarios malkų krosnelės. Be šių, dar esama elektrinių ir kombinuotų - elektrinių su garo generatoriais.

Pirmenybė malkoms teikiama dėl to, kad šis kuras pigesnis, nuo šių krosnelių įkaitusių akmenų garas geresnis negu sklindantis nuo karštų metalinių paviršių.

Kuo daugiau akmenų, pasak G. Lapinsko, tuo ilgiau galima džiaugtis geru garu, temperatūra yra tolygesnė, be to, nėra ir elektrinio spinduliavimo, mažiau išdeginamas deguonis. Pirtims naudojami vulkaninės kilmės 5-10 cm skersmens akmenys. Didesnių, pasak G. Lapinsko, nereikia, nes jie neįkaista taip greitai, kaip mažesni, o jų viduje sukaupta šiluma lieka neišnaudota.

V. Gaidjurgio teigimu, malkų krosnelei būtinas kaminas, bet galimybė jį įrengti ne visada yra. Tokiu atveju pasirenkama elektrinė krosnelė, tačiau tam reikės trifazio elektros įvado (380 voltų įtampos), o įvadinė galia turi būti bent 10 kW, jei krosnelės galia - iki 6 kW. Pačių elektrinių krosnelių galingumas siekia 3-26 kW.

Pasak G. Lapinsko, 6-9 kvadratinių metrų pirtelei reikėtų 8 kW galingumo elektrinės krosnelės.

Keli režimai - pagal skonį

Elektrine krosnele su garo generatoriumi šildomoje pirtyje naudojantis skaitmeniniu pultu galima susikurti net kelis režimus, tinkamus pagal sveikatos būklę ar tiesiog pomėgį.

Karštos saunos režimas - apie 110 laipsnių šilumos ir 0 proc. drėgmės. Aromatinėje saunoje bus apie 80 laipsnių šilumos ir 40 proc. drėgmės. Joje taip pat naudojamos įvairios pirtims skirtos aromatinės medžiagos, kurias rekomenduojama pilti į specialų indą, kad kvapas pasiskirstytų tolygiai.

Drėgnoje tropinėje pirtyje bus 60 laipsnių šilumos ir apie 50 proc. drėgmės - tokia drėgna pirtis labiau rekomenduojama vyresnio amžiaus žmonėms, taip pat turintiems širdies ir kraujagyslių sistemos problemų. Čia taip pat galima naudoti įvairius kvapus ir atlikti lengvą kūno masažą.

Lengva garinė pirtis - 40 laipsnių šilumos ir 80 proc. drėgmės - labiau skirta vaikams ir paaugliams.

Rytietiškos - prabangesnės

Lietuvoje mėgstama rusiška pirtis yra medinė, kūrenama malkomis, o ant akmenų pilamas didelis kiekis vandens. Tokioje pirtyje naudojamos ir vantos - kad šiluma patektų ne tik į paviršinius, bet ir į gilesnius odos sluoksnius. Tuo pačiu masažuojamas kūnas, gerinama kraujo apytaka, suaktyvėja medžiagų apykaita. Paprastai naudojamos beržinės, ąžuolinės, kadaginės ir maišytos vantos. Eukaliptinės, veikiamos karščio ir drėgmės, išskiria malonų kvapą ir aliejų, kuris veikia ir kaip tepalas nuo sąnarių skausmo, dieglių, taip pat palengvina kvėpavimą, dezinfekuoja kvėpavimo takus.

Suomiška pirtis taip pat yra medinė, bet paprastai su elektrine krosnele ir vidutiniu kiekiu akmenų - 30-100 kg. Suomijoje populiarios karštos - apie 100 laipsnių šilumos - ir gana sausos pirtys.

Pasak G. Lapinsko, jos populiarėja ir pas mus, nors tokia pirtis reikalauja daugiau ištvermės ir kantrybės.

Populiarėja ir turkiškos pirtys. Jose naudojamos kitokio tipo krosnelės su garo generatoriais, taip pat šildomos patalpos grindys bei suolai, į patalpą tiekiamas karštas garas. Tokios pirties drėgnumas yra 100 proc., o temperatūra siekia 50-60 laipsnių.

Pasak G. Lapinsko, tikros turkiškos pirtys paprastai būna iš trijų dalių - garinė, kurioje įšylama, masažo patalpa ir patalpa, skirta pailsėti, kurioje šiluma siekia iki 50 laipsnių, bet garo nėra, skamba atpalaiduojanti muzika.

Tiesa, pasak V. Gaidjurgio, tokios pirtys yra brangios, todėl individualiuose namuose jas paprastai įsirengia tik pasiturintys žmonės.

Romėniškos pirtys, anot G. Lapinsko, šildomos tiekiamu karštu oru. Jose temperatūra siekia iki 65 laipsnių, taip pat įrengiami dideli dekoratyviniai tvenkiniai su įspūdingo dydžio patalpomis.

Japoniškos pirtys šildomos garais, jose įrengiami šilto vandens baseinai, kubilai.

Turkiškų pirčių, kaldariumų, hamamų apdaila dažniausiai yra iš plytelių, taip pat jose esama įvairių dizaino elementų, atspindinčių Rytų kraštų tradicijas.

Lietuvoje populiariausios - tradicinės medinės pirtelės. Sauliaus STONIO nuotr.

Giedrė NORVILAITĖ