Į praėjusį penktadienį Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje vykusį knygos pristatymą, skirtą autoriaus 80 metų jubiliejui, susirinko daug marinistinės literatūros mėgėjų. E. Astikas - jau ketvirtas kapitonas Lietuvoje išleidęs knygą. Beje, knygos leidėjai - Lietuvos marinistikos žurnalistų klubo "Marinus" nariai tai padaryti autorių įkalbinėjo dvejus metus, nors jis rašyti pradėjo prieš 40 metų. Jo straipsniai buvo spausdinti įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose. Keletas jo rašinių buvo ir dienraštyje "Vakarų ekspresas".
"Ši knyga yra tarsi mozaika, sudėliota iš margų akmenų - jūroje ir krante patirtų nuotykių, pažinčių su svetimais kraštais, vizijų, koks bus ateities laivynas ir kaip toliau klostysis lietuvių ir jūros santykiai. Rašiau pirmiausiai galvodamas apie jaunus žmones, besirengiančius tapti jūrininkais. Viliuosi, kad įdomus darbas laivuose, kelionės po viso pasaulio vandenynus išplės jų akiratį, sustiprins ir kūną, ir dvasią.
Kai saulė slepiasi už horizonto, jūrą kartais nutvieskia žaliasis spindulys. Kalbama, kad žmones, išvydusius šį gamtos stebuklą, aplenkia visos bėdos ir nelaimės. Man pasisekė - jūroje žaliąjį spindulį regėjau nekart. Norėčiau, kad jis apšviestų ir kitus jūrininkus", - knygos pratarmėje rašo E. Astikas.
Įdomu ne tik jūrininkams
"Rašoma profesionaliai ir gana uždegančiai. Valdo plunksną", - sakė bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis, likęs patenkintas perskaitęs kygą, bet turėjęs priekaištų leidėjams ir dėl formato, ir dėl pavadinimo. Buvęs žurnalistas Venantas Butkus pastebėjo, kad nors Lietuva teturi tik apie 100 kilometrų pajūrio, užtat kiekvieniems 5 kilometrams tenka po vieną marinistą. Jo manymu, E. Astiko knyga yra savotiška išpažintis ir meilės prisipažinimas jūrai. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad autorius yra romantikas.
Knygos recenzentas Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius profesorius Viktoras Senčila mano, kad pagrindinė šios kygos vertė - kapitono filosofinė esė padės sureguliuoti santykius tarp jūros ir žmogaus. Anot jo, jūroje neįmanoma ištverti be humoro jausmo ir filosofinio požiūrio. E. Astikas pataria jūroje nekalbėti apie politiką ir vengti kalbėti apie pažįstamas moteris. "Jūrų valstybė nėra Dievo duota dovana, bet išdidžios tautos pamatys horizonte žaliąjį spindulį", - sakė profesorius V. Senčila.
Klaipėdos vicemerui Vytautui Čepui patiko tai, kad knygoje pateikiami ir jūrinių terminų paaiškinimai. Jis atkreipė dėmesį į nestandartinį E. Astiko pžiūrį. "Eimuti, kai rašai, nebūk inteligentas, būk rašytojas", - palinkėjo autoriui vicemeras.
Jūrų kapitonų klubo pirmininkas Juozas Liepuonius pasidžiaugė, kad bibliotekos pasipildys dar viena jūrine knyga. Pasak jo, knygos "Mačiau žaliąjį spindulį" autorius yra neeilinis žmogus ir kapitonas.
Kapitonas Sigitas Šileris, knygos "Kodėl anksti pražyla kapitonai"autorius, juokavo, kad E. Astikas nukopijavo jo mintis, nors šių nebūtų parašęs geriau už jį. Jo manymu, E. Astiko "Mačiau žaliąjį spindulį" turi tapti stalo knyga norintiems susipažinti su jūra. Ji esanti geriausia jūros propaganda. "Didžiuojuosi savo kolega", - sakė S. Šileris.
Ona Kubiliūnienė, garsaus buriuotojo amžinatilsi Osvaldo Kubiliūno žmona, fizikos-matematikos mokslų daktarė, mano, kad šią knygą turėtų būti įdomu paskaityti ir ne jūrininkams, nes autorius pateikia labai įdomių sugretinimų, demonstruoja literatūrinį išprusimą. Ji priminė, kad E. Astikas 5 metus mokė Jūreivystės mokyklos moksleivius buriuoti jūroje barkentina "Meridianas".
Lietuvos jūrų muziejaus Laivybos istorijos skyriaus vedėjas Romualdas Adomavičius pastebėjo, kad didelė knygos vertybė yra autentiškumas, kad rašoma labai atsakingai.
Jūrose - 50 metų
E. Astikas mėgsta sakyti, jog jeigu gali nerašyti,- nerašyk. Jis nusiteikęs prieš grafomanus ir biurokratus, bet pats griebiasi plunksnos. O svarbiausia, nestokoja subtilaus humoro jausmo. Jis lyg ir pripažįsta, kad Lietuva yra jūrų valstybė, bet sako, kad ji tokia būsianti tikrai, kai dainuosime jūreiviškas dainas. Kapitonas nebijo papeikti nei žurnalistų, nei dailininkų, kurie gadina jūrininkų įvaizdį, įsivaizduoja, kad gražu, jeigu kapitonas tiltelyje augina agurkus.
E. Astikas į jūrą plaukė 50 metų. Sakoma, kad jis buvo drąsus kapitonas, visada laikęs tik tiesų kursą. Be kelionių jis negali ir dabar. Važiuoja bent į Kretingą, paskaito laikraštį, išgeria puodelį kavos ir grįžta. Kaip žurnalistas jis debiutavo 1959 m. Beje, ir jo tėvas buvo "Aido" žurnalistas. Eimučio Astiko nenorėjo priimti į Jūreivystės mokyklą dėl tėvelio praeities.
Knygos pristatyme dalyvavę E. Astiką pažįstantys klaipėdiečiai pabrėžė, kad jis skiriasi iš kitų žmonių. Pavyzdžiui, jis nevežė iš jūros džinsų ir kilimų kaip kiti. Į Lietuvą jis vežė knygas, kurių yra padovanojęs ir Lietuvos jūrų muzejui. Užtat R. Adomavičius jį vadina muziejaus mecenatu.
Savo knygos pristatyme E. Astikas prisiminė Juozo Erlicko posakį, kad šiais laikais rašytojų daugėja, o skaitytojų mažėja, ir padarė reikšmingą pauzę. Jis atvirai prisipažino, kad negerbia bėglių, kad jį piktina tai, jog bocmanas paprastai vaizduojamas tik besikeikiantis. Jis pažinojo bocmaną, kuris per 7 metus nė karto nenusikeikė. Jis paneigė tai, kad visi kapitonai rūko pypkę, pavyzdžiui, jis pats nėra surūkęs nė vienos cigaretės. Ir tarp "pompolitų" rado protingų žmonių - vienas laive net rašė psichologijos disertaciją.
E. Astikui rūpi ir kelto "Estonia" žūties, kai netoli jo manevravo net 29 laivai, priežastis, ir daugelis kitų dalykų, kuriuos ne visi pastebi. Be viso kito, jis dar labai įdomus pašnekovas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą