Visos aštuonios kovas atkrintamosiose varžybose trečiadienį ir ketvirtadienį pradėsiančios rinktinės puikiai supranta, kad Europos čempionato medaliai – pasiekiami ranka.
Tačiau visi supranta, kad kelias iki jų bus itin duobėtas ir sunkus. „Tikėjomės bet kurio varžovo ir suprantame, kad žaisti reikės su visais. Nė vienas tikrai neišeis ir nepasiduos. Medalių kvapą jaučia visi“, – antradienį po vakarinės treniruotės Lietuvos žiniasklaidai pareiškė Jonas Mačiulis.
28 metų 198 cm ūgio puolėjas geriausiai iš visų nacionalinės komandos žaidėjų pažįsta Italijos rinktinės stratego Simone'o Pianigiani propaguojamą žaidimo stilių. O jis anot Mačiulio, savotiškas ir labai įdomus.
Pianigiani auklėtiniai šiame Europos čempionate iškovojo 6 pergales ir patyrė dvi nesėkmes. Jie jau pranoko savo šalies krepšinio ekspertų lūkesčius, tačiau sustoti neketina ir mače su lietuviais.
– Jonai, pačiam teko žaisti pas Simone'ą Pianigiani. Kokį krepšinį propaguoja šis treneris? – žurnalistai paklausė Mačiulio.
– Jis mėgsta agresyvų žaidimą ir nevengia avantiūros bei rizikos gynyboje. Tai varžovų žaidėjus šiek tiek išmuša iš rikiuotės – nesuprasi, jie laisvi, ar uždengti. Šis treneris mėgsta pasirinkti tarpinius gynybos variantus. Jis turi savo žaidimo braižą, kuriuo remtis jam iki šiol sekėsi.
– Ar Italijos rinktinę galima palyginti su kuria nors kita varžove Europos čempionate?
– Sunku pasakyti, kuri komanda žaidžia panašiai, kaip italai. Jų krepšininkas Luigi Datome žaidžia sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje, tačiau yra turbūt žemesnis ir liesesnis nei aš. Manau, kad šiame čempionate nerastume antros tokios komandos. Tai unikali rinktinė.
– Vadinasi, žaisime mažesniu penketu? Ar būtų parankiau rinktis aukštesnį ir išnaudoti ūgio pranašumą?
– Nežinau. Kaip treneriai nuspręs, taip ir bus. Niekada negali žinoti, kaip tai suveiks.
– Italai galėjo pralaimėti bei likti ketvirti, bet jie nusprendė laimėti. Ar Lietuvos rinktinė jiems palankesnė nei Serbijos?
– Manau, kad praeityje visi prisimenate tokių negražių rungtynių, kai buvo stengtasi pralaimėti. Nežinau, ar prieš jas buvo imtasi kokių nors sankcijų, tačiau tai atrodė tikrai negražiai. Manau, kad nė viena rinktinė nenori įsivelti į tokius skandalus dėl specialių pralaimėjimų, todėl abi kovėsi ir negalima nieko pasakyti. O kuri komanda – mes ar serbai – stipresnė, sunku pasakyti. Serbai pralaimėjo Ukrainai, o mes ją įveikėme. Paprasčiausiai būna parankios ir neparankios komandos. Galbūt jie norėjo taip pasirinkti, galbūt mes jiems atrodėme parankesnė komanda. Manau, kad italai sąžiningai kovojo ir atidavė visas jėgas, kad pasiektų pergalę. Manau, kad Italijos rinktinė yra pakankamai stipri, kad kovotų ir su mumis ir su serbais.
– Trys dienos iki ketvirtfinalio yra daug ar ne?
– Per daug. Tikrai per daug. Viduryje čempionato tokia pertrauka nėra gerai. Paprasčiausiai išsimuši iš krepšinio bei varžybinio ritmo. Šiandien žaisti būtų pats tas.
– Panaši situacija buvo prieš dvejus metus Turkijoje vykusiame pasaulio čempionate. Tuomet laisvų dienų turėjote dar daugiau.
– Taip, bet žinote, vieną kartą tai suveikia, kitą – ne. Tuomet buvome truputėlį jaunesnė komanda nei dabar. Negali žinoti, kaip viskas susiklostys šįkart.
– Kaip tą laiką reikia praleisti, kad kuo mažiau išsimuštumėte iš ritmo?
– Kartu su komanda pirmadienį išvažiavome truputėlį pravėdinti galvas. Šiandien gerai pasitreniravome, prasibėgome. Rytoj laukia dar viena arba dvi treniruotės. Mes ruošiamės taip, o tai gerai ar blogai, pamatysime per rungtynes.
– Lietuvoje jums kabinami medaliai. Kitas jūsų būsimas varžovas pusfinalyje – Kroatija arba Ukraina. Ar tai lengvesnis kelias finalo link, nei kitoje ketvirtfinalių pusėje?
– Nemanau, kad tarp aštuonių komandų vienas kelias yra lengvesnis nei kitas. Visos čia patekusios komandos įrodė, kad yra vertos kovoti dėl medalių. Prognozuoti negalima. Daug lemti gali vienas prarastas kamuolys. Tai krepšinis, o su medaliais dar palaukime. Liko penkios dienos ir tuomet pakalbėsime.
– Dauguma sirgalių džiaugiasi, kad žaisite su italais. Kaip jūs reagavote išgirdę šią žinią?
– Kaip ir sakiau, čia jau nėra silpnų komandų. Italai atrado savo žaidimo stilių ir įveikė ispanus bei kitas stiprias komandas. Nesidžiaugiame, kad galėjome gauti ispanus, italus ar tuos pačius kroatus. Tikėjomės bet kurio varžovo ir suprantame, kad žaisti reikės su visais. Nė vienas tikrai neišeis ir nepasiduos. Medalių kvapą jaučia visi.
Rašyti komentarą