Arvydas nuo kėdės tribūnoje pakilo tarsi nuritinęs nuo savęs nematomą akmenį - Lietuvos krepšininkams neteks krautis lagaminų ir skristi namo.
Rungtynių su Prancūzija išvakarėse Arvydas Sabonis davė išskirtinį interviu „Respublikai“ apie savo išgyvenimus Slovėnijoje, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidimą čempionate, apie tai, kaip jis malšino graudulį po mūsų komandos nesėkmės, nervus ištampiusių slidžių pergalių, kurios, matyt, kamuoja daugelį lietuvių, jau antrą savaitę vakarais prilimpančių prie televizorių.
- Per varžybų transliacijas iš Slovėnijos televizoriaus ekrane mačiau vis kitokį jūsų veidą - Sabonis susikaupęs, Sabonis tarsi susinervinęs ar įsitempęs, Sabonis linksmas. Arvydai, ką iš tiesų jautėte arenoje, kai Lietuvos rinktinė žaidė taip netolygiai, nebuvo garantijų, kad tikrai pateksime į kitą etapą?
- Kai rinktinė gerai žaidžia ir laimi, aš būnu labai linksmas - o kaip turėtų būti? Aš čia jaučiuosi turbūt kaip ir visi, kaip ir mūsų komanda.
Sunku man, kai sunkiai sekasi rinktinei. Bet kažkaip išgyvenu. Nervinuosi, sėdžiu, tramdau save, bet staiga imu ir šokinėju nuo kėdės. Tada vėl ramiai sėdžiu. Tikriausiai elgiuosi kaip visi, kurie serga už Lietuvos rinktinę. Išgyvenu tą patį, ką ir jūs.
- Ar dažnai būnate kartu su mūsų krepšininkais, ar jiems reikalingas jūsų žodis, patarimas, nors viena yra patarti, o kita grumtis už pergalę?
- Ne, aš jiems kažko nepatarinėju, gal tik kai kuriems žaidėjams šiek tiek pasakau. Bet tai tikrai menki epizodai. Tam yra treneriai, kurie turi planą, ką ir kaip daryti, stengiasi jį įgyvendinti. O ką aš?
- Gal patys žaidėjai jūsų, kaip didžio autoriteto, teiravosi kokių patarimų, sėmėsi įkvėpimo?
- Aš juk ne treneris, kad kreiptųsi. Ne daktaras. Kažkaip viskas išeina savaime. Ko iš manęs galima prašyti - juk nepadėsiu įmesti!
Jei kalbame apie įkvėpimą siekti medalio, čia irgi niekas iš šalies negali padėti - tik patys žaidėjai. Dabar jie perėjo tokį lengvą pragarėlį, todėl turi atsigauti, rasti būdą atsipalaiduoti.
Būtent svarbus atsipalaidavimas, susikaustęs toli nenueisi. Kol kas jiems tik pasisekė išeiti į kitą etapą.
- Kas labiausiai padėdavo laimėti atsakingas rungtynes auksinio Kauno „Žalgirio“ laikais?
- Tuos laikus reikia pamiršti - kas buvo, tas buvo, apie tai tikriausiai seniai viskas išgliaudyta. Aš net nežinau, kas mums padėdavo, neatsimenu. Seniai tai buvo ir visai kiti laikai. Negali lyginti.
- Dėl rinktinės žaidimo išgyvenanti visa Lietuva sulindo į internetą. Ar ta beribė, kartais ir negraži, nemaloni kritika padeda krepšininkams?
- Ką padarysi, kai Lietuvoje yra trys milijonai krepšinio trenerių ir specialistų, kiekvienas dar turi savo nuomonę. Ir jie pasisako visais krepšinio klausimais tuo metu, kai rinktinei tikrai nelabai sekasi. Bet juk komandai tai nieko nauja, būdavo ir blogiau.
- Galbūt lietuviai aistruoliai į interneto erdves išpila tiek purvo ir išduoda mylimą komandą todėl, kad yra išlepinti - 2003 metais laimėjome Europos auksą, turime olimpiadų, pasaulio čempionato bronzą?
- Kas komentuojama liaudies, liaudyje ir lieka. O kai taip komentuoja žurnalistai, skaito visi krepšininkai. Ar tie komentarai jiems padeda - nežinau.
Bet juk neigiamas fonas aplink mus buvo paskleistas dar Kaune dėl to krepšio su piešiniu (kai Kšištofui Lavrinovičiui prieš skrydį į Slovėniją savo krepšį papuošus baltišku Saulės kryžiumi - svastika, vienas fotografas šį piešinį įamžino, nuotrauką išplatino ir apskundė tarptautinei krepšinio asociacijai FIBA - red. past.).
Juk žurnalistai išpūtė tą skandalą dėl piešinuko, paskleidė, o vėliau skaitai, ką jie rašo - kad Slovėnijoje turi būti mažiausiai medalis. Kaip tai suprasti?
Aišku, norisi to medalio, bet kad ir kaip būtų, įtampa dar Kaune sukelta per didelė. Nežinau, o gal tos įtampos ir nereikia pašalinti - jūs ten patys Lietuvoje išsiaiškinkit.
- Kokių rezultatų, jūsų manymu, Lietuvos rinktinė pasieks Slovėnijoje, kaip prognozuotumėte jos galimybes?
- Neprognozuoju ir nesiruošiu prognozuoti. Viskas vyksta iš eilės - kiekvieną dieną reikia eiti į aikštelę pasikauti. Laimi, vadinasi, turi šansą toliau eiti, pralaimėjai, - vadinasi, važiuosi namo. Sporte viskas labai paprasta.
Žinoma, kiekvieną kartą norisi kuo toliau nueiti, kuo aukščiau užlipti. Sportas yra žiaurokas dalykas. Galima nuo čempionato pradžios laimėti viską, o štai ateina ketvirtfinalis, kur viską lemia vienerios rungtynės.
Joms pasibaigus ir matai, ar turi šansą du kartus kovoti dėl medalių iš trijų galimų, ar tiesiog lieki už borto. Lieki žaisti tik dėl skaičiaus, dėl turnyrinės lentelės.
Taip ir atsitinka, kad vienąkart pralaimėjusi komanda užima tik penktą vietą, o pralaimėjusi du ar tris kartus tampa čempione.
- Kaip jūs pats nusiraminote po pralaimėtų rungtynių serbams, nervingų varžybų su bosniais, ko griebėtės, ką veikėte tais vakarais?
- Na, antras pralaimėjimas mums buvo kaip ir pergalė (juokiasi), nors turėjome didelę galimybę pralošti daugiau nei devyniais taškais, t.y. pralošti iš tikrųjų.
Kaip aš nusiraminau po tikro pralaimėjimo Serbijai? Velnias žino, kažkaip nusiraminau. Buvo geras oras, tai gal jis mane apramino. Išėjau į balkoną, pasėdėjau, apsiraminau.
Turbūt taip ir buvo. Aš savęs pats neraminau, nesakiau sau - apsiramink! Viskas savaime apsiramino.
Auksinės Arvydo Sabonio mintys vykstant į Slovėniją ir joje
„Su juo viskas aišku. Galbūt kvailumas neturi ribų, bet jūsų kolegų ir fotografų kvailumas turbūt yra dar didesnis. Jei turime šūkį „mes už Lietuvą!“, tai, manau, mes visi esame už Lietuvą. Gal reikia pamokyt... Juk jis pats garantuotai nesuprato, ką padarė. Ir mes visi čia nesupratom. Tik jei nori kažką išgliaudenti ir prirašyti, tai proga auksinė“, -
apie fotografus ir žurnalistus, kurie pasauliui sukūrė ir išpūtė skandalą dėl K.Lavrinovičiaus kvailystės, o kai kas Lietuvą net apskundė asociacijai FIBA.
„Negali tiek nesąmonių įkrist. Bet buvo visko (Lietuvos rinktinė lemiamose rungtynėse vienu metu nuo varžovų atsiliko net 16 taškų, o pralaimėti buvo galima tik 9 - red. past.). Ką gali jausti, kai minus 16? Po to vyrai atsigavo, visi susiėmė. O tada - jei jau būtų pataikęs tą tritaškį, dangtis būtų uždėtas kaip reikiant. Jie neįmetė, mūsiškiai pakovojo ir viskas. Ką čia kalbėti... Sunku buvo. Reikia tokias rungtynes kardiologiniame skyriuje parodyti - patikrinti, pasveiko ar nepasveiko“
apie tai, kaip jautėsi stebėdamas lemiamą Lietuvos mačą su Bosnijos ir Hercegovinos komanda.
„Linksmumo, laisvės. Labai viskas sukaustyta“, -
apie tai, ko labiausiai trūksta nestabiliai rungtyniaujančiai Lietuvos rinktinei.
„Kiek reiks, tiek ir paimsime. Mes taip žaidžiame - juk matėte patys. Kiek reikėjo su bosniais, tiek ir paėmėm“, -
apie optimizmą ir rinktinės galimybes iškovoti taškus „Eurobasket 2013“ antrajame etape.
„Europos čempionatas parodė, kad niekas nieko negali išskirti. Matėte, kas vyksta? Kaip diena, taip naujiena. Kažkas sakė, kad belgai silpni, suomiai silpni. Visi silpni. O dabar visi jie šalia mūsų. Visi žaidžia. Štai mums sekėsi - su visais Balkanais kovojome. Ten tik vėliavas per rungtynes pakeičia, bet riksmas tas pats“, -
apie plačiai platintas išankstines nuostatas, kad Lietuvos rinktinė yra varžybų favoritė, o Belgijos ar Suomijos komandos neva autsaiderės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą