Gyvenimo bangos parplukdė į sausumą

Pažintis

Jūroje 45-erius metus praleidęs Algimantas Požėla tik šį rudenį atsisveikino su prekybos laivynu. Kapitono laipsnį užsitarnavęs jūrininkas dabar dėsto Lietuvos jūreivystės kolegijoje.

Pašaukė jūra

Ponas Algimantas pasakoja jūreivio profesiją pasirinkęs visiškai atsitiktinai. Iš Pakruojo kilęs A. Požėla, būdamas dar tik 19-metis, lankėsi Vidurinėje Azijoje. Ten vienas pažįstamas lietuvaitis, pašnekovo žodžiais, matydamas jauną vaikį, patarė: "Tu dink iš čia, kitaip pražūsi. Važiuok kur nors mokytis". Nuo tos dienos ir prasidėjo jūrininko karjera. "Išvažiavau mokytis į Sachalino pirmąją jūreivystės mokyklą, ir visą gyvenimą dirbau prekybos laivuose. Porą metų buvau paprastas jūrininkas, nesakyčiau, kad patiko, norėjau tapti ponas, - juokiasi ponas Algimantas. - Tai yra laivavedys. Tuomet įstojau į Sankt Peterburgo jūreivystės mokyklą, o ją baigęs išvažiavau dirbti į Tolimuosius Rytus, Vladivostoką. Būtent tas kraštas pagimdė mane kaip jūrininką".

Greita karjera

A. Požėla pasakoja karjeros laiptais kilęs labai greitai. Ko gero, buvo jauniausias iš jam žinomų kapitonų - sulaukus 29 metų jam buvo pasiūlytos kapitono pareigos. "Teko gauti nemažai atestacijų, diplomų. Kokios savybės lėmė greitą karjerą? Net nežinau. Na, turbūt pirmiausia mano kaip žmogaus savybės. O tais laikais reikalavimai buvo žiaurūs... Aš nelabai atitikau partijos požiūrio į vadovą, mėgau žaisti krepšinį, žodžiu, nerimtas vyras buvau, - šypsosi pašnekovas. - Viršininkas pasakė, kad kapitonui reikiamus duomenis atitinku, tačiau teks įstoti į partiją (nebuvau nė komjaunuolis, tiesiog šiaip laisvas žmogus). Sakau, gerai, bus. Neįstojus buvo galima labai paprastai sustabdyti savo karjerą. Tuomet gavau keletą rekomendacijų, tapau kandidatu, o tada ir kapitonu. Tai yra aukščiausias laipsnis prekybiniame laivyne."

Kapitonas, o dabar jau Jūreivystės kolegijos dėstytojas atmena vėliau baigęs ir Odesos jūrų laivyno inžinerijos institutą. Tai buvo vienintelė Sovietų Sąjungoje įstaiga, kuri ruošė vadovaujančius asmenis jūrinėje sferoje. A. Požėla prisipažįsta, be jūrininko, kito darbo savo gyvenime nėra dirbęs. Paklaustas, ar nebūtų norėjęs pasirinkti kitos profesijos, pašnekovas abejoja: "Gal ir būčiau galvojęs, bet ne... Mano tėvas buvo juristas, manyčiau, jog ir man patiktų protinis advokato darbas. Smagu tai, kad reikia nugalėti varžovą, čia kaip šachmatais žaisti. Ginti žmogų įdomiau nei kaltinti - daugiau galimybių, vieną dieną būni vienoj pusėj, o kitą dieną jau gali ginti priešingą pusę, žinoma, jei talentingas esi. Tai proto žaidimas".

Daug įsimintino

Prisimindamas plaukiojimo laikus, A. Požėla sako, jog jūroje daug išgyventa. "Kai pirmą kartą kapitonu būdamas ėjau į jūrą, Ramiajame vandenyne siautėjo taifūnas. Buvau prisišvartavęs viename uoste, o aš dar vaikas, gal 30-ies metų, gal net per jaunas kapitonui. Dabartiniu supratimu, atrodo, kad taip mažai žinojau, o jaunas jautiesi visažiniu. Audra pakilo, ir liepė man čiuožti iš uosto, nes vėjas viską sudaužys. Reikia iš anksto išplaukti į jūrą ir ten palaukti, kol baigsis audra. O įplaukimas į uostą labai sudėtingas: seklumos, įlanka mažutė. Susikviečiau įgulą, atsišvartavom ir atbuline eiga iššokom. Tai dabar, kai prisimenu, man baisu daros, praėjus net 40 metų. Aš tikiu, kad mane saugojo Dievas, visą gyvenimą - per 45 metus - neturėjau avarijos, niekas nežuvo, niekam rankos nenutraukė. Dabar jau galiu tai fiksuoti, nes baigiau tarnybą laivyne."

Pirmųjų reisų jūrininkas teigia neprisimenąs, net kai jau buvo trečias, antras padėjėjas. "Tik kai jau tapau vyriausiuoju padėjėju, liko prisiminimų. O jūroje tikrai gerai jaučiuosi. Atsimenu pirmą kartą laive, kai dar atlikinėjau Jūreivystės mokyklos praktiką. Siautėjo audra, ant denio kažkokius darbus dirbom. Atėjau pietauti - kvapai, siūbavimas, labai supykino. Tada prakeikiau tą jūrą, labai bloga buvo, galvą skauda... Galvoju, grįšiu į uostą, skrisiu atgal, mesiu tą mokyklą ir daugiau nelipsiu į laivą niekada gyvenime. Tačiau grįžus į valgyklą mane ėmė atkalbinėti toks bocmanas, - kaip tėvas mums buvo, jam 50, o man - 19 metų. Sako, neimk į galvą, atsisėsk, pavalgyk. Aš prisivalgiau, praėjo, ir va, nebesergu jūros liga jau 45 metus."

A. Požėla pasakoja, jog jūroj tikrai nenuobodu, verda gyvenimas."Vyksta visi kasdieniai darbai: skalbiam, plaunam, dažom, tvarkom laivą, valgom, o dokumentų kiek reikėjo užpildyti. Pagal dabartinius reikalavimus, tai čia būtų pasaulio pabaiga. Antra, aš labai mėgau skaityti. Vien per paskutinį reisą perskaičiau apie 30 knygų. Labiausiai žaviuosi grožine literatūra: paskaitau lietuvių naujesnių romanų, o šiaip mėgstu klasiką: Remarkas, Gi de Mopasanas, Balzakas, nevengiu ir filosofinių, detektyvinių knygų, žodžiu, įvairių kartų."

Svarbu - įgula

Santykiai su įgula jūrininkui didelių problemų taip pat nekėlę. Pasak jo, viskas priklauso nuo žmonių, jų išsiauklėjimo, to, "ką tėvai įdėjo nuo vaikystės, išmokė". Ypač sunku, sako A. Požėla, su dabartinėmis įgulomis: "Su tais postsovietiniais jūrininkais, vadinamuoju hegemonu, manančiais, kad viskas priklauso jiems, tik jie vieni dirba, kiti ne. Aš visada sakydavau: tu - darbo jėga, tik arklys, o šis tik traukia plūgą, o lauką juk suaria artojas. Taip ir čia. Be to, laivuose vis dėlto yra ir svaigalų problema - nors manęs prisibijodavo. Buvo atvejis, kai nebeišėjo suvaldyti darbuotojų, tai teko juos nurašyti. Kovojam su tuo paprastai - nurašom, ir viskas. Aišku, priklauso nuo aplinkybių, daugiau yra normalių jūrininkų, bet visada pasitaiko vienas du netinkami. Negali juk būti visa įgula šventa. Nesu nacionalistas, tačiau kai rinkdavausi įgulą, tai visada stengdavausi lietuviškesnę surinkti. Su tokia lengviau dirbti. Apskritai laivininkystėje dirba tik apie 30 proc. lietuvių, kiti kitakalbiai, kitataučiai. Pastarieji tiesiog persmelkti rusiško imperializmo dvasios, mat jiems visa Sovietų Sąjunga yra Rusija - jaučiasi esą šeimininkai ir nenori įsigyventi į tą aplinką, kurioje dirba. Tačiau vadovas turi viską šaltai, normaliai priimti".

Netikėtas posūkis

Dėstytoju A. Požėla sako tapęs visai netikėtai: "Pakvietė dirbti, kai aš dar plaukiojau, tuo metu buvau Amerikoje. Nustebau, tačiau mielai priėmiau pasiūlymą. Dabar skaitysiu tris kursus: laivo valdymas ir įranga, navigacija, o kai antras kursas išeis į praktiką, mokysiu taikomosios matematikos. Aišku, laive ir čia darbas skiriasi kaip dangus ir žemė, čia reikia labai daug ruoštis. Ten buvo praktika, o dabar teorija. Bent jau pirmus metus teks daugiau padirbėti - kol suruoši visus konspektus". Beje, studentai, pašnekovo manymu, šiais laikais yra tokie pat kaip ir jo jaunystėje: tokie pat pasiutę, yra ir kvailų, ir protingų. Galbūt tik dabar jie šiek tiek laisvesni, laisviau galvojantys.

Lina NARBUTAITĖ