Ar avarijų padarytus nuostolius turės atlyginti mokesčių mokėtojai?.

Lietuvos jūrų paieškos ir gelbėjimo koordinacinis centras susiduria su problema, kai reikia siųsti pajėgas avarijos padariniams likviduoti. Iškyla klausimas, o kas už tai mokės, nes tik apie 30% avarijų kaltininkų tėra nustatoma. Ar tai reiškia, kad kažkas padarys negerą darbą, o mes, mokesčių mokėtojai, visi už tai mokėsime? Apie koordinaciniam centrui iškylančias problemas kalbėjomės su jo viršininku tolimojo plaukiojimo kapitonu Algimantu Valiukėnu.
Lietuvos saugios laivybos administracija šiemet vasarą atsiskyrė nuo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ir tapo savarankiška institucija. Jai priklausantis Jūrų paieškos ir gelbėjimo koordinacinis centras liko atsakingas tik už žmonių gelbėjimo ir išlietos naftos surinkimo operacijas jūroje. Uosto akvatorijoje ir Kuršių mariose už tokias operacijas atsako Uosto direkcijos Uosto priežiūros ir gelbėjimo tarnyba, kuriai atiteko ir visos priemonės - laivai, naftos surinkimo įranga. Koordinacinis centras neturi nieko, tik teisę reikalauti, kad atitinkamos tarnybos pristatytų priemones į avarinio įvykio vietą.

70% avarijų kaltininkų nenustatoma

A. Valiukėno manymu, aplinkosaugininkai turėtų spręsti ir pranešti koordinaciniam centrui, ar būtina, ar ne rinkti išlietus naftos produktus. Kartais būna išlieta visiškai nedaug naftos, tad nėra reikalo siųsti ją surinkti galinčius laivus. Tokiu atveju, jeigu koordinacinis centras siunčia pajėgas likviduoti taršą, iš jo gali būti pareikalauta atsiskaityti už paslaugas. Koordinacinis centras neturės iš ko mokėti, nes nėra jokio tokiems dalykams skirto fondo. Pasak A. Valiukėno, kitose valstybėse šie klausimai sprendžiami paprasčiau - yra sudarytas finansinis fondas tokiems nelaimingiems atsitikimams. Vėliau tie pinigai išreikalaujami iš avarijos kaltininko.
Kaltininkus Lietuvoje nustato aplinkosaugininkai. A. Valiukėno teigimu, jeigu anksčiau įvykus avariniams atvejams apie 90% jų kaltininkų nebuvo nustatoma, tai šiuo metu jau lieka tik 70% nenustatytų kaltininkų, o apie 30% jų nustatoma.
Jeigu toks fondas Lietuvoje nebus sukurtas, kas tokiu atveju, kai kaltininkas nenustatytas, atlygins avarijos padarinius likvidavusios tarnybos nuostolius? Kadangi Saugios laivybos administracija yra biudžetinė įstaiga, vadinasi, už kaltininkus mokės mokesčių mokėtojai? Taigi reikėtų išspręsti finansinį klausimą, kad kaltininkas apmokėtų gelbėjimo tarnybų patirtus nuostolius, be to, įsteigti nelaimingų atsitikimų finansinį fondą.

Derinamas nacionalinis planas

Šiuo metu rengiamas dar vienas Lietuvos nacionalinis išsiliejusios naftos jūroje likvidavimo planas. Bendroji naujo plano dalis jau patvirtinta. Tačiau analizuojant projektą pastebėta, kad koordinaciniam centrui norima priskirti kai kurias funkcijas, kurios jam apskritai nepriimtinos, pavyzdžiui, žmonių sveikatos būklės, aplinkos kenksmingumo jo sveikatai, poveikio gamtai ir t. t. nustatymą. Manoma, jog tikslinga turėti organizaciją, įgaliotą įvesti incidento mastą bei nustatyti pavojingumą žmonių sveikatai ir gyvybei, aplinkai bei teikti prognozes apie galimas pasekmes. Šiuo metu iš aplikosaugininkų jau gautas pakoreguotas plano projektas, kuris yra studijuojamas.

Skęsta popierizmo liūne

Šiuo metu koordinacinis centras, vaizdžiai tariant, dirba su popieriais ir skęsta popierizmo liūne. Laimei, pastaruoju metu nėra kokių nors rimtų įvykių, tad tai netrukdo jam atlikti savo pagrindinę funkciją.
Buvo rengiamas Jūrų paieškos ir gelbėjimo koordinacinio centro planas. Iki šiol vadovautasi pasenusiu 1994 m. patvirtintu planu, kurio iki šiol niekas nebuvo koregavęs. Korekcija buvo būtina atsiradus naujiems dokumentams, vadinamajam IMSAR, vienijančiam ir aeronautikos, ir jūrų paieškos gelbėjimo centrus. Tarptautinė jūrų organizacija (IMO) rekomenduoja šiems centrams derinti ir koordinuoti visus savo veiksmus. Taigi vadovaudamasis naujomis rekomendacijomis koordinacinis centras parengė savo planą. Šio mėnesio pradžioje A. Valiukėnas nuvežė jį į Vilnių. Dabar jis yra derinamas.
Dar rengiamas valstybinis žmonių paieškos ir gelbėjimo, įvykus avarijoms Lietuvos Respublikos teritorijoje - oro erdvėje, teritoriniuose vandenyse ir išimtinėje ekonominėje zonoje Baltijos jūroje - planas. Kai jis bus baigtas rengti, galimas daiktas, bus šiek tiek pakoreguotas jo pavadinimas, kadangi Lietuvos atsakomybės zona jau apima ne tik Lietuvos ekonominę zoną, bet ir truputį Švedijos ekonominės zonos. Nors panašus respublikinis planas buvo patvirtintas 1999 m., tačiau dėl su IMSAR susijusių pasikeitimų tenka jį koreguoti. Bendromis aeronautikos, koordinacinio centro ir Civilinės apsaugos darbuotojų pastangomis šis planas turėtų būti baigtas rengti kitų metų pradžioje.
Iki gruodžio 10 d. koordinacinis centras turėjo pateikti Helsinkio komisijos sekretoriatui pasiūlymus dėl HELCOM konvencijų rekomendacijų, be to, dar šiemet jis turi atlikti begalę kitokių popierinių darbų.