Ar įmanomas koks nors humaniškumas kare ar atskiruose mūšiuose? Istorikai teigia, kad riteriškumas baigėsi su Napoleono epocha - tada dar veikė karininkų garbės kodeksas.
U-99, vokiečių povandeninis laivas, vadovaujamas O. Krečmerio, buvo smarkiai apgadintas, o svarbiausia - užstrigo sraigtas. Povandeninis laivas prarado greitį ir valdymą, teko kilti į paviršių, kol dar turėjo suspausto oro balastui išpumpuoti. Iškilęs į paviršių jis pateko į dviejų anglų karo laivų prožektorių apšviestą lauką.
Grąžino žiūronus
Vokiečių "ubotas" pamažu skendo. Kapitonas O. Krečmeris pasakė trumpą kalbą, padėkojo įgulai ir įsakė palikti laivą. Pasiuntinys jam atnešė uniforminį švarką su visomis regalijomis, išeiginę uniforminę kepurę ir jo žiūronus. Prieš palikdamas laivą O. Krečmeris liepė signalizuotojui signaliniu žibintu pasiųsti žinutę anglų kalba: "Kapitonas kapitonui... prašau iškelti mano žmones, kurie dreifuoja jūsų link, stop, aš skęstu." Visi 42 įgulos nariai buvo išgelbėti ir pakelti ant anglų eskadrinio minininko "Walker" denio. Žuvo tik vyr. mechanikas, nespėjęs išeiti iš mašinų skyriaus.
Išgelbėtieji buvo šlapi ir sušalę. Išsirikiavusiems ant denio anglai pirmiausiai pripylė po stiklą romo, davė sausų rūbų. Paskui sprendė, kur įkurdinti belaisvius, kurių buvo tiek daug: be beveik šimto anglų, teko apgyvendinti dar 40 vokiečių. Anglų laivo vadas Donaldas Makintyras užleido vokiečiui O. Krečmeriui savo kajutę, nes žygio metu jis ja nesinaudojo - visą konvojaus eskortavimo laiką jis praleisdavo ant tiltelio arba šalia jo mažoje žygio kajutėje. Leido jam patogiai įsitaisyti, tačiau kaip karo trofėjų atėmė gerus jo vokiškus žiūronus. Vėliau, jau gerokai po karo, viename oficialiame susitikime jis juos grąžino.
Jūrų karo romantika
Pasibaigus patruliavimo laikui "Walker" pasuko į Liverpulį, kuriame turėjo išlaipinti belaisvius. U-99 vadas, išlaikydamas karininko orumą, padėkojo anglų laivo vadui už jo įgulos išgelbėjimą ir gerą elgesį su karo belaisviais. Anglas atsakė: "Jūs ir mes esame jūrininkai. Jūra mus sieja labiau nei tai gali suprasti sausumoje gyvenantys žmonės. Jūs tuo įsitikinsite Liverpulyje, išlipę į krantą." Ir iš tikrųjų krantinėje jų laukė ginkluoti karo policininkai be jokio humoro jausmo ir civilių žmonių minia. Kai kurie jų siuntė prakeiksmus vokiečiams.
Paskui prasidėjo gyvenimas belaisvių lageriuose, iš pradžių Anglijoje, o po kurio laiko Kanadoje. Jo nepalyginsi su gyvenimu Vokietijos ar Rusijos belaisvių lageriuose. Vokiečių jūrininkams net buvo leidžiama rašyti laiškus savo artimiesiems į Vokietiją. Karininkai turėjo savo kodinius žodžius, tad karinei žvalgybai pranešdavo kai kurių žinių, gaudavo jų ir iš Vokietijos. 1941 metų gruodį O. Krečmeris buvo apdovanotas Geležinio kryžiaus su ąžuolo lapais ir kalavijais ordinu, o 1944 m. jam buvo suteiktas aukštesnis karinis laipsnis.
Sąjungininkai povandeninių laivų vadus, lėktuvų pilotus ir SS kariškius laikė ir tardė kitaip nei kitų karinių pajėgų kariškius, nes buvo manoma, kad kai kurie jų nusikalto žmogiškumui. Tokių kaltinimų O. Krečmeriui nebuvo pareikšta. Priešingai, atsirado liudininkų, kurie teigė, jog nuskendus jų laivams prie išsigelbėjusiųjų valties priplaukdavo U-99, duodavo porą blokų cigarečių, butelį brendžio, net tvarsčių, jeigu valtyje būdavo sužeistųjų, nurodydavo geriausią kursą iki artimiausios žemės ir dingdavo už horizonto tęsti kovinių veiksmų. Tokia jūrų karo romantika.
Karininkų garbės teismas
Vis dėlto Anglijos karo tribunolas pateikė O. Krečmeriui vieną kaltinimą. Esą jis būdamas karo belaisviu ir turėdamas aukštesnį karinį laipsnį organizavo karininkų garbės teismą povandeninio laivo U-570 vadui Rahmlow. Šis kapitonas gelbėdamas savo ir įgulos gyvybę mūšio metu pasidavė anglams, ir šie parvilko jo laivą į savo karinę bazę. Kapitoną Rahmlow karininkai belaisviai ignoravo ir jis buvo perkeltas į kitą lagerį. Tada garbės teismas teisė jo pirmąjį karininką. Mūšio metu, matydamas bailų vado elgesį, jis privalėjo jį areštuoti, perimti vadovavimą laivui ir tęsti mūšį. Karininkas sutiko su jam pateiktais kaltinimais ir kaltės išpirkimo būdu. Jam buvo parūpinti olandų prekybos laivo šturmano dokumentai, civiliai rūbai, šiek tiek angliškų pinigų ir asmeninis ginklas. Jis turėjo pasiekti U-570 ir jį sunaikinti.
Pabėgimas pavyko sklandžiai, tačiau bėglys žuvo per susišaudymą su karo policija nepasiekęs savo tikslo. O laivas U-570 buvo pavadintas "Graph" ir su Anglijos karinio jūrų laivyno vėliava tęsė kovos veiksmus jau kitoje fronto pusėje.
O. Krečmeris buvo tardomas, tačiau nebuvo įrodyta, kad jis organizavo šią akciją ir kad buvo kaltas dėl pabėgusio belaisvio žūties.
Po 6 metų praleistų nelaisvėje grįžęs į pokarinę Vokietiją O. Krečmeris apsigyveno Kylyje, sukūrė šeimą, baigė universitetą, įgijo jūrų teisės specialisto vardą. Kuriam laikui grįžo į karo tarnybą kranto apsaugos flotilėje.
1954 m. gegužę netoli Kylio Laboe rajone karinio laivyno memorialas buvo iškilmingai perduotas Laivyno lygai, kurios prezidentas buvo laivyno kapitonas Oto Krečmeris. Iškilmėse dalyvavo Anglijos, JAV ir Italijos karinių laivynų karininkai. Vokietijos karinis orkestras pagrojo ir jūrininkams gerai žinomą Krečmerio maršą. Ta proga jis pasakė kalbą, kurioje pabrėžė jūros reikšmę valstybės ekonominiame, politiniame ir kultūriniame gyvenime bei tai, kad jūra labiau vienija žmones ir valstybes nei jas skiria.
Eimutis ASTIKAS
jūrų kapitonas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą