Drumsčiama Klaipėdos laivų kapinių ramybė

Projektai

"Laivų kapinės nėra svarbiausia Lietuvos valstybės problema. Jos gali būti užneštos smėliu dar kokį šimtą metų. Tačiau ar Klaipėdos miestui yra naudinga tokioje gražioje vietoje turėti šiukšlyną?" - klausia buriuotojas Kęstutis Oginskas.

K. Oginskas sumanė, kaip Klaipėdos laivų kapines įtraukti į tarptautinį projektą. Pasak jo, nesvarbu, ar lėšų joms sutvarkyti skirs Europa, ar Lietuva, tai reikėtų padaryti. Juo labiau, kad Klaipėdos savivaldybė yra pasižadėjusi Aplinkos ministerijai išspręsti laivų kapinių problemą.

Jeigu vis dėlto būtų pastatytas tiltas per Kuršių marias, Smiltynė įgautų visiškai kitą prasmę. Beje, pietinės miesto dalies gyventojams būtų patogu keltis naujuoju keltu iš antrosios perkėlos ir poilsiauti šioje vietoje. Jiems nereikėtų per visą miestą važiuoti į Melnragę ar Girulius.

Praeitą pirmadienį tarptautinio projekto atstovai Lietuvoje, plaukdami AB "Klaipėdos hidrotechnika" narų kateriu, apžiūrėjo laivų kapines. Norėta įvertinti kranto liniją, kol dar nesužaliavo lapija ir kol ji yra aiškiai matyti.

Tarptautinis projektas

Šių metų sausio 1 d. pradėtas įgyvendinti tarptautinis TACIS programos projektas, kuris bus baigtas po pusantrų metų - 2005-aisiais. Jo tikslas - apleistus pramonės objektus pritaikyti vandens turizmui. Klaipėdoje būtų įgyvendinamas nuskendusių laivų kapinių, Kaliningrado srityje - buvusių smėlio karjerų, vadinamųjų Žydrųjų ežerų, Baltijske - apleisto vokiečių hidroplanų uosto, esančio šiaurinėje Aistmarių nerijos dalyje, regeneracijos projektai. Šis projektas - pernai Klaipėdos ir Kaliningrado srities institucijų paruoštos tarptautinių vidaus vandens kelių iš Klaipėdos per Kaliningrado sritį studijos tęsinys.

Pagrindinis projekto tikslas - nuspręsti, kaip reikėtų sutvarkyti pasirinktas apleistas vietas, kad jos būtų naudingos visuomenei, o galutinis - jomis sudominti turistus.

TACIO programos esmė - ne tiek investicijos, kiek skatinti bendradarbiavimą. Pasak K. Oginsko, šis projektas, kurį remia Europos Sąjunga, nėra investicinė programa įprastine prasme. Visų pirma tai yra bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Kaliningrado srities skatinimas. TACIO parama skirta ne tiek Lietuvai, kiek Rusijai.

Projekto paramos gavėjas Lietuvoje yra Klaipėdos apskrities viršininko administracija, koordinuojanti šitą projektą, vykdoma kartu su kaliningradiečiais.

Nukasė kopa

Dabar net nedideli laivai įplaukti į laivų kapinių įlanką Klaipėdoje negali. Ją reikėtų išvalyti, pastatyti stacionarias plaukiojančias prieplaukas. Taigi viena projekto dalis yra vandeninė - išsiaiškinti ir nuspręsti, kaip reikėtų išvalyti akvatoriją, atlikti poveikio aplinkai studiją.

Laivų kapinių įlanka atsiveria už akmeningo kyšulio, kuris vadinamas Ledo ragu. Iki 1945 metų jos vietoje buvo didžiulė kopa. Ji nukasta tada, kai Klaipėdoje buvo statomas žvejybos uostas ir prireikė grunto. Sakoma, jog tada buvo iškasta iki 6-7 m gylio įlanka.

Vėliau į ją buvo atplukdomi nurašyti laivai ir paliekami nuskęsti. Pagal senas jūrines tradicijas bent jau iki 20 amžiaus pabaigos kiekvienas uostas turėdavo tokią vietą.

Pasak projekto koordinatoriaus K. Oginsko, kiek čia nuskandinta laivų, sunku pasakyti. Registracijos žurnalo, kokie čia buvo palikti laivai, nėra. Sprendžiant iš liudytojų pasakojimų manoma, jog jų galėtų būti apie trisdešimt.

Žmonės pasakoja, jog čia nemažai buvo nuskandinta po karo nurašytų medinių žvejų botų. Įlankoje yra stovėję ir vidutiniai žvejybos traleriai. Tiesa, jie ilgai neužsibūdavę: vieni buvo plukdomi į Vokietiją, kiti - į Rygą, ir ten pjaustomi į metalo laužą. Kartais toje įlankoje susirikdavo koks 10-15 laivų.

Laivų kapinės, kai jose buvo gana daug laivų, įamžintos filmuojant filmą "Mažoji išpažintis".

Naikino žiurkės

Pasakojama, jog į laivų kapinių įlanką buvo atplukdomi laivai ir tam, kad būtų atlikta deratizacija. Tai yra buvo prileidžiama į laivą specialių dujų ir taip nuodijamos žiurkės.

Beje, kai buvo statomas Lietuvos jūrų muziejus, jo teritorijoje rasti sprogmenys buvo atvežti į šią įlanką ir susprogdinti. Sakoma, jog prieš kelerius metus bomžai šiose vietose dar kasinėjo ir rankiojo likusias varines skardas, kurios sprogimo metu buvo išmėtytas aplinkui. Taigi šioje teritorijoje jau gerokai padirbėjo spalvotųjų metalų ieškotojai - matyti iškasti kabeliai.

Norėta laidoti užterštą gruntą

Įlankoje norėta laidoti iš AB Vakarų laivų gamyklos plaukiojančiųjų dokų duobių iškastą užterštą dumblą. Tokia idėja nebuvo gera, nes klaipėdiečiai turėtų stengtis Kuršių neriją daryti švaresnę, o ne purvinesnę. Ruošiantis čia laidoti užterštą gruntą, įlankoje buvo atlikti tyrimai. Dabar vėl panašūs tyrimai bus pakartoti. Tačiau ir padarius gręžinius nieko kito, išskyrus metalą, smėlį ir medžio gabaliukus, ko gero, nebus rasta.

Sakoma, kad laivai čia buvo plukdomi be kuro, tačiau neatmetama galimybė, kad po smėliu gali būti nedidelis kiekis dyzelinio kuro. Todėl atliekant valymo darbus reikėtų imtis visų saugumo priemonių. Kai projektas bus baigtas, bus pateikti skaičiai, kiek reikėtų lėšų įlankai sutvarkyti.

Tinklų fabrikas

Kita projekto dalis yra susijusi su sausuma. Visų pirma reikėtų regeneruoti teritoriją prie laivų kapinių įlankos, parengti detalųjį planą.

Prie pat įlankos buvo įrengta didelė medinė aikštelė, kurioje būdavo remontuojami žvejybos laivų tinklai. Ant kalno stovėjo pastatas, tinklų fabrikas, priklausęs Lietuvos žvejybos laivynui.

Beje, su Karinių jūrų pajėgu kapelionu Romualdu Ramašausku jau svarstoma idėja vietoj to apgriuvusio buvusio tinklų fabriko pastato čia pastatyti kadetų mokyklą. Viršuje, ant kalno, būtų kadetų mokykla, o apačioje, įlankoje, galėtų būtų uostelis, kuriame stovėtų laivai.

Tebėra gelžbetonio sąvartynas

Kiek tolėliau į pietus nuo laivų kapinių įlankos, Kuršių nerijos nacionaliniame parke, tebėra gelžbetonio sąvartynas. Čia buvo suvežtos gelžbetonio konstrukcijos iš žvejybos uosto. Manoma, jog taip leista daryti todėl, nes jos turėję sutvirtinti krantą.

Reikia manyti, kad sąvartynas čia liko iki šių dienų todėl, kad niekam netrukdo. Prie sąvartyno yra nuskendęs ir laivas. Sakoma, jog tai buvęs burlaivis.

Už poros kilometrų nuo laivų kapinių yra nebaigtos statyti krantinės, čia plaunamas krantas. Reikėtų baigti statyti tą krantines.

Taigi visos Smiltynės sutvarkymas reikalauja kompleksinio požiūrio.

Eksperto nuomonė

AB "Klaipėdos hidrotechnika" gamybos ir technikos skyriaus viršininkas Julius Vaitkeliūnas, šio projekto hidrotechninės dalies ekspertas, išstudijavo vietos, kurioje yra laivų kapinės, kranto sutvirtinimus, padarytus 1992-1993 m. Pasak eksperto, toje vietoje panaudojant esančias konstrukcijas įmanoma padaryti prieplauką jachtoms.

Krantas užutekyje yra sutvirtintas į 7,5 gylį nugramzdintais gelžbetoniniais kevalais. Pagal projektinį sprendimą iš pradžių gylis toje vietoje turėjo būti 2,5 m. Nors gylio matavimai dar bus atliekami, tačiau manoma, jog dabar čia yra 1-1,5 metro gylis.

J. Vaitkeliūno teigimu, norint panaudoti laivų kapinių užutekį visuomenės poreikiams, pirmiausia čia reikėtų išvalyti čia susikaupusį metalą ir kitas nuolaužas, pagilinti iki 4,5 metro, kad galėtų įplaukti okeaninės jachtos.

Pasak eksperto, po 3-4 mėnesių bus galima pasakyti, kiek galėtų kainuoti čia būtini atlikti darbai. Žinia, jie kainuos gana brangiai, nes greičiausiai reikės narų pagalbos. Galimas daiktas, teks atlikti pjaustymo darbus po vandeniu.

Beje, anksčiau krantines Smiltynės pusėje statė "Klaipėdos hidrotechnika", buvusi sovietų sąjunginio pavaldumo įmonė "Stroitelnoje pravlenije 425".

Buvo per daug saugoma

Klaipėdos miesto vyriausiasis architektas Almantas Mureika sako, jog būtų labai smagu, jeigu atsigautų nacionalinio parko rytinė krantinė. Ji nenaudota miesto poreikiams. O čia galėtų būti rekreacinė zona, nutiesti takai pėstiesiems ir dviratininkams nuo pat Kiaulės nugaros iki antrosios perkėlos Smiltynėje.

A. Mureikos manymu, kadetų mokyklos variantas prie laivų kapinių būtų labai tinkamas. Paklaustas, kodėl į šią vietovę taip ilgai niekas nekreipė dėmesio, jis atsakė: "Ir 1995 metais, ir 1997 metais buvo parengti planai. Tačiau anksčiau planuotojų tikslas buvo įvardinti saugomas teritorijas, nurodyti, kur yra kraštovaizdžio draustiniai ir pan. Manyčiau dėl to saugojimo buvo perlenkta lazda. Per tuos dešimt metų čia nieko ir neatsirado, nes per daug viskas buvo saugoma. Susidaro įspūdis, kad teritorija buvo atskirta nuo žmonių."

A. Mureikos teigimu, kaip ir kiek miestas galėtų dalyvauti šiame projekte, išaiškės planuojant. Šiuo metu rengiamas naujas miesto bendrasis planas. Pasak architekto, visos idėjos yra surašytos pagrindiniuose ir grafiniuose sprendiniuose. Tačiau dar labai svarbu, kaip numatomą intensyvesnį Smiltynės naudojimą vertins gamtosaugos ir kitos institucijos.

Vidmantas MAŽIOKAS